Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Staiga tamsi magija išnyko, su ja pradingo ir pykinimas. Į mane atskriejo vėjo gūsis, ir aš susverdėjau. Pajutau keistą jausmą pilve, per kūną perėjo elektros srovė. Paskui viskas praėjo. Džesis klūpėjo ant kelių, košmaras baigėsi.

Lisai pastebimai palengvėjo. Ji tebebuvo išsigandusi ir sužeista, bet jos nebevaldė tas klaikus, aklas, naikinamas įniršis, vertęs atkeršyti Džesiui. Jis išnyko.

Blogiau, kad perėjo man.

Apdujusi atsigręžiau į Džesį. Jis kenkė man, kankino Lisą ir skriaudė kitus. Taip negalima. Smūgis. Jo akys išsiplėtė iš siaubo – kumštis pataikė į veidą. Jis loštelėjo, iš nosies pasipylė kraujas. Girdėjau, kaip Lisa šaukia liautis, bet negalėjau. Dabar atsiims už tai, ką jai padarė. Sugriebiau jį už pečių ir tėškiau ant žemės. Jis rėkė – maldavo paleisti. Nutilo tik tada, kai trenkiau dar kartą.

Pajutau Lisos rankas, mėginančias atplėšti mane nuo Džesio, bet aš buvau stipresnė ir tebedaužiau jį. Šįkart nebuvo nei taisyklingų judesių, nei strategijos, kuria vadovavausi išvaikydama gaują ar kaudamasi su Dimitrijumi. Mane valdė žiaurus, aklas iš Lisos perimtas įniršis.

Nuo Džesio mane atplėšė kitos rankos – stiprios dampyro rankos su geležiniais per ilgus treniruočių metus išmankštintais raumenimis. Edžio. Pamėginau ištrūkti. Nors mūsų sugebėjimai buvo panašūs, jis už mane stipresnis.

– Paleisk! – suklykiau.

Baisėdamasi pamačiau, kad Lisa klūpo prie Džesio ir nerimastingai į jį žiūri. Nieko nesupratau. Kaip ji gali? Po to, ką jai padarė? Jos veide pastebėjau užuojautą, o po akimirkos pajutau, kaip ji išlaisvina gydomąsias galias ir užgydo sunkiausias žaizdas.

– Ne, – surikau stengdamasi ištrūkti iš Edžio gniaužtų. – Negalima!

Atbėgo kiti sergėtojai su Dimitrijum ir Seleste priešaky. Nei Kristiano, nei Adriano nebuvo matyti, matyt, nespėjo.

Kilo sumaištis. Kitus draugijos narius išsivedė apklausti, Lisą – sutvarstyti žaizdų. Jau norėjau eiti su ja, kai mano dėmesį patraukė kas kita: Džesį ketino nešti į kliniką. Edis mane tebelaikė, nors maldavau, gniaužtų neatleido. Suaugusieji buvo per daug užsiėmę, kad mane pastebėtų, ir aš sušukau.

– Nepaleiskit jo! Nepaleiskit!

– Rouz, nusiramink, – švelniai pasakė Alberta. Kaip ji nesupranta, kas atsitiko? – Viskas baigta.

– Niekas nebaigta! Nebus baigta, kol jo nepasmaugsiu savo rankomis!

Alberta su kitais lyg ir suprato, kad tai rimta, bet nesusiejo su Džesiu. Tiesiog žiūrėjo į mane kaip į pamišėlę, kaip ir pastarąsias dienas.

– Veskis ją iš čia, – paliepė Alberta. – Sutvarstyk žaizdas ir nuramink. – Nepasakė nieko daugiau, bet pajutau, kad esu patikėta Dimitrijui.

Jis perėmė mane iš Edžio. Mėginau sprukti, bet Dimitrijus buvo itin greitas ir stiprus. Sugriebė mane už rankos ir nutempė šalin.

– Galime sutarti geruoju arba piktuoju, – pasakė Dimitrijus vesdamasis per mišką. – Bet pas Džesį tavęs neleisiu. Be to, jis klinikoje, taigi nė neprisiartinsi. Jei tai supranti, paleisiu. Jei draskysiesi – žinai, kas bus.

Pasvėriau galimybes. Nors tebenorėjau primušti Džesį, supratau, kad Dimitrijus teisus. Kol kas.

– Gerai, – nusileidau. Dimitrijus dar kiek palaukė, tarsi norėdamas įsitikinti, kad nebandysiu bėgti, paskui paleido. Nebėgau. Pajutau, kaip jis šiek tiek atsipalaidavo.

– Alberta liepė sutvarstyti žaizdas, – pasakiau ramiai. – Eisim į kliniką?

– Norėtum, – susiraukė Dimitrijus. – Artyn tavęs neprileisiu. Vaistinėlę rasime kitur.

Netrukus supratau, kur jis mane veda – į sergėtojų trobelę. Tais laikais, kai Akademijoje buvo daugiau sergėtojų, kai kurie gyveno tokiuose atokiuose avanpostuose ir saugojo Akademiją. Trobelės buvo apleistos, nors šitą sutvarkė apsilankiusi Kristiano teta. Dauguma morojų ją laikė potencialia strigoje, tad jai labiau patiko nuošali trobelė nei Akademijos svečių namai.

