Райчел Мид: Šešėlio pabučiuota

– Ar todėl išeini neatsisveikinusi?

– Pasitikėjimas čia niekuo dėtas. Negalėjau pasakyti. Negalėjau prisiversti pasakyti, kad išeinu, ar paaiškinti kodėl.

– Aš ir taip žinau. Viską supratau.

– Kaip? – Šiandien Lisa mane stebino.

– Girdėjau jus kalbantis. Prisimeni, kaip praėjusį rudenį važiavom apsipirkti į Mizulą? Judu su Dimitrijumi kalbėjotės apie strigojus, kad, juo virtęs, tampi pabaisa, prarandi sielą ir esi priverstas daryti baisybes. Ir girdėjau... – žodžiai įstrigo gerklėje. Jai buvo sunku juos ištarti, kaip ir man išgirsti. Mano akys sudrėko. Buvo sunku prisiminti tą dieną, kai sėdėjau šalia Dimitrijaus, kai abu dar tik buvome bepradedą pamilti vienas kitą. Lisa nurijo gumulą ir kalbėjo toliau: – Girdėjau, kaip abu pasakėte, kad veikiau mirtumėte, nei taptumėte tokiomis pabaisomis.

Tylėjome. Vėjas plaikstė mūsų plaukus – šviesius ir tamsius.

– Turiu tai padaryti, Lis. Turiu tai padaryti dėl jo.

– Ne, – griežtai pasakė ji. – Neturi. Tu jam nieko nežadėjai.

– Žodžiais – ne. Bet... Tu nesupranti.

– Suprantu, tu išgyveni netektį. Bet turi rasti kitą būdą jį pamiršti.

Papurčiau galvą.

– Turiu tai padaryti.

– Net jei teks palikti mane?

Tie žodžiai, tas žvilgsnis... Dieve. Pro akis lėkė prisiminimai. Mudvi kartu nuo vaikystės. Neišskiriamos. Siejamos ryšio... Bet ir tarp mudviejų su Dimitrijumi buvo ryšys. Po galais. Niekada nenorėjau rinktis iš jųdviejų.

– Turiu tai padaryti, – pakartojau. – Atleisk.

– Turi tapti mano sergėtoja ir su manimi lankyti koledžą, – paprieštaravo ji. – Esi šešėlio pabučiuota. Turime būti kartu. Jei mane paliksi...

Pajutau kylant pyktį. Reikia tvardytis.

– Jei tave paliksiu, gausi kitą sergėtoją. Netgi du. Tu paskutinė iš Dragomirų. Tavimi pasirūpins.

– Bet niekas nepakeis tavęs, Rouz. – Į mane žvelgė žalios akys, pyktis ėmė slūgti. Ji tokia graži, tokia gera ir... tokia išmintinga. Ji teisi. Aš jai skolinga. Turėčiau...

– Baik! – riktelėjau nusisukdama. – Nedrįsk prieš mane naudoti įtaigos. Tu mano draugė. Draugės taip nesielgia.

– Draugės nepalieka viena kitos, – atkirto ji. – Jei būtum draugė, nepaliktum.

Atsigręžiau į ją ir, nežiūrėdama į akis, jei kartais sumanytų vėl panaudoti įtaigą, išdėjau viską, kas guli ant širdies.

– Šįkart kalbame ne apie tave, o apie mane. Visą gyvenimą, Lis... visą gyvenimą girdėjau tą patį. Svarbiausia jie . Gyvenau dėl tavęs, buvau tavo šešėlis. Bet žinai ką? Reikia nors kartą pagalvoti ir apie save. Nusibodo gyventi dėl kitų ir atsisakyti savo svajonių. Mudu su Dimitrijumi taip elgėmės, ir, pažiūrėk, kaip viskas baigėsi. Jo nebėra. Daugiau niekada negalėsiu jo apkabinti. Aš jam skolinga. Labai gaila, nors tau tai nepatinka, šįkart sprendžiu aš!

Išrėkiau neatsikvėpdama; teliko viltis, kad mano balsas nepasiekė vartų sergėtojų. Lisa žiūrėjo sukrėsta ir įskaudinta. Skruostais ritosi ašaros, ir man pasidarė negera, kad skaudinu tą, kurią prisiekiau saugoti.

– Jį myli labiau už mane, – pasiskundė kaip maža mergaitė.

– Dabar jam manęs reikia.

