Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Dimitrijus negali būti miręs. Negali, ir tiek. Jei jis būtų miręs, būčiau pajutusi. Negalima taip paprastai atimti gyvybės. Tas, kuris vakar taip spaudė mane glėbyje, negali būti miręs. Jautėmės gyvesni nei kada anksčiau. Mirtis tokių neliečia.

Ant riešo kabėjo Lisos rožinis, pirštais perbraukiau kryžių ir karoliukus. Iš paskutiniųjų stengiausi sudėti mintis į maldą, bet nežinojau kaip. Tačiau jei Dievas tikrai yra, jis užtektinai protingas, kad suprastų ir be konkrečių žodžių.

Slinko valandos. Vieni ateidavo, kiti išeidavo. Pavargau sėdėti ir išsitiesiau ant suolo. Nuo paauksuotų lubų sužiuro dar daugiau angelų ir šventųjų. Kiek daug dieviškos pagalbos, pamaniau sau, bet kokia iš jos nauda?

Nepajutau, kaip užmigau. Pažadino Lisa. Šviesiais palaidais plaukais ji pati buvo panaši į angelą. Akys žvelgė švelniai ir su užuojauta, visai kaip šventųjų.

– Rouz, tavęs ieško. Ar visą laiką buvai čia?

Atsisėdau. Jaučiausi išsekusi. Bet juk prieš tai praleidau bemiegę naktį, o paskui dalyvavau žudynėse, taigi mano nuovargis buvo savaime suprantamas.

– Panašiai, – atsakiau.

Lisa papurtė galvą.

– Praėjo daug laiko. Tau reikia užkąsti.

– Aš nealkana. – Daug laiko? Griebiau ją už rankos. – Kiek valandų? Ar saulė jau patekėjo?

– Ne, iki saulėtekio dar kokios penkios valandos.

Penkios valandos. Kaip aš ištversiu?

Lisa palietė man veidą. Per ryšį pajutau magiją, odą smaigstė šaltos ir karštos adatėlės. Mėlynės ir įdrėskimai išnyko.

– Nereikia, – pasakiau.

Lisa nusišypsojo.

– Dariau tai visą dieną. Padėjau daktarei Olendski.

– Žinau, bet vis tiek keista. Anksčiau tai slėpdavome, ar ne?

– Dabar nebesvarbu, jei kas ir sužinos, – gūžtelėjo pečiais Lisa. – Po to, kas nutiko, turėjau padėti. Daug sužeistųjų. O dėl to, kad teko atskleisti paslaptį... anksčiau ar vėliau taip būtų nutikę. Adrianas irgi padėjo, nors ir ne tiek, kiek aš.

Ir tada man dingtelėjo. Pašokau iš vietos.

– O Dieve, Lis. Tu gali jį išgelbėti. Gali padėti Dimitrijui.

Jos veidu perbėgo liūdesio šešėlis.

– Rouz, – tyliai pasakė. – Kalbama, kad Dimitrijus miręs.

– Ne, – paprieštaravau. – Jis negali būti miręs. Tu nesupranti... Jis sužeistas. Sunkiai sužeistas. Bet jei eisi su mumis, galėsi jį išgydyti. – Į galvą šovė beprotiška mintis. – O jeigu... jeigu jis mirė... – tariant tuos žodžius, mane pervėrė baisus skausmas, – ...tada galėsi jį prikelti. Visai kaip mane kadaise. Ir jis bus šešėlio pabučiuotas.

Lisa nuliūdo dar labiau. Jos veidą iškreipė skausmas – šįkart dėl manęs.

– Negaliu. Prikelti iš mirusiųjų reikia daug jėgų, o aš jų nebeturiu... Be to, praėjo per daug laiko. Tai būtų reikėję daryti iškart.

Mano balse suskambo isteriškos gaidelės:

– Turi bent pamėginti!

– Negaliu, – atsiduso Lisa. – Girdėjai, ką sakiau karalienei. Kalbėjau labai rimtai. Negaliu prikelti visų mirusiųjų. Tai būtų piktnaudžiavimas, apie kurį šnekėjo Viktoras. Todėl tai ir laikome paslaptyje.

– Leistum jam numirti? Neišgelbėtum jo? Nepadarytum to dėl manęs? – mano balsas aidėjo visoje koplyčioje. Tiesa, beveik visi jau buvo išėję, o esantieji apimti skausmo nekreipė dėmesio į mano isteriją. – Žinai, aš dėl tavęs padaryčiau viską. O tu dėl manęs – ne... – vos neverkiau.

Lisa susimąsčiusi žiūrėjo į mane. Tyrinėjo veidą, balsą, žodžius. Ir pagaliau viską suprato. Suprato, kad tai, ką jaučiu Dimitrijui, nėra mokytojo ir mokinės santykiai. Staiga viskas paaiškėjo: mano atsitiktinai ištarti žodžiai, mudviejų su Dimitrijumi elgesys... Smulkmenos, į kurias ji anksčiau nekreipė dėmesio, įgijo visai kitą prasmę. Jai akimirksniu kilo šimtai klausimų, bet tylėjo, neišsidavė viską supratusi. Tik stipriai mane apkabino.

