Райчел Мид: Šešėlio pabučiuota

– Kai sugrįši, ar suteiksi man galimybę?

Pasistengiau nuslėpti nuostabą.

– Ką turi galvoje?

– Kaip jau sakiau – tau niekada manęs nereikėjo. Gėlės, flirtas – nuo tavęs kaip nuo žąsies vanduo. Dėl jo buvai pametusi galvą, bet niekas nepastebėjo. Kai padarysi, ką turi padaryti, ar mane vertinsi rimtai? Ar grįžusi suteiksi man galimybę?

Netikėjau savo akimis. Instinktyviai norėjau atrėžti „ne“, kad niekada nieko nepamilsiu, kad mano širdis sudaužyta, o siela mirė kartu su Dimitrijumi. Bet Adriano žvilgsnis buvo nuoširdus, be jam būdingo sarkazmo. Jis kalbėjo rimtai, ir staiga supratau, kad jo jausmai, apie kuriuos be perstojo pliauškė, nuoširdūs. Lisa neklydo.

– Tai ar suteiksi? – pakartojo.

Vienas Dievas žino, ką darysi dabar, kai jo nebėra.

– Taip.

Nesąžiningas atsakymas, bet kas man liko?

Adrianas nusisuko ir gurkštelėjo dar vodkos. Ne kažin kiek bebuvo likę.

– Kada išvyksti?

– Rytoj.

Jis padėjo butelį, atsistojo ir nuėjo į miegamąjį. Grįžo su pluoštu banknotų. Negi laiko po lova? Netardamas nė žodžio, padavė man. Paskui kažkam paskambino. Patekėjo saulė, ir žmonių pasaulyje, kuriame sukosi ir morojų pinigai, išaušo rytas.

Kol Adrianas kalbėjo telefonu, mėginau žiūrėti televizorių, bet nieko nemačiau. Niežėjo sprandą. Niekas negalėjo suskaičiuoti, kiek strigojų nužudėme, todėl vietoj įprastinių žaibų gavome kitas tatuiruotes. Pamiršau pavadinimą, bet jos panėšėjo į žvaigždes. Reiškė, kad dalyvavome mūšyje ir nukovėme daug strigojų.

Baigęs kalbėti, Adrianas atkišo popieriaus lapą su Mizulos banko adresu.

– Kad ir kur keliautum, iš pradžių turėsi nuvykti į Mizulą. Ten banke tavo vardu atidaryta sąskaita. Joje užtektinai pinigų. Kai ten nueisi, jie sutvarkys ir kitus dokumentus.

Atsistojau ir susigrūdau banknotus į kišenes.

– Ačiū, – padėkojau.

Nedvejodama apkabinau Adrianą. Alkoholio tvaikas buvo nepakenčiamas, bet jaučiausi skolinga. Pasinaudojau jo jausmais, siekdama gauti tai, ko reikėjo. Jis irgi mane apkabino ir prieš paleisdamas kelias sekundes palaikė glėbyje. Kai skiriantis lūpomis brūkštelėjau per skruostą, pasirodė, kad liovėsi kvėpuoti.

– Šito nepamiršiu, – sušnibždėjau į ausį.

– Tikriausiai nepasakysi, kur susiruošei?

– Ne. Atleisk.

– Ištesėk pažadą ir sugrįžk.

– Aš nieko nežadėjau, – priminiau.

Jis nusišypsojo ir pabučiavo man į kaktą.

– Tu teisi. Pasiilgsiu tavęs, mažoji dampyre. Būk atsargi. Jei ko nors prireiks, duok žinią. Lauksiu tavęs.

Dar kartą padėkojau ir išėjau nepasakiusi, kad laukti gali tekti labai ilgai. Gal ir apskritai negrįšiu.

Kitą rytą nubudau anksti. Naktį beveik nemiegojau. Persimečiau per petį kuprinę ir patraukiau į administracijos korpusą. Direktorės kabinetas buvo uždarytas, todėl koridoriuje atsisėdau ant grindų ir ėmiau laukti. Iš neturėjimo ko veikti apžiūrinėjau rankas. Ant vieno nago pastebėjau aukso likučius. Tai viskas, kas liko iš manikiūro. Po kokių dvidešimties minučių pasirodė sekretorė.

– Kuo galiu padėti? – paklausė, kai atsisėdau priešais ją.

Padaviau pluoštą dokumentų.

– Išeinu iš Akademijos.

Jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Bet tu negali...

– Galiu, – parodžiau šūsnį popierių. – Užpildžiau visus dokumentus.

Vis dar negalėdama atsigauti, kažką sumurmėjo ir išbėgo. Po kelių minučių sugrįžo su direktore Kirova. Matyt, šiai viskas jau buvo pranešta, nes atstačiusi erelišką nosį žvelgė smerkiamai.

– Panele Hetavėj, ką visa tai reiškia?

– Išeinu. Metu. Vadinkite, kaip norite.

– Negali.

– Galiu. Bibliotekoje radau prašymo formą. Viskas užpildyta.

