Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Ar Edis išsigelbėjo? – Nemačiau jo kūno, nors, tiesą pasakius, nelabai ir žiūrėjau.

– Taip, – atsakė Dimitrijus sunkiai alsuodamas. Vienas Dievas žino, kiek strigojų jis šiandien nužudė. – Jį teko kone grūste išgrūsti. Norėjo kautis. – Nebūtų Edis.

– Prisimenu šią vietą, – pasukusi už kampo, pasakė mama. – Jau netoli, netrukus išvysime šviesą. – Dabar kelią rodė tik prie striukių prisegtos lempelės.

Šleikštulį pajutau vos anksčiau, nei jie puolė. T formos išsišakojime mus užpuolė septyni strigojai. Jie – trys vienoje pusėje, keturi kitoje – praleido kitus sergėtojus ir tykojo mūsų. Vienas iš sergėtojų, Alanas, jų nė nepastebėjo. Strigojus akimirksniu nusuko jam sprandą, lyg tai būtų vaikų žaidimas. Greičiausiai taip ir buvo. Prisiminusi Meisono žūtį sustingau. Bet tuoj pat pasirengiau kovai.

Tačiau dabar buvome siaurame tunelyje, ir ne visi galėjome pasiekti strigojus. Aš likau gale su mokytoja Karmak, jai pavyko padegti keletą strigojų ir taip palengvinti sergėtojams darbą.

Alberta pažvelgė į mane ir šalia stovinčius sergėtojus.

– Traukitės! – riktelėjo.

Nė vienas iš mūsų nenorėjo trauktis, bet teko paklusti. Skaudama širdimi pamačiau, kaip krito dar vienas sergėtojas. Nesvarbu, kad jo nepažinojau. Netrukus mama vienam strigojui kuoleliu pervėrė širdį.

Kartu su kitais trimis sergėtojais pasukau už kampo, ir draugai dingo iš akių. Tolumoje pastebėjau silpną rausvą šviesą. Išėjimas. Lauke stoviniavo sergėtojai. Mes išsigelbėjome, bet kur kiti?

Išbėgę į gryną orą, apstojome urvo angą ir sužiurome vidun, laukdami, kas bus. Saulė, dideliam mano nusivylimui, jau buvo prie laidos. Šleikštulys nepraėjo, vadinasi, urve liko gyvų strigojų.

Po kelių akimirkų tunelyje pasirodė ir vienu nariu sumažėjusi mamos grupė. Jie buvo taip arti... Visi sulaikė kvėpavimą. Taip arti...

Bet... nepakankamai. Vienoje nišų tykojo trys strigojai. Mus jie praleido. Viskas įvyko taip greitai, kad niekas nespėjo sureaguoti. Vienas iš strigojų griebė Selestę ir suleido iltis į skruostą. Išgirdau riksmą, pasipylė kraujas. Antras puolė Karmak, bet mama spėjo ją patraukti ir stumtelėjo mūsų pusėn.

Trečias strigojus šoko ant Dimitrijaus. Dar nebuvau mačiusi Dimitrijaus dvejojančio. Jis visada būdavo greitesnis ir stipresnis už kitus. Bet ne šįkart. Strigojus užklupo netikėtai, ir to užteko.

Negalėjau patikėti savo akimis. Tas pats šviesiaplaukis, užkalbinęs mane Akademijoje.

Jis pargriovė Dimitrijų ant žemės, jie susiėmė. Blykstelėjusios iltys susmigo Dimitrijui į kaklą. Strigojus pašnairavo raudonomis akimis.

Išgirdau riksmą – savo.

Mama puolė gelbėti Dimitrijaus, bet jai kelią pastojo dar penki strigojai. Užvirė tikras pragaras. Nebemačiau Dimitrijaus, nemačiau, kas jam nutiko. Mama dar padvejojo – kautis ar bėgti, paskui kaltės iškreiptu veidu pasileido išėjimo link. Veržiausi į vidų, bet mane kažkas sulaikė. Stenas.

– Ką darai, Rouz? Pažiūrėk, kiek ten jų!

Negi jis nesupranta? Ten Dimitrijus. Turiu jį išgelbėti.

Iš urvo išbėgo mama ir Alberta tempdamos Karmak. Paskui jas išpuolė keli strigojai, bet, išvydę dienos šviesą, sustojo. Tebesigrūmiau su Stenu. Nors su manimi jis būtų susitvarkęs ir vienas, mama mane sugriebė už kitos rankos ir nuvilko šalin.

– Rouz, turime iš čia dingti!

– Jis liko ten! – Nužudžiau tiek strigojų, bet negaliu išsilaisvinti iš šitų dviejų? – Ten Dimitrijus! Turime grįžti! Negalime jo palikti!

Šaukiau, kad turime gelbėti Dimitrijų. Mama suėmė mane už pečių ir kaip reikiant papurtė, tada pasilenkė ir pasižiūrėjo į akis.

– Jis negyvas, Rouz! Negalime ten grįžti. Saulė nusileis po penkiolikos minučių, jie tik to ir laukia. Turime grįžti už žiedų, kol nesutemo. Mums brangi kiekviena sekundė, ir jų gali pritrūkti.