– Man labai gaila, Rouz, bet aš negaliu.

Leidausi nuvedama užkąsti. Tačiau, pamačius maistą, supykino labiau, nei pajutus strigojų. Galiausiai Lisa pasidavė. Suprato, kad nieko nebus, kol nesužinosiu, kas nutiko Dimitrijui. Grįžome į jos kambarį, aš išsitiesiau ant lovos. Ji prisėdo šalia, bet man nesinorėjo šnekėti ir aš netrukus užsnūdau.

Pabudusi pamačiau mamą.

– Rouz, einame apžiūrėti urvų. Tau su mumis nevalia, bet, jei nori, gali palaukti prie Akademijos vartų.

Ir viskas. Tačiau jei bent akimirka anksčiau galiu sužinoti, kas nutiko Dimitrijui, taip ir padarysiu. Lisa pasisiūlė eiti kartu. Išėjome paskui sergėtojus. Man vis dar buvo skaudu, kad ji atsisakė gydyti Dimitrijų, tačiau slapta tikėjausi, kad apsigalvos.

Urvų apžiūrai sergėtojai surinko nemažą grupę. Nujautėme – strigojų ten nebėra, bet atsarga gėdos nedaro. Jie neteko daug saviškių ir turėjo susiprasti, kad mirusiųjų sugrįšime su didesnėmis pajėgomis.

Sergėtojai peržengė žiedus, mes pasilikome. Niekas nesikalbėjo. Tikriausiai praeis kokios trys valandos, kol jie sugrįš, įskaitant kelionės laiką. Stengdamasi atsikratyti blogos nuojautos, atsisėdau ir padėjau galvą Lisai ant peties. Kad bent laikas slinktų greičiau! Vienas iš morojų sukūrė ugnį, prie jos šildėmės.

Nors ir lėtai, laikas ėjo. Kažkas šūktelėjo, kad grįžta sergėtojai. Pašokau ir nubėgau pasitikti. Juos pamačiusi apmiriau.

Neštuvai. Neštuvai su žuvusiųjų kūnais. Išblyškę veidai ir nieko nematančios akys. Nuo to reginio vieną morojų supykino. Lisa pravirko. Pro mus slinko mirtis. Jutau tik šaltį ir tuštumą. Lydėdama juos akimis, galvojau, ar pamatysiu jų vaiduoklius, kitąkart išėjusi už žiedų.

Kūnų buvo penki, o atrodė kaip penki šimtai. Bet vieno taip ir nepamačiau. To, kurį išvysti bijojau labiau už viską pasaulyje. Nubėgau prie mamos, ji padėjo nešti žuvusiuosius. Nė nepažvelgusi į mane, jau žinojo, ko paklausiu.

– Kur Dimitrijus? Ar jis?.. – Ar ne per daug įžūlu to tikėtis? – Ar jis gyvas? – Dieve brangus, negi mano maldos buvo išgirstos? Gal jis ten, tik sužeistas ir laukia gydytojo?

Mama atsakė ne iš karto. Nepažinau jos balso.

– Jo ten nebuvo, Rouz.

Užkliuvau už grumsto, atgavusi pusiausvyrą, leidausi paskui mamą.

– Ką reiškia nebuvo? Gal jis sužeistas ir laukia pagalbos...

Ji vengė mano akių.

– Molės ten irgi nebuvo.

Molė buvo mano metų, aukšta ir graži morojė. Strigojai ją pasirinko užkandai. Mačiau jos kūną oloje – jame nebuvo likę nė lašo kraujo. Ji tikrai buvo negyva, negalėjo atsipeikėti ir išeiti. Molė ir Dimitrijus. Abiejų kūnai dingo.

– Ne, – mane sukaustė baimė. – Juk nemanai, kad...

Mamos akyse sužibo ašaros. Dar nebuvau mačiusi jos verkiant.

– Nežinau, ką ir sakyti, Rouz. Jei jis liko gyvas, gali būti... gali būti, kad jį pasiėmė.

Mintis, kad Dimitrijus galėjo tapti užkanda, buvo klaiki, bet kita galimybė dar klaikesnė. Tai supratome abi.

– Bet kam jiems reikėjo imti Molę? Ji buvo jau mirusi.

Mama linktelėjo.

– Man labai gaila, Rouz. Nieko nežinome. Greičiausiai abu negyvi, ir strigojai išvilko jų kūnus.

Ji melavo. Pirmąkart gyvenime mama melavo, norėdama mane apsaugoti. Ji nebuvo iš tų, kurie seka pasakas kitiems paguosti. Visad rėždavo tiesą į akis, kad ir kokia ji būtų skaudi.

Bet ne šįkart.

Sustojau. Pro mane ėjo žmonės. Susirūpinusi ir sutrikusi mane pasivijo Lisa.

– Kas atsitiko?

Neatsakiau. Apsisukau ir pasileidau atgal, prie žiedų. Šaukdama mane, Lisa bėgo iš paskos. Niekas mūsų nepastebėjo, bet, turint galvoje nesenus įvykius, ar kam šautų į galvą išbėgti už apsauginių žiedų?