Pyktį pakeitė liūdesys.

– Suprantu, pastaruoju metu daug visko nutiko, visiems sunku susitaikyti, bet nereikia daryti skubotų sprendimų. Mums tavęs reikia labiau nei bet kada, – dabar ji kone maldavo. Sunku patikėti, kad prieš šešis mėnesius pati norėjo mane išmesti.

– Sprendimas neskubotas. Daug galvojau.

– Leisk bent iškviesti tavo mamą, kad galėtume ramiai viską aptarti.

– Ji prieš tris dienas išvyko į Europą. Beje, tai nesvarbu, – bakstelėjau į lapo viršų, kur buvo parašyta gimimo data. – Šiandien man sueina aštuoniolika. Ji nieko nepakeis, dabar sprendžiu aš. Tai ar uždėsite spaudą, ar mėginsite sulaikyti? Lažinuosi – dvikovoje nugalėsiu aš, direktore Kirova.

Jos nepatenkintos suantspaudavo dokumentus, sekretorė padavė pažymą, kad nebesu Šv. Vladimiro akademijos mokinė.

Teliko išeiti pro pagrindinius vartus.

Iki jų buvo galas kelio. Vakaruose raudonavo dangus, oras sušilo, pagaliau atėjo pavasaris. Pats laikas kelionei, nes užtruks pasiekti greitkelį. Ten stabdysiu iki Mizulos važiuojančius automobilius. Žinojau, kad taip keliauti nesaugu, bet kišenėje gulėjo sidabrinis kuolelis, saugantis nuo visų pavojų. Niekam netoptelėjo jo paimti, o nuo visokių iškrypėlių jis turėtų saugoti ne prasčiau nei nuo strigojų.

Eidama pro vartus pajutau ją. Lisą. Atsigręžiau. Stovėjo po pražydusiais medžiais visiškai rami, galvoje jokių minčių – tikriausiai todėl nepajutau jos anksčiau. Plaukai ir akys spindėjo besileidžiančios saulės spinduliuose, ji atrodė pernelyg graži ir netikra šiam niūriam peizažui.

– Labas.

– Labas. – Ji apkabino save per pečius, jai buvo šalta net su paltu. Morojai ne tokie atsparūs temperatūros svyravimams kaip dampyrai. Man jau pavasaris, jai vis dar žiema. – Taip ir žinojau. Žinojau nuo tos dienos, kai nerado jo kūno. Kažkas man pakuždėjo, kad taip ir pasielgsi. Laukiau.

– Ar dabar ir tu gali skaityti mano mintis? – paklausiau.

– Ne, tiesiog tave perkandau. Kaip galėjau būti tokia akla, nieko nepastebėti... Tos Viktoro užuominos... Jis buvo teisus. – Lisa pažvelgė į saulėlydį, tada į mane. Akys piktai žybtelėjo, pyktį pajutau ir per mūsų ryšį. – Kodėl man nepasakei? – suriko. – Kodėl nepasakei, kad myli Dimitrijų?

Netikėjau savo ausimis. Negalėjau prisiminti, kad Lisa ant ko nors būtų šaukusi. Gal praėjusį rudenį, kai baigėsi ta istorija su Viktoru? Nesivaldydavau aš, ne ji. Net kankinama Džesio nepakėlė balso.

– Niekam negalėjau pasakyti.

– Aš tavo geriausia draugė, Rouz, mudvi tiek išgyvenom. Negi manei, kad kam nors išplepėsiu? Būčiau saugojusi paslaptį.

Nudelbiau akis.

– Žinau, kad būtum saugojusi, bet... Negalėjau apie tai kalbėti, netgi su tavimi. Sunku paaiškinti.

– Ar... – jai sunkiai sekėsi rinkti žodžius. – Ar tai buvo rimta? Ar tik tu, ar...

– Mes abu. Jis jautė tą patį. Bet žinojome, kad negalėsime būti kartu... Nei tada, kai dar buvau mokinė, nei vėliau, kai būtume tapę tavo sergėtojais.

Lisa susiraukė.

– Ką nori pasakyti?

– Dimitrijus vis kartodavo, kad jei būsime kartu, labiau saugosime vienas kitą negu tave. Negalėjome taip pasielgti.

Nuo minties, kad sutrukdė mūsų draugystei, ji pasijuto kalta.

– Tu dėl to nekalta, – skubiai patikinau.

– Aišku... juk turėjo būti kokia nors išeitis...

Gūžtelėjau pečiais, stengdamasi negalvoti apie paskutinį bučinį miške, kai su Dimitrijumi manėme radę išeitį.

– Nežinau. Stengėmės išlaikyti atstumą. Kartais pavykdavo, kartais ne.

Lisą draskė prieštaringi jausmai. Ji gailėjo manęs, bet kartu ir pyko.

– Turėjai pasakyti, – pakartojo ji. – Dabar jaučiuosi taip, lyg manim nepasitikėtum.

– Aišku, kad pasitikiu.