Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Eime, – atsistojo Dimitrijus. – Pasivaikščiosime.

– Kur?

– Nesvarbu. Tau reikia nusiraminti, kitaip nesugebėsi kautis.

– Bijai, kad viršų paims mano tamsioji pusė?

– Bijau, kad viršų paims tikroji Rouz, kuri kai įsikala ką į galvą, tai su pagaliu neišmuši.

Niūriai jį žvilgtelėjau.

– Ar tarp jų yra koks skirtumas?

–Taip. Antroji mane gąsdina.

Vos susilaikiau jam neniuktelėjusi. Norėjau užsimerkti ir pamiršti skausmą, pralietą kraują. Norėjau gulėti su juo lovoje, juokauti, erzinti ir negalvoti apie nieką, tik apie mudu. Tačiau to nebus, o kova artėja.

– Ar jiems nereikia tavęs? – paklausiau.

– Ne. Dabar tereikia sulaukti kitų, o suplanuoti puolimą gali ir kiti sergėtojai. Jiems vadovauja tavo mama.

Nusekiau jo žvilgsnį. Mama stovėjo apsupta sergėtojų ir ryžtingais judesiais kažką rodė žemėlapyje. Žiūrint į ją dažnai apimdavo prieštaringi jausmai, bet dabar negalėjau nesižavėti jos atsidavimu. Nebejaučiau susierzinimo, kurį paprastai keldavo jos buvimas.

– Gerai. Eime.

Patraukėme per nusiaubtą Akademiją. Ir nors labiausiai nukentėjo žmonės, o ne aplinka, matėme ir apgriautų pastatų, ir pralieto kraujo. Tačiau slogiausia – nuotaika. Net skaisčią dieną mus gaubė tamsa ir gilus, kone apčiuopiamas liūdesys. Mačiau jį visų praeinančiųjų veiduose.

Maniau, Dimitrijus mane nusives pas sužeistuosius, bet jis sąmoningai vengė tų vietų ir aš supratau kodėl. Lisa, pasitelkusi galias, padėjo gydyti sužeistuosius. Su ja buvo ir Adrianas, nors ir negalėjo jai prilygti. Jie nutarė, kad verta rizikuoti ir leisti kitiems sužinoti apie dvasią – patyrėme per daug netekčių. Be to, tik laiko klausimas, kada pasklis kalbos apie Viktoro teismą, kuriame minėta dvasia.

Dimitrijus nenori, kad artinčiausi prie Lisos, kai ji naudoja magiją. Įdomu. Nors niekas nepatvirtino, kad beprotybė užkrečiama, jis, matyt, nenori rizikuoti.

– Sakei, turi teoriją, kaip buvo pažeisti apsauginiai žiedai, – paklausė Dimitrijus. Vaikščiojome Akademijos pakraštyje, netoli tos vietos, kur vakar telkėsi Džesio draugija.

Buvau visai pamiršusi. Kai geriau pagalvoji, viskas tampa akivaizdu. Tiesiog niekas apie tai nesusimąstė. Svarbiausia – atkurti apsauginius žiedus ir išgydyti sužeistuosius. Tyrimas prasidės vėliau.

– Džesio įšventinimo ceremonija vykdavo čia, netoli apsauginių žiedų. Žiedus gali pažeisti kuoleliai, nes tie patys elementai vienas kitą panaikina. Per įšventinimo ceremoniją naudojo visus keturis elementus, taigi jie lygiai taip pat galėjo pažeisti žiedus.

– Magija naudojama visoje teritorijoje, – tarė Dimitrijus. – Visi elementai. Kodėl taip nenutiko anksčiau?

– Todėl, kad magija paprastai nėra naudojama ant apsauginių žiedų. Žiedai juosia teritoriją, magija naudojama pačioje Akademijoje. Taip pat esu įsitikinusi, kad daug lemia tai, kaip ji buvo panaudota. Žiedai kupini gyvybės, todėl strigojai negali jų peržengti. Kuoleliai, kaip ir magija, naudojami kankinti, yra ginklas. Jei žiedus gali pažeisti kuoleliai, kodėl to paties negali padaryti kankinimams naudojama magija? – Sudrebėjau prisiminusi šleikštulį, apėmusį tada, kai Lisa kankino Džesį. Tai nenatūralu.

Dimitrijus žiūrėjo į išlaužtą tvorą, juosiančią Akademijos teritoriją.

– Neįtikėtina. Niekad nebūčiau apie tai pagalvojęs, bet tavo žodžiuose yra logikos. Žiedai kuriami tuo pačiu principu kaip ir kuoleliai. – Jis nusišypsojo. – Daug apie tai mąstei.

– Nežinau. Tiesiog viskas stojo į vietas.

Prisiminus kvailą Džesio draugiją, mane apėmė pyktis. Jau vien už tai, ką padarė Lisai, turėčiau jiems iškaršti kailį (bet ne nužudyti – vakar iš tiesų pasimokiau savitvardos). Bet šitai? Įsileisti į Akademiją strigojus? Vaikiškas elgesys baigėsi katastrofa. Sukūrė tą savo draugiją, ir tegu. Bet ne, prireikė draskytis dėl valdžios.