– Man reikia tavęs. Jis miręs, Rouz.

– Dar ne, bet greitai mirs.

Nusiėmiau rožinį, kurį buvau gavusi Kalėdoms, ir atkišau. Ji dvejojo, paskui paėmė.

– Kodėl atiduodi?

– Negaliu jo nešioti. Jis skirtas Dragomirų sergėtojui. Atsiimsiu, kai... – Vos nepasakiau „jei“ vietoj „kai“, bet ji suprato. – Kai sugrįšiu.

Jos pirštai suspaudė rožinį.

– Maldauju, Rouz. Nepalik manęs.

– Atleisk. – Tik tiek išspaudžiau. – Atleisk.

Palikau ją verkiančią ir patraukiau prie vartų. Mirus Dimitrijui praradau dalelę sielos. Dabar, atgręžusi jai nugarą, netekau dar vienos. Greitai liksiu tuščia.

Sergėtojams tai buvo netikėta ne mažiau nei sekretorei ir Kirovai, bet jie negalėjo nieko padaryti. Su gimtadieniu, Rouz , karčiai pagalvojau. Pagaliau aštuoniolika. Tikrai ne taip įsivaizdavau atšvęsianti.

Sergėtojai atvėrė vartus, ir aš išėjau – iš Akademijos ir už apsauginių žiedų. Nors jie buvo nematomi, staiga pasijutau pažeidžiama, lyg tarp mūsų būtų atsivėrusi praraja. Užtat dabar buvau laisva ir nepriklausoma. Žengiau siauru, vingiuotu keliu. Saulė jau buvo nusileidusi, greitai kelią nušvies mėnesiena.

Kai sergėtojai nebegalėjo manęs girdėti, sustojau ir pašaukiau:

– Meisonai.

Šįkart teko palaukti. Jis pasirodė vos įžiūrimas. Kone perregimas.

– Laikas, ar ne? Tu... tu pereini...

Neturėjau supratimo, kur jis pereina. Nežinojau, kas yra anapus – karalystė, kuria tikėjo tėvas Endrius, ar pasaulis, kuriam kadaise priklausiau. Bet Meisonas viską suprato ir linktelėjo.

– Praėjo daugiau nei keturiasdešimt dienų, – susimąsčiau. – Taigi tikrai čia užsibuvai. Džiaugiuosi... tai yra viliuosi, rasi ramybę. Nors jei atvirai – tikėjausi, kad nuvesi mane pas jį.

Bet Meisonas tik papurtė galvą – nereikėjo žodžių, kad suprasčiau, ką nori pasakyti. Dabar viskas priklauso tik nuo tavęs, Rouz.

– Nieko tokio. Tu nusipelnei ramybės. Be to, jau žinau, nuo ko pradėti. – Praėjusią savaitę daug apie tai galvojau. Jei Dimitrijus ten, kur manau, laukia ilgas kelias. Meisono pagalba būtų pravertusi, bet nebenorėjau jo trukdyti. Jam ir taip nelengva.

– Sudie, – atsisveikinau. – Ačiū už pagalbą. Ilgėsiuosi tavęs.

Jo atvaizdas blanko ir prieš pat išnykstant pamačiau lyg ir šypseną, šelmišką šypsenėlę, kurią taip mylėjau. Pirmą kartą po Meisono mirties apie jį pagalvojau be skausmo. Aišku, man buvo liūdna ir jo ilgėjausi, bet jaučiau, kad dabar jis geresniame pasaulyje. Kaltė nebeslėgė.

Pažvelgiau į priešais vingiuojantį taką. Atsidusau. Laukia tolima kelionė.

– Keliauk, Rouz, – tyliai pasakiau sau.

Ir iškeliavau. Nužudyti vyro, kurį myliu.

Kaip visada, lieku amžinai skolinga draugams ir šeimai, kurie pakentė mano kūrybinius pakilimus ir nuopuolius rašant šią knygą – tegu ir tokią jaudinamą. Dėkoju Davidui ir Christinai už itin greitą skaitymą, I. A. Gordonui ir Sherry Kirkams už rusų, o Cindy Korman už rumunų kalbos žinias, savo agentui Jimui McCarthy, nudirbusiam už mane visą juodą darbą, redaktoriams Jessicai Rothenberg ir Benui Schrankui už patarimus, Team Seattle rašytojams už prablaškymą ir palaikymą, Jay – už angelišką kantrybę ir juokelius.