Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Oho, – pagyriau savo išgelbėtoją padėdama atsistoti.

– Eina sau, – nusipurtė. – Nežinojau, kad turiu tiek galios. – Jis apsidairė, kūnas įsitempė. – Jų yra daugiau?

– Ne.

– Iš kur žinai?

– Nepatikėsi, bet aš juos jaučiu. Neklausk kodėl, – pridūriau pamačiusi, kad išsižiojo. – Taip yra. Matyt, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios matau vaiduoklius. Šalutinis šešėlio pabučiuotos poveikis. Nesvarbu. Eime į koplyčią.

Kristianas nejudėjo. Mačiau – galvoja.

– Rouz... ar tikrai nori užsidaryti koplyčioje?

– Ką turi omeny?

– Ką tik pribaigėme du strigojus, – jis mostelėjo į nudurtą ir pelenais virtusį kūnus.

Pažvelgiau į akis ir viską supratau. Aš jaučiu strigojus. Jis juos gali padegti, aš – perverti kuoleliu. Tad, jei nesusidursime su kokių dešimties strigojų gauja, galėtume gerokai praretinti jų gretas. Tačiau greitai atsitokėjau.

– Negaliu, – pasakiau lėtai. – Negaliu rizikuoti tavo gyvybe...

– Rouz. Gerai žinai, ką sugebame. Matau iš tavo akių. Verta rizikuoti vieno morojaus gyvybe – kaip ir tavąja, – kad pašalintume gaują strigojų.

Rizikuoti morojaus gyvybe, pasiimti jį kovoti su strigojais – tai prieštaravo viskam, ko buvau mokoma. Bet tada prisiminiau, kaip džiaugiausi likusi gyva. Galėčiau išgelbėti daug gyvybių. Turiu išgelbėti. Kausiuosi iki galo.

– Nenaudok visos savo galios, – galiausiai pasakiau. – Nebūtina juos sudeginti per dešimt sekundžių. Tiesiog padek, kad atitrauktum dėmesį, o tada aš pribaigsiu. Pataupyk jėgas.

Kristianas nusišypsojo.

– Tai einam medžioti?

O varge. Geruoju man tai nesibaigs. Tačiau perspektyva buvo pernelyg viliojanti. Norėjau kautis, apsaugoti mylimus žmones. Tiesą sakant, labiausiai norėjau bėgti į bendrabutį saugoti Lisos, bet supratau, kad tai kvaila. Su Lisa buvo mano klasės draugai, o kitiems mažiau pasisekė. Pagalvojau apie jaunesnius morojus, tarkim, apie Džil.

– Eime į pradinukų korpusą, – pasiūliau.

Tyliai pasileidome takeliu tikėdamiesi, kad strigojai nepastos mums kelio. Vis dar nežinojau, kiek jų pateko į Akademiją, ir tai varė iš proto. Beveik priėjus pajutau kylant šleikštulį. Perspėdama šūktelėjau Kristianui, ir tą pačią akimirką jį sugriebė strigojus. Bet Kristianas buvo greitesnis. Strigojaus galva užsiliepsnojo. Jis suriko ir paleido Kristianą, karštligiškai mėgindamas užgesinti liepsnas. Manęs su kuoleliu nė nepastebėjo. Viskas truko mažiau nei minutę. Mudu su Kristianu susižvelgėme.

Taip. Mes kieti.

Netrukus paaiškėjo, kad smarkiausia kova ir verda pradinukų teritorijoje. Sergėtojai su strigojais kovėsi prie įėjimo į vieną iš bendrabučių. Akimirką netekau žado – strigojų buvo apie dvidešimt, sergėtojų perpus mažiau. Šitiek strigojų vienoje vietoje... Dar neteko girdėti, kad jie būtų susivieniję į tokias gaujas. Tikėjomės, kad išvaikėme jų gaują nužudę Isajų, bet dabar supratau, kad klydome. Šokui praėjus puolėme į kovos sūkurį.

Prie šoninių durų su trimis strigojais kovėsi Emilis. Jis buvo apdraskytas ir kruvinas, prie jo kojų gulėjo ketvirtas strigojus. Puoliau vieną iš trijų. Jis manęs nematė, tad širdį pervėriau beveik be pasipriešinimo. Tiesiog pasisekė. Kristianas padegė kitus du. Emilis išsižiojo iš nuostabos, bet nudūrė padegtą strigojų. Aš pribaigiau antrą.

– Nereikėjo jo čia vestis, – pasakė Emilis bėgant padėti kitiems. – Morojai neturėtų į tai veltis.

– Morojams jau seniai reikėjo prisidėti prie kovos, – sukandęs dantis atkirto Kristianas.

Daugiau nesikalbėjome. Jaučiausi tarsi sapne. Mudu su Kristianu – jo magija ir mano kuolelis – skubėjome nuo vienų prie kitų. Ne su visais strigojais buvo taip paprasta kaip su pirmaisiais. Kai kurios dvikovos buvo ilgos ir sekino. Mums padėjo Emilis, ir netrukus aš jau pamečiau skaičių, kiek strigojų nukovėme.