– Nelaimingi kvailiai, – sumurmėjau.

Pakilo vėjas, aš sudrebėjau nuo šalčio. Nors jau pavasaris, oras tebebuvo žiemiškas.

– Grįžkim, – pasiūlė Dimitrijus.

Pasukus Akademijos link, pamačiau ją. Trobelę. Nors nė vienas nesulėtinome žingsnio ir nė nepažvelgėme į tą pusę, supratau, kad jis galvoja tą patį. Tai patvirtino vėlesni jo žodžiai.

– Rouz, dėl to, kas nutiko...

Atsidusau.

– Žinojau. Žinojau, kad taip bus.

Jis nustebęs pažvelgė į mane.

– Kas bus?

– Pamokslas. Atskaitysi pamokslą, kad pasielgėme negerai ir daugiau tai nepasikartos. – Tik ištarusi tuos žodžius, supratau, kaip bijau, kad Dimitrijus taip nepasakytų.

Dimitrijus atrodė sukrėstas.

– Kodėl taip pagalvojai?

– Todėl, kad tu toks, – išrėkiau. – Visada elgiesi teisingai, o jei ką ir padarai ne taip, tuoj pat turi ištaisyti klaidą. Žinau – pasakysi, jog neturėjome to daryti, ir...

Nespėjus daugiau nieko pasakyti, Dimitrijus apkabino mane per liemenį ir prisitraukė prie savęs į medžio šešėlį. Lūpos susitiko, užmiršau savo nerimą ir baimę, kad tai, ką padarėme, buvo klaida. Net pamiršau – jei tik tai įmanoma – strigojų pasėtą mirtį ir sumaištį. Bent kelias akimirkas.

Kai atšlijome vienas nuo kito, norėdami įkvėpti oro, Dimitrijus vis dar manęs nepaleido.

– Tikrai nemanau, kad pasielgėme negerai, – pasakė švelniai. – Džiaugiuosi, kad tai padarėme. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, pakartočiau.

Mano širdis suspurdėjo.

– Tikrai? Kas privertė tave apsigalvoti?

– Tau neįmanoma atsispirti, – atsakė, aiškiai šaipydamasis iš mano nuostabos. – Be to, prisimeni, ką sakė Ronda?

Nustebau, kad užsiminė apie ją. Paskui prisiminiau, kaip rimtai klausėsi jos pranašysčių, ką pasakojo apie savo senelę. Pamėginau prisiminti Rondos žodžius.

– Prarasi tai... – negalėjau prisiminti.

– Prarasi tai, ką vertini labiausiai, tad brangink tai, kol dar gali.

Jis, aišku, prisiminė žodis žodin. Tada nieko nesuprasdama susiraukiau, dabar pamėginau įsigilinti į Rondos žodžius. Iš pradžių plūstelėjo džiaugsmas – aš jam brangiausia. Paskui išsigandusi pažvelgiau į jį.

– Palauk. Išeina, kad aš žūsiu? Ar todėl su manimi per­miegojai?

– Ne, žinoma, ne. Tai padariau... patikėk, tikrai ne dėl to. Nepaisant pranašysčių – net jei jos tikslios, – Ronda teisingai pasakė, kad gyvenime viskas keičiasi. Stengiamės elgtis teisingai, tiksliau – taip, kaip kitiems atrodo teisinga. Bet kai tai prieštarauja tavo paties įsitikinimams... esi priverstas rinktis. Matydamas, ką išgyveni dar prieš strigojų išpuolį, supratau, kokia man esi svarbi. Ir tai viską pakeitė. Baisiai dėl tavęs nerimavau – nė nenumanai kaip. Todėl nenorėjau apsimesti, kad morojų gyvybė man svarbesnė nei tavo. To niekada nebus, ir tegu kiti sako, ką nori. Ir aš supratau – turiu su tuo susitaikyti. O tada... jau niekas negalėjo mūsų sulaikyti... – jis nutilo, tarsi apgalvodamas žodžius, ir pasitaisė: – ...manęs sulaikyti. Kalbu apie save. Nenoriu pasakyti, kad žinau, kodėl taip pasielgei tu.

– Todėl, kad tave myliu, – pasakiau, lyg tai būtų aiškiausia pasaulyje. Beje, taip ir buvo.

Dimitrijus nusikvatojo.

– Vienu sakiniu pasakei tai, kam man prireikė ištisos pastraipos.

– Todėl, kad viskas labai paprasta. Myliu tave ir nenoriu apsimetinėti, kad taip nėra.

– Ir aš ne. – Jis paėmė mane už rankos – pirštai susipynė, nužingsniavome. – Nebenoriu melo.

– Bet kas dabar bus? Kalbu apie mudu. Kai viskas bus baigta... su strigojais...

– Kad ir kaip nenoriu sustiprinti tavo baimių, dėl vieno buvai teisi. Mes negalime būti kartu – tai yra kol mokaisi Akademijoje. Teks išlaikyti atstumą.