Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Jaučiausi šiek tiek nusivylusi, bet supratau, kad jis teisus. Net jei ir nebeneigiame savo jausmų, negalime jų rodyti, kol esu jo mokinė.

Kojos taškė pažliugusį sniegą. Medžiuose čiulbėjo paukščiai, jiems buvo keista čia matyti žmones vidury dienos. Dimitrijus susimąstęs žvelgė į dangų.

– Kai baigsi Akademiją ir išvyksi su Lisa... – sakinio nebaigė, bet supratau, ką norėjo pasakyti. Mano širdis sustojo.

– Paprašysi, kad tave paskirtų kitur, ar ne? Nebūsi jos ser­gėtojas.

– Tik taip galėsime būti kartu.

– Tik neturėsime kada būti kartu, – pataisiau.

– Jei abu liksime su Lisa, išliks ta pati problema – dėl tavęs nerimausiu labiau nei dėl jos. Jai reikia dviejų atsidavusių sergėtojų. Jei gaučiau kitas pareigas rūmuose, bent jau būtume šalia vienas kito. Rūmuose saugu, sergėtojai ten turi daugiau laisvo laiko.

Jau norėjau pasiskųsti, kad tai neteisinga, bet prikandau liežuvį. Kažin ko neišgalvosi, kaskart tektų ką aukoti. Numaniau, kaip jam sunku atsisakyti Lisos, jis ją saugoti norėjo ne mažiau už mane. Bet aš buvau svarbesnė, ir jis sutiko pasiaukoti, kad nenukentėtų jo, kaip sergėtojo, reputacija.

O pasvarsčius geriau...

– Žinai, saugodami skirtingus morojus, tikrai rastume laiko sau, – pripažinau. – Galėtume pasiimti tas pačias laisvas dienas. Jei Lisą saugotume abu, nuolat keistumės pamainomis ir niekada nepasimatytume.

Medžių retėjo, ir buvo gaila, kad netrukus turėsiu paleisti jo ranką, tačiau širdyje kalėsi džiaugsmo ir vilties daigai. Jaučiausi šiek tiek kalta, kad esu tokia laiminga tokiu tragišku metu, bet nieko negalėjau padaryti.

Po tiekos laiko ir kančių su Dimitrijumi esame kartu. Žinoma, jį gali paskirti kitur, ne į rūmus, bet net ir tada rasime laiko susitikti. Sunku gyventi toli vienam nuo kito, tačiau svarbiausia, kad esame kartu. Tai kur kas geriau, nei gyventi meluojant.

Deidrė veltui nerimavo, kad noriu tik to, ko negaliu turėti. Turėsiu viską – ir Lisą, ir Dimitrijų. Mintis, kad galėsiu būti su jais abiem, suteikė jėgų. Jėgų ištverti strigojų išpuolį. Šį žinojimą saugosiu kaip laimės amuletą.

Kurį laiką ėjome tylėdami – žodžių nereikėjo. Nors Dimitrijus atrodė ramus, jaučiau – nesitveria džiaugsmu. Priėjus miško pakraštį, pasisuko į mane.

– Netrukus tau sukaks aštuoniolika, bet net tada... – jis atsiduso. – Kai viskas paaiškės, daug kas bus nepatenkintas.

– Man vis tiek. – Prie paskalų esu pripratusi.

– Nujaučiu, manęs laukia itin nemalonus pokalbis su tavo mama.

– Netrukus stosi į kovą su strigojais, o bijai mano mamos?

Jis nusišypsojo.

– Ji turi galios, su kuria reikia skaitytis. Kaip manai, iš ko ją paveldėjai?

Nusijuokiau.

– Tada nesuprantu, kodėl su manimi prasidedi.

– Tu to verta, patikėk.

Slėpdamasis po medžių šešėliu, dar kartą mane pabučiavo. Normaliame pasaulyje tai būtų buvęs romantiškas rytinis pasivaikščiojimas po kartu praleistos nakties. Nereikėtų ruoštis mūšiui, nerimauti dėl mylimųjų. Juokautume, erzintume vienas kitą ir paslapčia planuotume kitą romantišką nuotykį.

Ir nors negyvenome normaliame pasaulyje, po bučinio nesunkiai įsivaizdavau, kad viskas yra kaip tik taip.

Nenoriai išsiskyrėme ir, išėję iš miško, patraukėme sergėtojų pastato link. Artėjo tamsūs laikai, bet bučinys degino lūpas, ir jaučiausi galinti viską.

Net stoti prieš gaują strigojų.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS

Regis, niekas nepastebėjo, kad buvome pradingę. Kaip ir žadėta, atvyko daugiau sergėtojų, dabar jų buvo arti penkiasdešimties. Tikrų tikriausia armija, kaip, beje, ir strigojų, kurių taip pat susirinko negirdėtai daug (jei neminėsime senų europinių legendų apie mūsų kovas). Tiesą sakant, sergėtojų buvo daugiau, bet kažkam reikėjo pasilikti saugoti Akademijos. Prie jos apsaugos prisidėjo dauguma mano klasės draugų, bet dešimčiai mūsiškių (ir man) leido lydėti sergėtojus į urvus.