– Aš tave pažįstu.

Tie žodžiai mane išgąsdino. Per kruvinas skerdynes niekas nešnekėjo. Į mane kreipėsi strigojus – iš pažiūros mano metų, nors iš tiesų kokį dešimtkart vyresnis. Šviesūs plaukai siekė pečius, akių spalvos neįžiūrėjau. Mačiau tik raudonus žiedus.

Vienintelis mano atsakas buvo kuolelis, bet jam pavyko išsisukti. Kristianas padeginėjo kitus, vadinasi, su šituo teks tvarkytis pačiai.

– Pasikeitei, bet vis tiek pažinau. Tave mačiau prieš kelerius metus, kai dar nebuvau pažadintas.

Vadinasi, jis negali būti dešimt kartų už mane vyresnis, jei mane matė dar būdamas morojumi. Tikėjausi, kalbėdamas praras budrumą, bet kaip jaunas strigojus jis buvo gan greitas.

– Visad lydėdavai Dragomir, tą šviesiaplaukę.

Iš visų jėgų spyriau ir mikliai patraukiau koją jam nespėjus sugriebti. Jis tik susverdėjo.

– Jos tėvai prieš mirtį norėjo, kad taptum jos sergėtoja, ar ne?

– Aš ir esu jos sergėtoja, – atkirtau. Mano kuolelis žybtelėjo pavojingai arti jo širdies.

– Vadinas, ji vis dar gyva... Sklido gandai, kad pernai mirė... – jo balse pasigirdo nuostaba, keistai susipynusi su pagieža. – Nė nenumanai, koks atlygis paskirtas už paskutinę iš Dragomirų... Aaa!

Jam pavyko nuo kuolelio apsaugoti krūtinę, bet perrėžiau veidą. Žaizda nebuvo pavojinga, tačiau gyvybe pulsuojančio kuolelio prisilietimas nemirėlius degino kaip rūgštis. Jis riktelėjo, bet nesiliovė priešintis.

– Sugrįšiu tavęs, kai baigsiu su ja, – suurzgė.

– Prie jos nė neprisiartinsi.

Kažkas trenkėsi man į šoną, tai buvo strigojus, su kuriuo kovėsi Jurijus. Susvyravau, bet man pavyko persmeigti strigojui širdį; šis net nespėjo atsitokėti. Jurijus sumurmėjo „ačiū“, ir mes nuskubėjome padėti kitiems. Pradingo tik šviesiaplaukis strigojus. Niekur nemačiau. Į jo vietą stojo kitas; man bėgant prie jo, užsiliepsnojo ir tapo lengvu taikiniu. Kristianas sugrįžo.

– Kristianai, tas strigojus...

– Girdėjau, – sušvokštė.

– Turime ją surasti!

– Jis tave tik erzino. Lisa bendrabutyje, apsupta novicų ir sergėtojų. Jai niekas negresia.

– Bet...

– Mes reikalingi čia.

Supratau, kad jis teisus, kaip ir supratau, kaip jam buvo sunku ištarti tuos žodžius. Kaip ir aš, jis norėjo grįžti pas Lisą. Nors čia jis tvarkėsi šauniai, žinojau, kad savo magiją būtų linkęs panaudoti jai saugoti, apsupti ugnies žiedu, kurio neįveiktų joks strigojus. Neturėjau laiko patekti į jos mintis, bet ir taip jutau du svarbius dalykus – ji gyva ir nejaučia skausmo.

Taigi likau su Kristianu ir Jurijumi. Lisa buvo mano pasąmonėje, per ryšį jaučiau, kad yra saugi. Todėl leidausi užvaldoma kovos įkarščio. Turėjau vienintelį tikslą – žudyti strigojus. Negalėjau jų leisti į pradinukų bendrabutį, kaip ir negalėjau leisti kitur, pavyzdžiui, pas Lisą. Praradau laiko nuojautą. Mačiau tik tą strigojų, su kuriuo tą akimirką koviausi. Pribaigusi vieną imdavausi kito.

Kol jų neliko.

Išvargusiame ir skaudančiame kūne siautėjo adrenalinas. Šalia manęs sunkiai alsavo Kristianas. Jis nesikovė, bet be perstojo naudojo magiją, ir tai jį išsekino. Apsidairiau.

– Turime rasti kitus, – pasakiau.

– Jų neliko, – išgirdau šalia pažįstamą balsą.

Atsigręžiau ir pamačiau Dimitrijų. Jis buvo gyvas. Staiga sugrįžo baimė, kurią jaučiau dėl jo. Norėjau pulti ir stipriai stipriai apkabinti. Jis buvo gyvas – subraižytas ir kruvinas, bet gyvas.

Kelias akimirkas žvelgė man į akis primindamas, kas neseniai nutiko trobelėje. Atrodė, tai buvo prieš šimtą metų, bet tame trumpame žvilgsnyje įžvelgiau meilę, susirūpinimą ir palengvėjimą. Jis irgi dėl manęs nerimavo. Paskui Dimitrijus ranka parodė į rytus. Dangus buvo rausvas, artėjo saulėtekis.