Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Ir tu tam neprieštarauji. – Klausimą ji pateikė kaip teiginį.

Gūžtelėjau.

– Aš ne prieš ją saugoti – štai ko nesuprantate. Kiekvienas darbas turi savų trūkumų. Ar noriu sėdėti su ja per matematikos paskaitas? Ne. Bet turiu – toks mano darbas. Ar jums patinka klausytis atsikalbinėjančių paauglių? Ne. Bet toks jūsų darbas.

– Tiesą sakant, – netikėtai pasakė ji, – tai mėgstamiausia mano darbo dalis.

Nesupratau, ar juokauja, ar kalba rimtai, bet nutariau nesiaiškinti, juolab kad šįkart ji neatsakė klausimu.

– Man nepatinka, kad visi mano, jog esu verčiama būti sergėtoja prieš savo valią.

– Kas tie visi?

– Jūs ir vienas vaikinas, su kuriuo susipažinau rūmuose. Dampyras, vardu Ambrozijus. Jis... kraujo kekšė. Vyras kraujo kekšė, – patikslinau, lyg nebūtų savaime aišku. Laukiau, kaip ji reaguos, bet visai nereagavo. – Pasak jo, esu belaisvė, nes negaliu rinktis. Nieko panašaus. Aš to noriu. Tai sugebu. Moku kautis, moku gintis. Ar esate mačiusi strigojų?

Deidrė papurtė galvą.

– Aš mačiau. Todėl sakydama, kad gyvenimą noriu paskirti morojų apsaugai ir strigojų naikinimui, kalbu rimtai. Strigojai – blogio įsikūnijimas, ir juos reikia sunaikinti. Su džiaugsmu tai darysiu, o jei kartu galėsiu saugoti savo geriausią draugę, dar šauniau.

– Suprantu, bet kas, jei užsinorėsi dalykų, kurių negalėsi turėti pasirinkusi tokį gyvenimą?

Suėmė pyktis.

– Atsakysiu tą patį. Visur yra ir trūkumų, ir pranašumų. Reikia stengtis išnaudoti pranašumus. Tik nesakykite, kad kiti gyvena kitaip. Jei negaunu visko, ko noriu, vadinasi, kas nors negerai?

– Ne, žinoma, ne, – Deidrė atsilošė kėdėje. – Gali svajoti apie nuostabų gyvenimą, bet negali tikėtis, kad toks ir bus. Niekas negali. Tačiau įdomiausia, kaip jautiesi turėdama suderinti nesuderinamus dalykus – dėl vieno atsisakydama kito.

– Visiems tenka rinktis, – pakartojau.

– Taip, bet ne visi dėl to mato vaiduoklius.

Prireikė kelių akimirkų, kad suprasčiau, kur ji taiko.

– Pala, pala. Norite pasakyti, kad Meisoną matau todėl, kad slapta nekenčiu Lisos už tai, ko negalėsiu turėti? O kaip stresas? Maniau, dėl jo matau Meisoną?

– Man atrodo, yra daug priežasčių, dėl kurių jį matai, – pasakė Deidrė. – Dabar jas ir aiškinamės.

– Tačiau, – paprieštaravau, – niekada nekalbame apie patį Meisoną.

Deidrė nusišypsojo. Susitikimas baigėsi.

– Ar ir taviškė visada į klausimą atsako klausimu? – kiek vėliau paklausiau Lisos. Ėjome vakarieniauti, paskui ketinome susitikti su draugais ir žiūrėti filmą. Jau seniai nebendravome vienos, ir supratau, kaip to pasiilgau.

– Negalime lankytis pas tą pačią psichologę, – nusijuokė Lisa. – Kiltų interesų konfliktas.

– Kaip elgiasi taviškė?

– Žinai, nė nepastebėjau. Bet, spėju, taviškė daro kaip tik taip.

– Aha... Net gražu pažiūrėti.

– Kas būtų pamanęs, kad ateis diena, kai lyginsime savo psichologus?

Abi nusijuokėme. Lisa jau norėjo papasakoti apie pokalbį su Džesiu ir Ralfu, nė nenujausdama, kad ir taip viską žinau. Bet, nespėjus ištarti nė žodžio, prie mūsų prisidėjo Dinas Barnesas.

– Sveika, Rouz. Susiginčijome, kodėl tau perpus sumažintas krūvis.

Šito tik ir trūko. Turėjau susiprasti, kad anksčiau ar vėliau kas nors šito paklaus. Jei atvirai – stebėjausi, kad dar nepaklausė. Visi buvo taip įsitraukę į pratybas, kad nė nesusimąstė. Bet aš jau turėjau pasiteisinimą.

– Susirgau. Daktarė Olendski neleido pervargti.

– Tikrai? – suabejojo Dinas. – Maniau, pratybų esmė – pasiruošti tikram gyvenimui, kur niekam nerūpi – sergi ar ne.

– Bet čia tik pratybos, ir daktarės Olendski žodis paskutinis.

– O gal todėl, kad keli grėsmę Kristianui?

– Patikėk, ne todėl, – nuo jo sklindantis alkoholio kvapas man leido lengvai pakeisti pokalbio temą. – Gėrei?

– Taip, Šeinas suveikė butelį, išgėrėme jo kambary. Ei!

– Kas ei?

– Nežiūrėk į mane taip.

– Kaip?

– Smerkiamai.

