Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Jie arba negyvi, arba išsilakstė. – Tada žvilgtelėjo į mane, paskui į Kristianą. – Tai, ką jūs padarėte...

– Buvo kvaila?

Dimitrijus papurtė galvą.

– Tai vienas nuostabiausių dalykų, kokius esu matęs. Pusę strigojų pribaigėte jūs.

Atsigręžiau į bendrabutį ir krūptelėjau išvydusi lavonų kaugę. Mes nužudėme strigojus. Daugybę strigojų. Mirtis ir žudymas – siaubingi dalykai... bet man patiko, ką dariau. Nugalėjau pabaisas, kurie kėsinosi į mane ir į tuos, kuriuos myliu.

Tada pastebėjau dar kai ką. Sukilo šleikštulys, bet ne toks, koks perspėdavo apie artėjantį strigojų. Priežastis buvo kita. Pasisukau į Dimitrijų.

– Ten ne tik strigojų kūnai, – tyliai pasakiau.

– Žinau. Netekome daug saviškių.

Kristianas susiraukė.

– Ką nori pasakyti?

Dimitrijaus veidas buvo griežtas ir kartu liūdnas.

– Strigojai nužudė keletą morojų ir dampyrų. O dar kelis... pasiėmė.

DVIDEŠIMT PENKTAS

Nužudė arba pasiėmė.

Negana to, kad nužudė keletą dampyrų ir morojų, dar kelis pasiėmė. Strigojai taip elgiasi. Net jie negali gerti kraujo be saiko, todėl aukas dažnai pasilieka vėlesnei užkandai. Arba koks galingas strigojus nenori teptis rankų ir parnešti maisto siunčia parankinius. Kartais jie ima belaisvius tikėdamiesi juos paversti strigojais. Nesvarbu, kokia priežastis, bet kai kurie iš mūsiškių tebėra gyvi.

Visi mokiniai – tiek morojai, tiek dampyrai – rinkosi pastatuose, kur nebebuvo strigojų. Suaugę morojai pasiliko su mumis, sergėtojai išėjo skaičiuoti nuostolių. Mielai būčiau padėjusi, bet jie aiškiai pasakė, kad man čia nėra ką veikti. Neliko nieko kito, kaip laukti ir nerimauti su kitais. Vis dar negalėjau patikėti... Strigojai Akademijoje. Kaip jie čia pateko? Mums nuolat buvo kalama į galvas, kad Akademija saugi. Todėl mokslo metai čia tokie ilgi, o morojų šeimos retai susitinka. Verta leisti vaikus į saugią mokyklą.

Tik kad ji nebėra saugi.

Žuvusiuosius suskaičiavo per kelias valandas, bet, laukiant žinių, laikas slinko be galo lėtai. O skaičiai... skaičiai buvo baisūs. Žuvo penkiolika morojų, dvylika sergėtojų, dar trylika morojų ir sergėtojų strigojai pasiėmė. Pagal sergėtojus, Akademiją užpuolė apie penkiasdešimt strigojų – protu nesuvokiamas skaičius. Buvo rasti dvidešimt aštuonių strigojų kūnai, kiti pabėgo išsitempdami aukas.

Žinant, kiek strigojų užpuolė, aukų skaičius buvo mažesnis, nei tikėtasi. Mus išgelbėjo keli dalykai. Svarbiausia – visus suspėta perspėti laiku. Strigojai buvo tik peržengę Akademijos ribas, kai perspėjau Steną. Visi pastatai tuoj pat buvo užrakinti; padėjo ir tai, kad, prasidėjus komendanto valandai, visi buvo viduje. Dauguma aukų – tiek nužudytų, tiek išneštų – tapo tie, kurie pasirodžius strigojams buvo lauke.

Strigojai taip ir nepateko į pradinukų bendrabutį, pasak Dimitrijaus, daugiausia mudviejų su Kristianu dėka. Tačiau jiems pavyko įsiveržti į vieną iš vyresniųjų morojų bendrabučių – tą, kuriame gyveno Lisa. Tai išgirdus, man pasidarė negera. Ir nors per mūsų ryšį jaučiau, kad jai nieko nenutiko, prieš akis stovėjo šviesiaplaukis strigojus, pasakojantis, kaip sunaikins Dragomirus. Nežinau, kas jam nutiko. Ir nors patekę į bendrabutį strigojai nenuėjo toli, aukų nebuvo išvengta.

Tarp žuvusiųjų buvo ir Edis.

– Negali būti! – sušukau, kai Adrianas man pasakė.

Sėdėjome kavinėje. Neprisimenu, kas buvo – pusryčiai, pie­tūs ar vakarienė – perėjimas prie dieninio grafiko sujaukė laiko nuovoką. Kavinėje vyravo tyla, visi šnekėjosi pašnibždomis. Mokiniai iš bendrabučių galėjo išeiti tik pavalgyti. Vėliau vyks sergėtojų susirinkimas, į kurį buvau pakviesta ir aš, o dabar turėjau būti su draugais.

