Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Tamsa pamažu atsitraukė. Lioviausi priešintis. Mano kūnas tebevirpėjo, bet pykčio neliko. Jį pakeitė baimė. Dimitrijus iškart pastebėjo permainą ir mane paleido.

– Dieve mano, – sušnibždėjau drebančiu balsu.

Dimitrijus švelniai paglostė man skruostą.

– Rouz. Nusiraminai?

Nurijau ašaras.

– Taip... Bent jau kol kas.

– Viskas baigėsi. – Jis nubraukė man nuo veido plaukus. – Viskas praėjo. Viskas gerai.

Papurčiau galvą.

– Ne. Negerai. Tu nesupranti. Kaip tik šito ir bijojau. Prisimeni, ką sakiau apie Aną? Mes abi perimame dvasios sukeliamą beprotybę. Lisa prarado savitvardą su Džesiu, bet aš ją sulaikiau, sugėriau jos pyktį. Tai siaubinga. Jaučiuosi lyg marionetė, negaliu valdyti savo veiksmų...

– Tu stipri, – ramino. – Tai daugiau nepasikartos.

– Ne, – atsakiau lūžinėjančiu balsu. – Pasikartos . Man bus kaip Anai. Kuo toliau, tuo blogiau. Šiandien mane užvaldė ne­apykanta ir keršto troškimas. Norėjau juos sunaikinti. Kas bus kitą kartą? Nežinau. Gal išprotėsiu, kaip mokytoja Karp? O gal jau išprotėjau, todėl ir matau Meisoną? Mane apims depresija, kaip anksčiau Lisą. Tai kartosis, ir, kaip Ana, nusižudysiu...

– Ne, – švelniai nutraukė Dimitrijus. Jis pasilenkė, mudu kone lietėmės kaktomis. – Tau taip nenutiks. Tu stipri. Tu tai įveiksi, kaip kad šįkart.

– Šįkart man pavyko tik todėl, kad tu buvai šalia. – Dimitrijus mane apkabino, prisiglaudžiau jam prie krūtinės. – Viena nesugebėsiu, – sušnibždėjau.

– Sugebėsi, – pajutau, kaip virptelėjo jo balsas. – Tu stipri. Labai stipri. Todėl tave ir myliu.

Užsimerkiau.

– Neturėtum. Aš virstu pabaisa. Gal jau pavirtau. – Prisiminiau pastarųjų mėnesių elgesį, kaip visus puldinėjau, kaip išgąsdinau Rajeną ir Kamilę.

Dimitrijus šiek tiek atsitraukė ir pažvelgė į akis. Paskui delnais suėmė man veidą.

– Tu nesi pabaisa ir ja netapsi. Aš tavęs nepaliksiu. Kad ir kas nutiktų, aš tavęs nepaliksiu.

Mane vėl užliejo jausmų banga, tik šįkart ne pyktis ar neapykanta. Iš laimės net sugėlė širdį. Rankomis apsivijau jam kaklą, mūsų lūpos susitiko. Bučinyje nebuvo nei pykčio, nei nevilties – tik meilė, tyra meilė. Tačiau po kiek laiko ji peraugo į alkį ir aistrą. Vėl plykstelėjo per dvikovą tarp mūsų įsižiebusi ugnis.

Prisiminiau tą naktį, kai Viktoras užleido aistros kerus. Praradome savitvardą, jautėmės taip, tarsi skęstume ir gelbėtume vienas kitą. Dar stipriau prie jo prisiglaudžiau. Viena ranka stipriau suspaudžiau kaklą, kita kone suleidau nagus į nugarą. Dimitrijus mane pasiguldė ant lovos. Laikė suėmęs per liemenį, paskui viena jo ranka nuslydo mano koja ir ją užsimetė ant savęs.

Trumpam atšlijome vienas nuo kito norėdami atgauti kvapą, bet jis buvo taip arti... Laikas sustojo.

– Mudviem nevalia... – pasakė jis.

– Žinau, – pritariau.

Jo lūpos susirado manąsias, ir supratau, kad dabar tai įvyks. Priežastys, draudusios būti kartu, išnyko. Mūsų kūnai susipynė, į šalį lėkė drabužiai. Mano paltas, jo marškiniai, mano marškinėliai... Tai net šiek tiek priminė ankstesnę dvikovą kieme – abu degėme ugnimi ir aistra. Tikriausiai ir kovą, ir seksą lemia tie patys instinktai, pažadinantys gyvulišką prigimtį.

Ant grindų nulėkė paskutiniai drabužiai, ir dabar tai buvo daugiau nei aistra. Gražu ir nuostabu. Pažvelgusi į akis supratau, kad jis mane myli labiau už viską pasaulyje, kad esu jo išsigelbėjimas, kaip ir jis mano. Niekad nemaniau, kad mano pirmas kartas bus miško trobelėje, bet staiga supratau – svarbu ne vieta. Svarbu žmogus. Su mylimu žmogum bet kuri vieta taps nuostabi. Prabangiausia lova pasaulyje nieko nepakeis, jei nebus meilės.

