Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Mereditė nustebo, bet drąsindama spustelėjo Ebę.

– Nusiramink, tu šviesoje.

Ji švelniai nuėmė Ebės rankas ir nuvedė prie medžio. Ebė susmuko ant žemės ir delnais užsidengė veidą. Mereditė grįžo į savo vietą. Norėjau paguosti Ebę, manau, visi norėjo, bet tai galėsim padaryti vėliau.

Angoje pasirodė dar vienas morojus – mokytojas Elsvortas, mane mokęs penktoje klasėje. Jis atrodė išsekęs, ant kaklo matyti ilčių žymės. Strigojai gėrė jo kraują, bet paliko gyvą. Nepaisydamas patirto siaubo, Elsvortas buvo ramus, akys gyvos ir pastabios. Jis suprato, kas vyksta, ir pasitraukė tolėliau.

– Kas ten dedasi? – paklausė Emilis nenuleisdamas akių nuo urvo.

Kai kurie sergėtojai turėjo ausines, tačiau per grumtynes tikriausiai sunku ką nors išgirsti.

– Tikra sumaištis, – atsakė Elsvortas. – Visi bėga – abiem kryptimis. Sunku pasakyti, kas su kuo kaunasi, bet strigojai pakrikę. Kažkas... – jis susiraukė, – ...kažkas padeginėja strigojus.

Niekas nieko nepaaiškino. Nebuvo kada. Jis tai suprato ir patraukė prie tebekūkčiojančios Ebės.

Netrukus prie jų prisidėjo du man nepažįstami morojai ir dampyras. Kaskart, kai kas nors pasirodydavo angoje, meldžiausi, kad ten būtų Edis. Mūsų pusėje iš urvo išėjo penki belaisviai, beliko tikėtis, kad kiti išsigelbėjo per kitą išėjimą.

Praėjo dar kelios minutės, daugiau niekas nesirodė. Mano marškinėliai permirko prakaitu, pirštai taip smarkiai spaudė kuolelį, kad jų nebejaučiau. Staiga pamačiau, kaip krūptelėjo Emilis. Supratau, kad kažką išgirdo ausinėse. Jis pasitarė su sergėtojais ir atsisuko į mus.

– Tu, tu ir tu. Veskite juos į Akademiją, – mostelėjęs ranka į bėglius, grįžo prie sergėtojų. – Jūs trys eisite vidun. Dauguma belaisvių išsigelbėjo, tačiau į spąstus pateko mūsų sergėtojai. Jie aklavietėje.

Sergėtojai, nieko nelaukdami, puolė vidun, novicai su savo globotiniais patraukė Akademijos link. Likome keturiese. Iš sergėtojų – Emilis ir Stivenas, iš novicų – mudu su Šeinu. Visi buvome taip susijaudinę, kad beveik nekvėpavome. Iš urvo daugiau niekas neišėjo, neišgirdome jokių pranešimų. Susirūpinęs Emilis apsidairė. Nusekiau jo žvilgsnį. Praėjo daugiau laiko, nei maniau. Saulė jau visai žemai. Staiga jis vėl krūptelėjo – gavo dar vieną pranešimą.

Emilis nerimastingai pažvelgė į mus.

– Urve reikia pastiprinimo. Atrodo, nuostoliai nedideli, bet likusiesiems sunku atsitraukti.

Jis nepasakė „nieko nepraradome“, pasakė – „atrodo, nuostoliai nedideli“. Vadinasi, netekom mažiausiai vieno. Pajutau stingdantį šaltį.

– Stivenai, eisi tu, – Emilis dvejojo, nesunkiai supratau kodėl. Jis pats būtų ėjęs į urvą, bet kaip mūsų vadas turėjo likti. Mačiau, kaip jam sunku paklusti komandai. Kita vertus, jis negalėjo palikti vienų dviejų novicų, jei kas nors atsitiktų. Žiūrėdamas į mus, Emilis giliai įkvėpė. – Rouz, tu su juo.

Nedvejojau nė akimirkos. Paskui Stiveną įsmukau į urvą, ir man iškart sukilo šleikštulys. Lauke buvo šalta, bet, skverbiantis gilyn, temperatūra dar nukrito. Apgaubė tamsa. Iš pradžių dar galėjome šį bei tą įžvelgti, bet netrukus pasidarė tamsu nors į akį durk. Stivenas įjungė prie striukės prisegtą lempelę.

– Norėčiau patarti, bet nenumanau, kas mūsų laukia, – pasakė man. – Būk pasirengusi viskam.

Po kiek laiko tamsa ėmė sklaidytis, aiškiau girdėjome riksmus. Žvalgydamiesi į visas puses, paspartinome žingsnį. Staiga pamatėme atsidūrę erdvioje oloje, pavaizduotoje žemėlapyje. Viename kampe kūrenosi strigojų sukurta ugnis – ji šiek tiek išsklaidė tamsą. Apsidairiusi supratau, kas čia nutiko.