– Jis buvo su jumis, – žiūrėjau į Lisą kone kaltinamai. – Mačiau su tavimi. Tavo akimis.

Ji pakėlė galvą nuo padėklo su valgiu, kuris jos nė kiek nedomino, veidas išblyškęs ir iškreiptas skausmo.

– Kai strigojai pateko į pirmą aukštą, jis su kitais novicais išbėgo padėti sergėtojams.

– Jo kūno nerado, – pasakė Adrianas be įprastinės kreivos šypsenėlės. – Matyt, jį pasiėmė strigojai.

Kristianas atsiduso ir atsilošė kėdėje.

– Tada jis kaip ir miręs.

Man prieš akis iškilo kambarys Spokane, kur strigojai kankino Edį. Jis tik per plauką liko gyvas, ir ta patirtis jį pakeitė visiems laikams. Nuo tada jis taip rimtai atsidavė sergėtojo darbui, kad net pamiršo juokauti.

Ir štai istorija kartojasi – Edis vėl strigojų nelaisvėje. Jis padarė viską, kad apsaugotų Lisą ir kitus, rizikavo gyvybe. Nors manęs šalia nebuvo, jaučiausi atsakinga. Turėjau jį prižiūrėti – bent tiek buvau skolinga Meisonui... Meisonas. Meisonas, kuris žuvo, gelbėdamas mane, ir kurio vaiduoklio nebemačiau po to, kai jis mane perspėjo apie strigojus. Nesugebėjau apsaugoti jo, o dabar parardau ir geriausią draugą.

Pašokau nuo kėdės nusviesdama padėklą. Suliepsnojo nevaldomas aklas įniršis. Jei šalia būtų buvęs strigojus, ir be Kristiano magijos jį būčiau sudeginusi neapykanta.

– Kas atsitiko? – paklausė Lisa.

Žiūrėjau į ją apstulbusi.

– Kas atsitiko? Dar klausi, kas atsitiko? – kavinės tyloje nuaidėjo mano balsas.

Visi sužiuro.

– Rouz, žinai, ką ji turi galvoje, – pasakė Adrianas keistai ramiu balsu. – Mes visi prislėgti. Sėskis. Viskas susitvarkys.

Jau norėjau paklausyti, bet greitai atsitokėjau. Jis naudojo įtaigą mane nuraminti. Piktai sužaibavau akimis.

– Niekas nesusitvarkys, jei ko nors nesiimsime.

– Mes negalime nieko padaryti, – pasakė Kristianas. Lisa tylėjo įskaudinta, kad ją taip užsipuoliau.

– Dar pažiūrėsim, – atkirtau.

– Rouz, palauk, – pašaukė Lisa. Ji dėl manęs nerimavo – ir bijojo dėl savęs. Šiek tiek savanaudiška, bet ji nenorėjo būti palikta. Buvo pripratusi, kad visada esu šalia ir ją apsaugosiu. Bet dabar negalėjau pasilikti.

Išlėkiau laukan, į dienos šviesą. Iki sergėtojų susitikimo – dar kelios valandos, bet man nusišvilpt. Norėjau su kuo nors pasikalbėti. Pasileidau sergėtojų korpuso link. Ta pačia kryptimi ėjo kažkokia dampyrė, skubėdama į ją atsitrenkiau.

– Rouz?

Mano įniršį pakeitė nuostaba.

– Mama?

Prie durų stovėjo mano motina – garsioji sergėtoja Dženina Hetavėj. Atrodė lygiai taip pat, kaip per Naujuosius – trumpi garbanoti plaukai ir vėjo nugairintas veidas. Rudos akys liūdnesnės nei anksčiau, o tai šį tą reiškė.

– Ką čia darai? – paklausiau.

Kaip jau sakiau Deidrei, mudviejų su motina santykiai buvo įtempti, nes retai matydavomės. Daug metų jos nekenčiau, ir nors pastaruoju metu netapome itin artimos, ji palaikė mane po Meisono mirties, ir, manau, abi tikėjomės, kad pamažu mūsų santykiai pasitaisys. Ji išvyko iškart po Naujųjų, kiek žinau, grįžo į Europą, kur saugojo Selskių šeimą.

Motina atidarė duris, aš įėjau paskui. Kaip įpratusi kalbėjo dalykiškai.

– Gretų papildymas. Saugumui sustiprinti buvo iškviesti atsarginiai sergėtojai.

Gretų papildymas. Kažkam reikėjo pakeisti žuvusius sergėtojus. Nors kūnai – tiek strigojų, tiek morojų, tiek dampyrų – buvo išnešti, visi jautė širdyse tuštumą. Pakako užsimerkti, ir jie stodavo man prieš akis. Kita vertus, reikia naudotis proga. Griebiau mamą už rankos, ją tai išgąsdino.

– Turime juos surasti ir išgelbėti, – pasakiau. – Belaisvius.

Mama atidžiai mane nužvelgė, tiktai vos suraukta kakta išdavė, ką ji mano.

– Pati žinai, kad negalime. Turime saugoti kitus.