O aš jį mylėjau. Mylėjau taip, kad net skaudėjo. Buvome nuogi, bet mane šildė jo kūno šiluma. Negalėjau pasakyti, kur baigiasi mano kūnas ir prasideda jo. Norėjau, kad tai tęstųsi amžinai ir niekada neišsiskirtume.

Norėčiau aprašyti seksą, bet jokie žodžiai neperteiks, kaip buvo nuostabu. Jaučiausi išsigandusi, susijaudinusi ir nė pati nežinau, kas darėsi dar. Dimitrijus buvo supratingas ir nepaprastai kantrus – visai kaip per treniruotes. Būtų buvę savaime suprantama jam paklusti, bet jis leido perimti iniciatyvą. Abu buvome lygūs, ir net švelniausiame prisilietime slypėjo nepaprasta jėga.

Kai viskas baigėsi, atsiguliau šalia. Skaudėjo visą kūną, bet jaučiausi nuostabiai. Gailėjausi, kad nesuartėjome anksčiau, kita vertus, supratau, kad būtų buvę per anksti.

Padėjau galvą Dimitrijui ant krūtinės ir mėgavausi jo kūno šiluma. Jis pabučiavo mane į kaktą ir perbraukė plaukus.

– Myliu tave, Roza, – jis dar kartą pabučiavo. – Visada būsiu šalia. Neleisiu, kad tau kas nutiktų.

Nuostabūs, bet pavojingi žodžiai. Jam nederėjo taip kalbėti. Jis negalėjo žadėti saugoti mane, kai jo gyvenimas skirtas morojų, tokių kaip Lisa, apsaugai. Negalėjau užimti svarbiausios vietos jo širdyje, kaip ir jis manojoje. Kaip tik todėl neturėjau pasakyti kitų žodžių – bet vis tiek pasakiau.

– Ir aš neleisiu, kad tau kas nutiktų, – pažadėjau. – Myliu tave.

Nežinau, ką dar būčiau pridūrusi, bet mane nutildė Dimitrijaus bučinys.

Paskui tiesiog gulėjome apsikabinę, nepratardami nė žodžio. Būčiau galėjusi taip gulėti amžinai, bet laikas ragino eiti. Anksčiau ar vėliau mūsų pradės ieškoti, ir jei suras šitaip, bus nekas.

Be perstojo bučiuodamiesi iš lėto apsirengėme. Galiausiai nenoriai išėjome. Žingsniavome mišku, susikibę už rankų, žinodami, kad netrukus reikės išsiskirti. Priėjus Akademiją vėl teks tapti mokytoju ir mokine. Bet dabar visas pasaulis buvo užlietas auksinės šviesos, kiekvienas žingsnis perpildytas gyvenimo džiaugsmo.

Mano galvoje sukosi šimtai klausimų. Kas ką tik įvyko? Kur dingo mūsų garsioji savitvarda? Bet tai buvo nesvarbu. Kūnu sklido šiluma, tebejaučiau geismą. Bet staiga apėmė kitas, ne toks malonus, jausmas. Visą kūną ėmė smaigstyti adatėlės, užėjo lengvas pykinimas. Dimitrijus iškart sustojo ir klausiamai sužiuro.

Prieš mus materializavosi perregimas, švytintis Meisono siluetas. Jis atrodė kaip visada. Ar ne? Veidas tebebuvo liūdnas, bet dabar jame buvo kažkas nesuprantamo. Išgąstis? Nusivylimas? Būčiau prisiekusi, kad baimė, bet ko gali bijoti vaiduoklis?

– Kas atsitiko? – paklausė Dimitrijus.

– Matai jį? – sušnibždėjau.

Dimitrijus nusekė mano žvilgsnį.

– Ką matau?

– Meisoną.

Meisono veidą iškreipė nerimas. Nors ir nežinojau priežasties, supratau, kad tai rimta. Pykino vis smarkiau, bet jutau, kad su Meisonu tai niekaip nesusiję.

– Rouz... Mums reikia grįžti, – atsargiai pasakė Dimitrijus. Jam vis dar buvo sunku patikėti, kad matau vaiduoklius.

Bet aš nejudėjau. Meisonas man kažką sakė – tiksliau, mėgino pasakyti. Kažką svarbaus, ką turėjau žinoti. Bet negalėjo ištarti nė žodžio.

– Kas? – paklausiau. – Kas yra?

Jo veidą užliejo nusivylimas. Jis ištiesė ranką ir parodė už manęs, paskui ranka nusviro.

– Paaiškink, – paprašiau. Nusivyliau ne mažiau už jį. Dimitrijaus žvilgsnis šokinėjo nuo manęs prie Meisono, nors jis tematė tuščią vietą.

Bet man buvo nesvarbu, ką pagalvos Dimitrijus. Žiūrėjau į Meisoną. Jaučiau, kad jis turi pasakyti šį tą svarbaus. Meisonas prasižiojo, bet – kaip ir anksčiau – nepajėgė ištarti nė žodžio. Tačiau šįkart po kelių kankinamų akimirkų jam pavyko. Žodžiai buvo kone negirdimi.

– Jie... ateina...

DVIDEŠIMT KETVIRTAS