Likus valandai susitikome aptarti strategijos. Nusprendėme, kad strigojai slepiasi urve ir kad sutemus iškart leisis į kelią. Ketinome pulti iš abiejų pusių. Kiekvienai pusei buvo skirta po penkiolika sergėtojų ir tris morojus. Dar po dešimt sergėtojų turėjo likti lauke ir sulaikyti bėgančius strigojus. Dimitrijus ir mano mama buvo su tais, kurie turėjo eiti į urvą. Baisiai norėjau eiti su jais, kita vertus, džiaugiausi, kad man apskritai leido dalyvauti. Čia menkų vaidmenų nėra.

Leidomės į kelią. Sparčiai žingsniuodami turėjome įveikti aštuonis kilometrus. Apskaičiavome – žygis užtruks kiek daugiau nei valandą, tad turėtume grįžti dar su šviesa. Dieną joks strigojus nestovės lauke sargyboje, todėl urvus tikėjomės pasiekti nepastebėti. Deja, viduje gera jų klausa iškart perspės artinantis priešą.

Einant mažai kas kalbėjosi, nebent pasitikslindavo vieną kitą smulkmeną. Žygiavau su kitais novicais, retkarčiais atsigręždama, ir susitikdavau Dimitrijaus akis. Tarp mūsų užsimezgė toks akivaizdus ryšys, kad buvo keista, kaip to nepastebi kiti. Jo veidas buvo rimtas, susikaupęs kovai, tačiau akyse žaidė šypsena.

Priėję pirmą įėjimą į urvą, pasidalijome į du būrius. Dimitrijus su mama pasiliks čia, tad, pamiršusi savo romantinius svaičiojimus, paskutinįkart juos palydėjau žvilgsniu. Apėmė nerimas, kad daugiau jų nebepamatysiu. Turėjau sau priminti, kad jie kieti, vieni geriausių sergėtojų. Jei kas ir išeis gyvas, tai jie. Tai man reikėtų pasisaugoti, todėl, eidama paskutinį kilometrą, savo jausmus sudėliojau į stalčiukus ir uždariau. Tegu pabūna ten, kol viskas baigsis. Buvau nusiteikusi kovoti, negalėjau leisti, kad jausmai trukdytų.

Netoli antrojo įėjimo į urvą akies krašteliu pastebėjau žybsnį. Išėjus už žiedų, man retkarčiais pasirodydavo vaiduokliai, bet šito laukiau. Pasukusi galvą, išvydau Meisoną. Jis stovėjo netardamas nė žodžio ir žiūrėjo labai liūdnu žvilgsniu. Pasirodė blyškesnis nei paprastai. Mums einant pro šalį, iškėlė ranką, nežinia – laimindamas ar atsisveikindamas.

Pasiekęs vietą, mūsų būrys pasidalijo į dvi dalis – vieni liks čia, kiti eis į vidų. Jiems vadovavo Alberta ir Stenas. Jie sustingo prie urvo angos – abiejų pusių puolimas turėjo prasidėti vienu metu. Tarp lydinčiųjų morojų buvo Karmak, mano magijos mokytoja. Ji kiek nervinosi, bet buvo nusiteikusi ryžtingai.

Atėjus sutartam laikui, visi pradingo urve. Apsupome angą. Dangų aptraukė pilki debesys, saulė leidosi, bet šiek tiek laiko dar turėjome.

– Jie lengvai susitvarkys, – sumurmėjo Mereditė, viena iš trijų žygyje dalyvaujančių novicų. Tačiau balsas skambėjo neužtikrintai, rodės, visų pirma ji nori nuraminti save. – Vienas, du – ir baigta. Nespėsime nė sumirksėti, kaip išneš strigojų kūnus. Mums nereikės nė piršto pajudinti.

Tikiuosi, taip ir bus. Buvau pasirengusi kovai, bet jei jos nebus, vadinasi, viskas vyksta pagal planą.

Neliko nieko kito, kaip laukti. Minutės virto amžinybe. Paskui išgirdome grumtynių garsus: prislopintus šūksnius, pavienius riksmus. Visi sukluso. Mūsų vadas Emilis stovėjo arčiausiai angos. Kumštyje sugniaužtas kuolelis, ant kaktos prakaito lašai, akys įsmeigtos į tamsą.

Netrukus išgirdome, kaip kažkas bėga mūsų link. Kuoleliai buvo paruošti. Emilis su kitais sergėtojais priėjo prie angos, pasirengę žudyti bėgančius strigojus.

Bet iš urvo išniro ne strigojus, o Ebė Badika. Ji buvo apsibrozdinusi ir purvina, bet sveika ir gyva. Veidas paklaikęs iš siaubo, akys užverktos. Pamačiusi mus suklykė, bet paskui atpažino ir apkabino Mereditę.