Viduryje olos riogsojo akmenų krūva. Nežinau, ar griūtį sukėlė magija, ar grumtynės – gal tai tebuvo sutapimas. Nors akmenys nieko neprispaudė, jie užtvėrė kelią į kitą olos dalį, ir septyni sergėtojai – tarp jų Dimitrijus ir Alberta – pateko į nagus dešimčiai strigojų. Tarp jų nebuvo ugnį valdančių morojų, nors žybčiojančios liepsnos bylojo, ten vyksta kova. Tada pamačiau ant žemės gulinčius kūnus. Du iš jų buvo strigojų, kitų neįžiūrėjau.

Viskas paaiškėjo. Norint išeiti iš olos, būtų tekę šliaužti, o tada bėgantysis taptų lengvu taikiniu. Vadinasi, turime nužudyti strigojus, kad sergėtojai galėtų pabėgti. Mudviejų su Stivenu pasirodymas išlygino jėgas. Prisėlinome strigojams iš nugaros, tačiau trys mus pajuto ir atsigręžė. Du šoko ant Stiveno, trečias ant manęs.

Akimirksniu pasirengiau kovai. Degte degiau neapykanta. Užverstoje oloje vietos buvo nedaug, bet jo gniaužtų man pavyko išvengti. Tiesą sakant, ankšta erdvė man suteikė pranašumą, nes judėti aukštam strigojui čia buvo sunku. Keliskart išsisukau, bet kartą mane sugavo ir trenkė į sieną. Skausmo nepajutau. Iškart puoliau. Išsisukusi nuo smūgio, pasilenkiau ir iš pasalų suvariau kuolelį tiesiai į širdį. Nieko nelaukdama ištraukiau ir atsisukau padėti Stivenui. Vieną strigojų jis jau buvo pribaigęs, o dviese nesunkiai susitvarkėme su trečiuoju.

Liko septyni strigojai. Ne, šeši. Į kampą užspeisti sergėtojai vieną vis dėlto sugebėjo nukauti. Mudu su Stivenu puolėme arčiausiai stovintį strigojų. Jis buvo senas ir galingas – net dviese sunkiai jį įveikėme. Praretinus strigojų gretas, padedant kitiems sergėtojams, buvo lengviau susitvarkyti su likusiaisiais. Jie spruko, be to, mažai jų buvo ir likę.

Kai strigojų liko tik du, Alberta mums liepė bėgti. Padėtis pasikeitė. Dabar strigojai tapo mūsų įkaitais. Trims sergėtojams atsilaisvino kelias išeiti pro ten, iš kur atėjome mes. Dimitrijus kuoleliu pervėrė vieną iš dviejų strigojų. Stivenas pro plyšį pralindo į kitą pusę, paskui iškišo galvą ir kažką riktelėjo Albertai. Ši nesidairydama atsakė. Ji, Dimitrijus ir du sergėtojai supo paskutinį strigojų.

– Rouz! – maldaudamas suriko Stivenas.

Mes buvom išmokyti klausyti įsakymų. Buvau mažesnė, todėl pro plyšį prasispraudžiau kur kas lengviau. Po manęs lindo kitas sergėtojas. Šioje pusėje nebuvo nieko. Kova arba baigėsi, arba vyko toliau. Tačiau ant žemės gulintys kūnai rodė buvus atkaklias grumtynes. Pamačiau daugiau strigojų ir, deja, pažįstamą veidą – Jurijaus. Skubiai žvilgtelėjau į Stiveną, jis padėjo išlįsti dar vienam sergėtojui. Po jo pasirodė Alberta.

– Jie negyvi, – pasakė ji. – Bet, sprendžiant iš garsų, urve dar liko strigojų. Pribaikime juos, kol nenusileido saulė.

Paskutinis pro plyšį išlindo Dimitrijus. Mudu susižvelgėme trumpais, palengvėjimo kupinais žvilgsniais ir nuskubėjome tolyn. Priešais vingiavo ilgas tunelis, reikėjo surasti ir išvesti mūsiškius. Iš pradžių nieko nesutikome, bet po kiek laiko priekyje išvydome ugnies atšvaitus. Mano mama ir mokytoja Karmak kovėsi su trimis strigojais. Po kelių sekundžių jie krito negyvi.

– Su šitais baigta, – atsiduso mama. Džiaugiausi matydama ją gyvą. – Tačiau jų daugiau, nei manėme. Spėju, ne visi dalyvavo išpuolyje prieš Akademiją. Mūsiškiai – likusieji gyvi – jau išsigelbėjo.

– Tuneliai turi daug atšakų, – pasakė Alberta. – Strigojai gali slėptis ten.

Mama neprieštaravo.

– Galimas daiktas. Kai kurie žino, kad juos nugalėjome, ir laukia, kada išeisime, kad galėtų sprukti. Kiti gali pulti.

– Ką darysime? – paklausė Stivenas. – Pribaigsime ar trauksimės?

Visi sužiurome į Albertą. Ji greitai apsisprendė.

– Trauksimės. Padarėme, ką galėjome, be to, saulė leidžiasi. Iki sutemų turime sugrįžti už apsauginių žiedų.

Atsitraukėme, nors pergalė buvo ranka pasiekiama. Išskubėjome į gęstančią dienos šviesą. Dimitrijus žingsniavo šalia.