Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Ilga istorija. – Atsigręžiau į Kristianą. – Klausyk, Adrianas čia niekuo dėtas. Tai Tatjanos mintis – nors kol kas ji irgi nieko nesiėmė. Tai jos ateities planai, jos vienos, ir tikrai ne jo.

– Tai iš kur apie juos žinai? – paklausė Kristianas.

– Ji pati man pasakė – išsigando, kad kabinu Adrianą.

– Tikrai? Ar apgynei mūsų meilę? – paklausė Adrianas.

– Patylėk, – nutraukiau. – Bet man kur kas įdomiau, kas pasakė tau, Kristianai?

– Ralfas, – Kristianas dvejojo.

– Radai ko klausyti, – suniekino Edis. Išgirdus Ralfo vardą, jo veidas apsiniaukė.

– Ralfas tikriausiai pirmąkart gyvenime pasakė teisybę – išskyrus tai, kad Adrianas čia niekuo dėtas. Ralfas giminiuojasi su geriausia karalienės drauge, – paaiškinau.

– Nuostabu, – atsiduso Kristianas. Pajutę, kad jis nusiramino, paleidome. – Mus visus apmulkino.

Staiga šį tą prisiminiau.

– O kur Lisa? Kodėl ji jums nesutrukdė?

Adrianas kilstelėjo antakį.

– Tai tu mums pasakyk. Taip ir neatėjo vakarieniauti.

– Negaliu... – susiraukiau. Taip išmokau nuo jos atsiriboti, kad įsiskverbti į jos mintis dabar prireikdavo daugiau laiko. Nieko. – Aš jos nejaučiu.

Trys poros akių susmigo į mane.

– Miega? – paklausė Edis.

– Jei miegotų, žinočiau... Čia kažkas kita... – Staiga viską supratau. Ji tyčia slėpėsi nuo manęs, bet kaip visada ją suradau. – Štai ji. Ji... O Dieve!

Koridoriuje nuaidėjo mano riksmas atkartodamas tolimą Lisos aimaną pervėrus skausmui.

DVIDEŠIMT TREČIAS

Visi sužiuro į mane. Pasijutau tarsi gavusi per veidą. Tik gavau ne aš, o Lisa. Buvau Lisos mintyse ir jaučiau, ką jautė ji – į skruostus lekiančius akmenis. Juos svaidė man nepažįstamas morojus. Žinojau tik tiek, kad jis Drozdovas. Skaudėjo abiem, bet aš sukandau dantis ir grįžau pas draugus.

– Ji šiaurės vakaruose tarp keistos formos tvenkinio ir tvoros.

Tai pasakiusi, juos palikau ir kiek kojos neša pasileidau pas Lisą. Vėl buvau jos mintyse. Prieš akis keitėsi veidai, kelis jų pažinau. Džesis ir Ralfas. Brendonas. Bretas. Akmenis laidantis Drozdovas. Akmenys tebelėkė į ją, skaudžiai užgaudami veidą. Bet ji nešaukė ir neverkė – tik kartojo liautis. Ją laikė du vaikinai.

O Džesis kartojo priversti juos liautis. Klausiau puse ausies. Priežastys nesvarbu, be to, jau viską supratau – kankins tol, kol ji sutiks prie jų prisidėti. Tikriausiai taip pat privertė Brendoną ir kitus.

Staiga man užėmė kvapą, kvėpuoti neleido veidą užliejęs vanduo. Susvyravau. Sukaupusi visas valios pastangas, išsivadavau iš Lisos minčių. Tai atsitiko jai, ne man. Dabar kažkas ją kankino vandeniu, neleido kvėpuoti. Kankintojas neskubėjo, padarė pertraukėlę, tada viską pakartojo. Lisa gaudė orą, kosčiojo ir vis prašė liautis.

Džesis į ją šaltai pasižiūrėjo.

– Ne prašyk, o priversk.

Net ir norėdama nebūčiau galėjusi bėgti greičiau, o jie buvo pačiame Akademijos pakraštyje. Su kiekvienu žingsniu jaučiau jos skausmą ir augantį savo pyktį. Kaip galiu būti jos sergėtoja, jei nesugebu apsaugoti net Akademijoje?

Paskui prieš ją stojo oro valdytojas, ir ji pasijuto tarsi kankinama Viktoro parankinių. Arba duso, arba springo oru. Tikra kančia, be to, jai tai priminė aną pagrobimą, siaubą, kurį stengėsi pamiršti. Kankinimas baigėsi, bet buvo per vėlu. Ji palūžo.

Kai prieš Lisą atsistojo ugnį valdantis Ralfas, buvau taip arti, kad pamačiau jo rankoje plykstelint ugnį. Manęs jis nepastebėjo.

Niekas nematė ir negirdėjo, kaip prisiartinau. Ralfas nespėjo paleisti ugnies – vienu profesionaliu judesiu paguldžiau jį ant žemės ir trenkiau į veidą. Keli – tarp jų ir Džesis – puolė jam padėti, bet pamatę, kas aš, sustingo.