Mačiau prie išėjimo besirenkančius strigojus – penki, dešimt, gal net daugiau. Jų akys džiaugsmingai žybčiojo. Mama teisi. Turint galvoje jų greitį, mums gali neužtekti ir tų penkiolikos minučių. Tačiau negalėjau žengti nė žingsnio. Negalėjau atitraukti akių nuo urvo, kuriame liko Dimitrijus, kuriame liko mano siela. Jis negali mirti. Jei jis mirė, miriau ir aš.

Mama skėlė man antausį – jis pažadino iš sąstingio.

– Bėk! – suriko. – Jis negyvas, o tu turi gyventi!

Jos akyse išvydau išgąstį, kad aš – jos dukra – galiu žūti. Prisiminiau Dimitrijaus žodžius: jis verčiau mirtų, nei matytų mane negyvą. Jei ir toliau čia kvailai stypsosiu, nuvilsiu juos abu.

– Bėk! – paskutinįkart riktelėjo mama.

Iš akių pasipylė ašaros, ir leidausi bėgti.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS

Kitos dvylika valandų buvo ilgiausios mano gy­venime.

Saugiai pasiekėme Akademiją, nors didumą kelio teko bėgti, o su sužeistaisiais tai nelengva. Visą laiką jaučiau šleikštulį, tikriausiai kažkur šalia tykojo strigojai – nors mūsų niekas neužpuolė. Gal mane pykino nuo įvykių urve?

Atsidūrus už apsauginių žiedų, mus, novicus, iškart pamiršo. Čia niekas negrėsė, o sergėtojams ir be mūsų rūpesčių užteko. Pavyko išvaduoti visus belaisvius – tiksliau, tuos, kurie dar buvo gyvi. Kaip ir bijojau, prieš mums pasirodant, strigojai sumanė užkąsti. Taigi išgelbėjome dvylika. Šeši sergėtojai – ir Dimitrijus – buvo laikomi žuvusiais. Palyginti nedaug, žinant, su kieka strigojų teko susikauti, bet, skaičiuojant žuvusius, pasirodė, kad išgelbėjome tik šešis. Ar dėl šešių buvo verta paaukoti tiek pat sergėtojų gyvybių?

– Negalima taip skaičiuoti, – pasakė Edis einant į kliniką. Visiems – tiek belaisviams, tiek gelbėtojams – buvo liepta ateiti į apžiūrą. – Jūs ne šiaip ką išgelbėjote. Sunaikinote trisdešimt strigojų, o kiek jų dar buvo pribaigta Akademijoje? Pagalvok, kiek jie būtų galėję nužudyti. Jūs, galima sakyti, išgelbėjote ir tas gyvybes.

Logiškai mąstant – taip. Bet kuo čia dėta logika, jei Dimitrijus gali būti negyvas? Gal ir savanaudiška, bet tą akimirką visas išgelbėtas gyvybes nedvejodama būčiau išmainiusi į jo. Nors jis, žinoma, nebūtų sutikęs. Per daug gerai jį pažinojau.

Kita vertus, buvo tikimybė, kad ir visai menkutė, jog Dimitrijus gyvas. Nors įkandimas atrodė rimtas, strigojus galėjo pabėgti, jo nepribaigęs. Gal Dimitrijus dabar merdėja urve ir jam verkiant reikia pagalbos? Ta mintis mane varė iš proto. Deja, be aušros nieko nebus. Prašvitus sergėtojai grįš į urvus parnešti žuvusiųjų, kad galėtume juos palaidoti. Liko laukti.

Daktarė Olendski greitai mane apžiūrėjo, nustatė, kad smegenys nesutrenktos, ir liepė prieš išeinant susitvarstyti žaizdas. Ji turėjo rimtesnių pacientų.

Žinojau, kad būtų protingiausia grįžti į bendrabutį ar nueiti pas Lisą. Nepaisydama nuovargio, per ryšį pajutau, kad ji mane kviečia. Ji nerimavo ir buvo išsigandusi. Bet naujienas sužinos ir be manęs. Nenorėjau jos matyti. Nenorėjau nieko matyti. Tačiau, užuot grįžusi į bendrabutį, pasukau į koplyčią. Reikia kuo nors užsiimti, kol bus galima grįžti į urvus. Jei dabar pasimelsiu, blogiau tikrai nebus.

Paprastai tokiu metu koplyčia būdavo tuščia, bet ne šiandien. Kita vertus, ko čia stebėtis? Pastarųjų dvidešimt keturių valandų tragedija visus vertė ieškoti paguodos. Kai kurie sėdėjo vieni, kiti – būreliais. Verkė. Klūpėjo. Meldėsi. Kiti tiesiog žvelgė į niekur, vis dar negalėdami patikėti, kas įvyko. Po koplyčią vaikštinėjo tėvas Endrius tardamas paguodos žodžius.

Kampe susiradau tuščią klauptą ir atsisėdau. Prisitraukiau kelius, apsikabinau rankomis ir pasidėjau smakrą. Nuo sienų žvelgė šventieji ir angelai.