Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Pamačiau ištiestą ranką – Džinė padėjo man atsistoti. Ji su Jurijumi, kaip ir visi kiti, šypsojosi. Net Lisa atrodė nustebusi. Dinas, savaime suprantama, jautėsi klaikiai. Tikėjausi, kad žinia apie mano stulbinamą pergalę po Akademiją pasklis taip greitai kaip ir gandai. Nors gal ir ne.

– Šaunuolė, – pagyrė Jurijus. – Įveikei visus tris. Kaip iš vadovėlio.

Dimitrijus jau stovėjo. Atkakliai žiūrėjau į kitus du sergėtojus, nes žinojau, kad jei pažvelgsiu į jį, veidas mane išduos. Vis dar sunkiai gaudžiau kvapą.

– Tikiuosi, jūsų labai neužgavau.

Visi nusijuokė.

– Toks mūsų darbas, – pasakė Džinė. – Dėl mūsų nesijaudink, mes užsigrūdinę. – Ji žvilgtelėjo į Dimitrijų. – Gerai tau užvažiavo alkūne.

Dimitrijus pasitrynė paakį, teliko vilktis, kad rimtai jo nesužeidžiau.

– Mokinė pralenkė mokytoją, – pajuokavo jis. – Tiksliau, kuoleliai.

Jurijus griežtai nužvelgė Diną.

– Akademijoje gerti draudžiama.

– Bet šiandien sekmadienis! – sušuko Dinas. – Laisva diena!

– Tikrame gyvenime laisvų dienų nebus, – pamokomai pasakė Džinė. – Tebūnie tai išbandymas. Tu jį išlaikei, Rouz. Šaunuolė.

– Ačiū. Gaila, negaliu to paties pasakyti apie savo drabužius. – Buvau visa šlapia ir purvina. – Einu persirengti, Lis. Susitiksim per vakarienę.

– Gerai.

Lisa visa švytėjo. Ji taip didžiavosi manimi, kad netvėrė kailyje. Jaučiau, jog kažką slepia, bet pamaniau, kad gal tai staigmena man, todėl nutariau nebelįsti į jos mintis.

– O tu eisi su mumis, – pasakė Jurijus tempdamas Diną už rankovės.

Susitikau su Dimitrijaus akimis. Norėjau, kad jis pasiliktų, norėjau pasikalbėti, atšvęsti. Tebejaučiau adrenalino antplūdį. Pagaliau man pavyko. Po visų nesėkmių parodžiau, ką sugebu. Atrodė, pradėsiu šokti. Deja, Dimitrijus turėjo eiti su kitais. Bet nežymiai linktelėjo ir akimis pasakė, kad jei tik galėtų – pasiliktų. Atsidusau ir nulydėjau juos žvilgsniu, paskui viena grįžau į bendrabutį.

Kambaryje pamačiau, kad man prasčiau, nei atrodė. Nusimetusi purvinus drabužius, supratau – turiu palįsti po dušu. Kol nusiprausiau, prabėgo beveik valanda. Vakarienė ėjo į pabaigą.

Galvotrūkčiais pasileidau į valgyklą stebėdamasi, kodėl Lisa manęs neragina mintimis. Paprastai taip darydavo, kai vėluodavau. Tikriausiai pamanė, kad man reikia atsikvėpti. Prisiminusi dvikovą, plačiai išsišiepiau, tačiau artėjant prie valgyklos šypsena ėmė blėsti.

Pamačiau ratu sustojusius mokinius ir iš karto užuodžiau peštynes. Džesio gauja visus daužė paslapčia, todėl dingtelėjo – su jais tai neturi nieko bendro. Prasibroviau pro minią svarstydama, kas juos taip sudomino.

Rato viduryje stovėjo Adrianas ir Kristianas.

Ir Edis. Tik Edžiui teko teisėjo vaidmuo. Jis stovėjo tarp jų mėgindamas išskirti. Pamiršusi mandagumą, nustūmiau žioplius ir nuskubėjau prie Edžio.

– Ką, po velnių, tai reiškia? – griežtai paklausiau.

Pamačius mane Edžiui palengvėjo. Per treniruotes jis įveikdavo sergėtojus, bet dabar aiškiai jautėsi sutrikęs.

– Neturiu supratimo.

Nužvelgiau priešininkus. Gerai, kad nė vienas rimtai nenukentėjo... bent kol kas. Dar pasirodė, kad peštynes pradėjo Kristianas.

– Kiek ketinai tai slėpti? – jo mėlynos akys degė. – Negi tikrai manai, kad tavimi kas nors patikės?

Adrianas atrodė atsainus kaip visada, bet tingi šypsena slėpė nerimą. Jis aiškiai nenorėjo muštis, be to, kaip ir Edis, nesuprato, kas dedasi.

– Prisiekiu, – pakartojo Adrianas nuvargusiu balsu. – Neturiu supratimo, apie ką šneki. Gal prisėskim ir ramiai išsiaiškinkim?