– Aš tavęs nesmerkiu, – paprieštaravau.

– Smerki, – sukikeno Lisa.

Dinas įsižeidė.

– Šiandien man laisva diena, todėl galiu...

Šalia mūsų pajutau dar kažką.

Sureagavau žaibiškai. Tas kažkas atsirado per daug greitai, kad būtų nusiteikęs draugiškai, ir vilkėjo juodai. Užstojusi Lisą puoliau nepažįstamąjį. Viskas vyko taip greitai, kad iš pradžių nepažinau sergėtojos, mokančios pradinių klasių novicus. Vardu Džeinė, Džoana ar panašiai. Ne, Džinė. Aukštesnė už mane, tačiau kumščiu pataikiau jai į veidą. Ji susvyravo, šalia jos pastebėjau dar vieną šešėlį. Jurijus. Puoliau taip, kad ji atsidurtų tarp manęs ir jo. Džinei spyriau į pilvą, ji užvirto ant Jurijaus, abu pargriuvo. Išsitraukiau pratybų kuolelį ir bakstelėjau jai į širdį. Pataikiau tiesiai į žymę, ir ji, „nužudyta“, iškart pasitraukė.

Stojau prieš Jurijų. Už savęs girdėjau grumtynių garsus – Dinas kovėsi su kitu užpuoliku ar užpuolikais. Neturėjau kada pažiūrėti. Reikėjo susitvarkyti su Jurijumi, o tai kur kas sunkiau, nes jis daug stipresnis už Džinę. Ėjome vienas prieš kitą ratu smūgiuodami ir gindamiesi. Galiausiai jis mane puolė, bet išsisukau ir smeigiau kuoleliu.

Kai Jurijus pasišalino, atsigręžiau į Diną. Lisa stovėjo nuošalyje ir stebėjo, kaip Dinas grumiasi. Apgailėtinas reginys. Peikiau Rajeną, tačiau, palyginti su juo, tas tikras genijus. Dino kuolelis gulėjo ant žemės, judesiai buvo neryžtingi. Nusprendžiau, kad jis daugiau trukdo nei padeda. Stumtelėjau jį šalin, arčiau Lisos. Jei būčiau pastūmusi kiek stipriau, būtų pargriuvęs, bet man tai nerūpėjo. Turėjau patraukti iš kelio, kad galėčiau stoti prieš kitą priešininką.

Dimitrijų.

Tai buvo netikėta. Vidinis balsas perspėjo, kad negaliu kautis su Dimitrijumi. Mintyse atkirtau, kad pastaruosius šešis mėnesius tik tai ir dariau. Be to, Dimitrijus dabar – priešas.

Puoliau jį kuoleliu tikėdamasi užklupti nepasirengusį. Tačiau Dimitrijaus taip neužklupsi. Be to, jis greitas. Labai greitas. Atspėjo, ką ketinu daryti, ir atrėmė puolimą žiebdamas man per galvą. Žinojau, kad vėliau skaudės, bet dabar adrenalinas užgožė skausmą.

Akies krašteliu pamačiau, kad esam stebimi. Mudu su Dimitrijumi buvome savotiškos Akademijos žvaigždės, o mokytojo ir mokinės santykiai dvikovai suteikė daugiau dramatizmo. Visi laukė spektaklio.

Nenuleidau nuo Dimitrijaus akių. Tikrinome vienas kitą smūgiuodami ir atremdami smūgius. Pasistengiau prisiminti, ką apie jį žinau. Treniravausi su juo daug mėnesių. Galėjau atspėti jo judesius, kaip, beje, ir jis maniškius. Pritaikius tas žinias dvikova tapo dar aršesnė. Mūsų jėgos buvo lygios, abu buvome greiti. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi, kūnu žliaugė prakaitas.

Galiausiai Dimitrijui pasisekė. Jis krito ant manęs visu kūnu. Puolimą pavyko atremti, bet jis buvo stipresnis, todėl nuo smūgio susvyravau. Jis nelaukė, parvertė ant žemės ir prispaudė kūnu. Jei taip parblokštų strigojus, viskas baigtųsi įkandimu ar nusuktu sprandu. Negalėjau to leisti.

Nors buvau prispausta, sugebėjau pakelti alkūnę ir žiebti į veidą. Jis krūptelėjo, man tik to ir reikėjo. Užgriuvau ant jo ir prispaudžiau prie žemės. Jis mėgino mane nusimesti, bet viena ranka jį laikiau, kita ieškojau kuolelio. Dimitrijus nepaprastai stiprus, abejojau, ar man pavyks jį išlaikyti. Ir kai jau maniau, kad išsilaisvins, suradau kuolelį ir bakstelėjau į širdį. Baigta.

Visi ėmė ploti, bet aš mačiau tik Dimitrijų. Nenuleidome vienas nuo kito akių. Tebebuvau jį užgulusi, rankos prispaustos prie krūtinės. Abu išpilti prakaito sunkiai alsavome. Dimitrijus žvelgė į mane su pasididžiavimu – ir ne tik. Jis buvo taip arti, kad troškau jo kiekviena kūno ląstele, tarsi jis būtų trūkstama mano dalelė. Būčiau atidavusi viską už apkabinimą. Iš jo akių supratau, jog galvoja tą patį. Dvikova baigėsi, bet adrenalinas ir gyvuliški instinktai tebedegė kraujyje.