Mane pažinojusieji iškart pasitraukė. Kitus, kurie dar mėgino mane sulaikyti, teko pamokyti. Šiandien įveikiau tris patyrusius sergėtojus, tad būrelis išlepintų morojų – vieni niekai. Ar ne ironiška – jie pasitelkė magiją kankinti Lisai, bet nė vienas nesusiprato jos panaudoti prieš mane. Tai tik bylojo morojų nenorą pajudinti bent pirštą savo gynybai.

Dauguma išsilakstė, bet aš ir neketinau jų vytis. Tik norėjau juos patraukti nuo Lisos. Tiesa, Ralfas dar gavo jau gulėdamas ant žemės – tai jis dėl visko kaltas. Galiausiai palikau jį gulintį ir dejuojantį ir ėmiau dairytis Džesio – kito kaltininko. Greit radau. Tik jis ir buvo likęs.

Puoliau prie jo ir staiga sustojau. Džesio burna buvo pražiota, akys paklaikusios iš siaubo. Taip ir nesupratau, ką jis mato.

– Vorai, – pasakė Lisa. Nuo jos balso man per nugarą perbėgo šiurpas. Ji stovėjo nuošalyje šlapiais plaukais ir subraižytu veidu, bet šiaip neatrodė labai nukentėjusi. Mėnesienoje išblyškęs veidas buvo beveik toks pat vaiduokliškas kaip Meisono. Kalbėdama nenuleido akių nuo Džesio. – Jam atrodo, kad mato vorus. Jie juo ropoja. Kaip manai, gal reikėjo pasirinkti gyvates?

Pažvelgiau į Džesį ir krūptelėjau. Jis išgyveno baisiausią košmarą. Tačiau kur kas baisiau buvo tai, ką pajutau per mudvi siejantį ryšį. Paprastai naudodama magiją Lisa skleisdavo šiltą, auksinę šviesą. Šįkart viskas buvo kitaip – tamsu, glitu ir klampu.

– Užteks, Lis. – Tolumoje išgirdau žingsnius. – Viskas baigta.

– Tai įšventinimo ritualas, – paaiškino ji. – Prieš kelias dienas paprašė prie jų prisidėti, aš atsisakiau. Bet jie neatstojo, kartojo, kad žino šį tą svarbaus apie Kristianą ir Adrianą. Man nusibodo, todėl pažadėjau ateiti į vieną susitikimą, bet apie įtaigą nebuvo nė kalbos. Tenorėjau išsiaiškinti, ką jie žino. – Lisa nežymiai krustelėjo galvą, bet Džesio akys dar labiau išsiplėtė, iš lūpų veržėsi nebylus riksmas. – Ir nors nesutikau, jie vis tiek nusprendė mane įšventinti. Taip tikrina, kiek esi įvaldęs įtaigą. Ima kankinti, o auka turi priversti juos liautis. Jei pavyks panaudoti įtaigą – esi priimtas. – Ji atidžiai nužvelgė Džesį, tebesikankinantį košmare. – Ko gero, tapau jų prezidente?

– Liaukis, – pasakiau griežtai. Nuo iškreiptos magijos mane supykino. Jiedu su Adrianu buvo užsiminę, kad galima priversti kitus matyti nesamus dalykus, juokais tai dar pavadino super­įtaiga. Išties – ji siaubinga. – Dvasia skirta ne tam. Tai ne tu. Tai blogis.

Lisa sunkiai alsavo, kakta sruvo prakaitas.

– Negaliu sustoti.

– Gali. – Paliečiau jos ranką. – Atiduok jį man.

Ji trumpam nusisuko nuo Džesio ir nustebusi pažvelgė į mane. Paskui vėl įsmeigė akis į Džesį.

– Ką? Tu negali valdyti magijos.

Pagalvojau apie mudviejų ryšį. Negalėjau perimti magijos, bet galėjau perimti Lisą užvaldžiusią tamsą. Staiga supratau, kad jau kuris laikas tai ir darau. Kaskart, norėdama, kad draugė nusiramintų, pamirštų pyktį, perimdavau jį. Jos tamsą sugerdavau kaip Ana šventojo Vladimiro. Todėl Adrianas ir pastebėjo, kaip tamsa iš jos auros pereina į maniškę. Piktnaudžiavimas dvasia – jos naudojimas siekiant pakenkti, o ne savigynai – turi baisų šalutinį poveikį. Ją užvaldė blogis, negalėjau leisti, kad jis liktų jos sieloje. Tą akimirką mano pačios įniršis ar net beprotybė atrodė nesvarbūs.

– Negaliu, – sutikau. – Bet gali man ją perduoti. Galvok apie mane. Tai ne tu. Tai blogis. Tau jo nereikia.

Ji vėl pažvelgė į mane nustebusi ir sutrikusi. Net nežiūrėdama į Džesį toliau jį kankino. Jaučiau, kaip ją drasko prieštaringi jausmai. Džesis ją nuskriaudė, ji norėjo atkeršyti. Kita vertus, suprato – aš teisi. Bet buvo sunku. Labai sunku atsisakyti...