– Žinoma, kur nenorėsi. Bijai šito? – Kristianas iškėlė ranką, jo delne suliepsnojo ugnies kamuolys. Net lempų šviesoje buvo galima įžvelgti melsvą rutulį oranžiniais pakraščiais. Visi aiktelėjo. Seniai buvau pripratusi prie morojų – ypač Kristiano – dvikovų pasitelkus magiją, bet visiems kitiems tai tebebuvo tabu. Kristianas išsišiepė. – Kaip ketini pasipriešinti? Su augalais?

– Jei be jokios priežasties ėmei užpuldinėti kitus, kaukis senamadiškai, kumščiais, – pasakė Adrianas. Balsas ramus, bet jis buvo sutrikęs. Tikriausiai numatė, kad Kristianą lengviau įveiktų kumščiais, nei pasitelkęs savo elementą.

– Ne, – nutraukė juos Edis. – Nebus nei ugnies, nei kumščių. Tai nesusipratimas.

– Kas yra? – griežtai paklausiau. – Kas atsitiko?

– Tavo draugužis sumąstė, kad ketinu vesti Lisą ir nešti saulėtekio link, – kandžiai prabilo Adrianas. Jis kalbėjo su manimi, bet akių nuo Kristiano nenuleido.

– Neapsimetinėk, kad tai netiesa, – suurzgė Kristianas. – Viską žinau. Susitarei su karaliene. Ji iš pat pradžių tave palaikė. Grįžimas į Akademiją... užsiėmimai su Lisa... Tai tik sąmokslas atimti iš manęs Lisą ir susaistyti su tavo šeima.

– Ar bent pats supranti, kaip nusišneki? – paklausė Adrianas. – Mano teta vadovauja morojų vyriausybei! Manai, jai rūpi, kas su kuo susitikinėja Akademijoje, ypač tokiais laikais? Atleisk, kad praleidžiu su ja tiek daug laiko. Mes ją susirasime ir viską išsiaiškinsime. Tikrai nenorėjau stoti tarp jūsų. Nėra jokio sąmokslo.

– Yra, – paprieštaravo Kristianas. Paskui susiraukęs atsigręžė į mane. – Ar ne? Rouz viską žino. Jau kuris laikas žino. Apie tai net kalbėjo su karaliene.

– Tai juokinga, – atkirto Adrianas. Bet Kristiano žodžiai jį nustebino. Jis greit žvilgtelėjo į mane. – Ar ne?

– Na... – staiga supratau, kaip viskas keblu. – Taip ir ne.

– Matai? – triumfuodamas pareiškė Kristianas.

Ugnies kamuolys išlėkė iš jo rankos, mudu su Edžiu akimirksniu pašokome. Visi riktelėjo. Edis griebė Kristianą už rankos, ugnies kamuolys pakilo į orą. Aš pargrioviau Adrianą ant grindų. Mums pasisekė. Nenoriu nė pagalvoti, kuo viskas būtų pasibaigę, jei mudu su Edžiu būtume puolę tą patį žmogų.

– Džiugu matyti, kad tau ne vis vien, – sumurmėjo Adrianas pakeldamas galvą.

– Panaudok prieš jį įtaigą, – sušnibždėjau padėdama atsistoti. – Reikia ramiai viską išsiaiškinti.

Edis laikė Kristianą. Norėdama padėti, sugriebiau jį už kitos rankos. Adrianas mieliau būtų likęs nuošalyje, bet paklausė. Kristianas mėgino ištrūkti, tačiau mudu su Edžiu buvome stipresni. Atsargiai, tarsi bijodamas, kad nepadegtų plaukų, Adrianas pasilenkė prie Kristiano ir įsmeigė akis.

– Kristinai, baik. Pasikalbėkim žmoniškai.

Kristianas pasimuistė, bet nebe taip smarkiai. Jo akys apsitraukė migla.

– Pasikalbėkim, – pakartojo Adrianas.

– Gerai, – nusileido Kristianas.

Minioje pasigirdo nusivylimo atodūsis. Adrianas taip gražiai panaudojo įtaigą, kad niekam nė nekilo įtarimo. Atrodė, Kristianas atėjo į protą. Žiopliams išsiskirsčius mudu su Edžiu paleidome Kristianą ir pasivedėjome į šalį ramiai pasišnekėti. Kai tik Adrianas nuleido nuo jo žvilgsnį, Kristiano veidas persikreipė iš pykčio, ir jis vėl norėjo pulti. Su Edžiu jį vėl sulaikėme. Jis nesipriešino.

– Ką sau leidi? – riktelėjo Kristianas. Keletas žioplių atsisuko tikėdamiesi, kad muštynės vis dėlto bus.

– Ša! – garsiai sušnypščiau į ausį. Kristianas krūptelėjo. – Patylėk. Čia šis tas dedasi, ir mums reikia išsiaiškinti, kas, kol neiškrėtei kokios kvailystės.

– Dedasi tai, – pasakė Kristianas, laidydamas žaibus į Adrianą, – kad jie nori išskirti mane su Lisa, o tu apie tai žinojai, Rouz.

Adrianas pažvelgė į mane.

– Tikrai?