Dimitrijus atidarė duris. Nors viduje buvo tamsu, mačiau, kaip jis ieško degtukų uždegti žibalinei lempai. Švietė silpnai, bet užteko. Apsidairiusi pamačiau, kad Taša čia viską sutvarkė. Švaru ir net jauku. Lova užklota dygsniuota antklode, prie židinio pristumtos dvi kėdės. Buvo netgi maisto – virtuvės lentynoje gulėjo konservai ir pakeliai.

– Sėskis, – mostelėjęs į lovos pusę, Dimitrijus ėmė kurti židinį. Šiam užsiliepsnojus paėmė vaistinėlę, buteliuką vandens ir priešais mane pasistatė kėdę.

– Paleisk, – meldžiau. – Ar nesupranti, kad Džesis turi atsiimti už piktadarybes? Jis ją kankino! Kokias baisybes darė!

Dimitrijus sudrėkino gabalėlį marlės ir prispaudė man prie kaktos. Matyt, buvo pradrėksta, nes sugėlė.

– Nurimk, jis bus nubaustas. Kaip ir kiti.

– Kaip? – kandžiai paklausiau. – Nušalintas nuo pamokų? Ta pati istorija kaip ir su Viktoru Daškovu. Niekas nieko nedaro! Nusikaltėliai lieka nenubausti. Jį reikia gerai prikulti. Juos visus.

Dimitrijaus ranka sustingo, jis susirūpinęs pažvelgė į mane.

– Rouz, tu pyksti, bet mes taip nesielgiame. Tai žvėriška.

– Tai kas? Lažinuosi – jiems būtų gera pamoka. – Vos nusėdėjau vietoje, visa virpėjau iš įniršio. – Jie turėtų kentėti už tai, ką padarė! Noriu juos pamokyti! Primušti! Nužudyti! – Stojausi nebegalėdama valdytis. Vaistinėlė nulėkė šalin. Dimitrijus suėmė mane už pečių ir pasodino. Jis žvelgė į mane griežtai ir kartu susirūpinęs. Mėginau priešintis, bet jo pirštai suspaudė dar tvirčiau.

– Rouz! Raminkis! – dabar jau šaukė ir jis. – Pati nesupranti, ką šneki! Patyrei daug streso, ir viską regi juodesnėmis spalvomis, nei yra iš tiesų!

– Nutilk! – suklykiau. – Nepradėk senos giesmelės! Tu visada toks! Ramus ir susitvardęs, kad ir kas atsitiktų! Bet prisimink, kaip kalėjime norėjai nužudyti Viktorą! Tada pats taip elgeisi!

– Tai tebuvo grasinimas, pati žinai. Bet šitai... Tai kas kita. Tau negerai.

– Viskas man gerai, – pažvelgiau tikėdamasi, kad mano žodžiai nukreips jo dėmesį. Jei būsiu greita, gal – tik gal – pavyks ištrūkti. – Aš vienintelė atsisakau sėdėti rankas sudėjusi, bet jei tai negerai, tada atsiprašau. Nori, kad tapčiau neįmanomai teigiama, bet aš ne tokia. Aš ne šventoji kaip tu.

– Nė vienas iš mūsų nėra šventasis, – liūdnai pasakė. – Patikėk, aš ne...

Staiga stumtelėjau Dimitrijų ir pašokau. Bet nubėgau netoli. Jis sugavo ir parvertė ant lovos, šįkart prispausdamas visu kūnu. Turėjau suprasti, kad nuo jo neįmanoma pabėgti, bet tada aiškiai nemąsčiau.

– Paleisk! – sušukau šimtąjįkart, mėgindama išlaisvinti rankas.

– Ne, – atsakė griežtai. – Nepaleisiu, kol nenusiraminsi. Tai ne tu.

Mano skruostais ritosi karštos ašaros.

– Aš! Paleisk!

– Ne. Ne tu. Tai ne tu, – jo balse buvo justi kančia.

– Klysti! Tai aš....

Staiga nutilau. Tai ne tu . Tuos pačius žodžius kartojau Lisai, kai persigandusi žiūrėjau, kaip ji kankina Džesį. Tada negalėjau patikėti savo akimis. Ji nesuprato, kad prarado savitvardą ir bet kurią akimirką gali virsti pabaisa. Dabar, žiūrėdama Dimitrijui į akis, matydama jo baimę ir meilę, supratau, kad man nutiko tas pat. Elgiausi visai kaip ji, skatinama aklo keršto, pati nesupratau ką daranti. Tarsi mane būtų valdęs kas nors kitas.

Pamėginau atsikratyti gaubiančios tamsos. Nepavyko. Ji buvo per daug tiršta. Dabar ji mane užvaldys – visai kaip Aną ir mokytoją Karp...

– Rouz, – tarė Dimitrijus. Viename žodyje tilpo viskas. Dimitrijus tikėjo mano gerumu ir stiprybe, kurios prireikus galėjau pasiskolinti iš jo. Gal Deidrė buvo iš dalies teisi dėl mano jausmų Lisai, bet visiškai klydo dėl Dimitrijaus. Mudu sieja tikra meilė. Buvome tarsi dvi puselės, visada pasirengusios padėti vienas kitam. Nė vienas nebuvome tobulas, bet to ir nereikėjo. Jo padedama galėjau užgniaužti liepsnojantį įniršį. Jis tikėjo, kad esu už jį stipresnė. Taip ir buvo.