Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Dimitrijus pravedė pro budėtoją, sukdama į savo sparną, išgirdau, kaip Dimitrijus pašaukė pro šalį einantį sergėtoją, vardu Jurijus.

– Tu atsakingas už apsaugą, ar ne? Kada paskutinįkart buvo atkurti apsauginiai žiedai?

Jurijus pagalvojo.

– Prieš kelias dienas. Kodėl klausi?

Dimitrijus reikšmingai pažvelgė į mane.

– Šiaip sau.

Linktelėjau Dimitrijui ir nuėjau miegoti.

Ateinanti savaitė niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių. Tris dienas sekiojau paskui Kristianą, kitas keturias lankiausi pas Deidrę ir treniravausi su Dimitrijumi. Per treniruotes mačiau jo nerimą. Vis klausdavo, kaip laikausi, bet nevertė atvirauti. Laimė, treniruojantis nėra kada malti liežuviu.

Bet svarbiausia – visą tą laiką nemačiau Meisono.

Kita vertus, nepastebėjau ir jokių užpuolimų – nei draugijos Mana , nei sergėtojų.

Buvo pats pratybų įkarštis, ir visi mano klasės draugai dalyvavo dvikovose. Išbandymai pasidarė sudėtingesni, visi tapo itin atsargūs. Edis kone kas antrą dieną gynė Lisą nuo strigojais apsimetusių sergėtojų išpuolių. Bet jų nė karto neužpuolė, kai šalia buvau aš. Tiesą sakant, prie manęs iš viso nieko neužpuolė. Po kurio laiko supratau, jog manęs gailimasi bijant, kad nesusitvarkysiu.

– Tai tas pat, kaip nušalinti nuo pratybų, – vieną vakarą pasiskundžiau Kristianui. – Nieko neveikiu.

– Bet jei tau leis baigti Akademiją, koks skirtumas? Negi tik­rai nori kasdien muštis? – Paskui užvertė akis. – Kvailas klausimas. Kur tu nenorėsi.

– Nesupranti. Sergėtojos darbas – ne lengvos duonos ieškojimas. Noriu parodyti, ką sugebu – sau ir kitiems. Treniruočių nebūna per daug. Galų gale kalbame apie Lisos gyvybę.

Ir apie mano ateitį su ja, pagalvojau. Jau anksčiau nerimavau, kad mane gali skirti ne jai – dar prieš tai, kai ėmiau „kraustytis iš proto“.

Artėjo komendanto valanda, lydėjau Kristianą iki bendrabučio. Jis palingavo galvą.

– Nežinau, ar tu pamišusi, ar ne, bet pradedu tikėti, kad gali tapti pačia geriausia sergėtoja – būsimąja sergėtoja.

– Ar ką tik pasakei rimtą komplimentą?

– Labanakt.

Kristianas atgręžė man nugarą ir nuėjo į bendrabutį.

Nors gyvenime vyravo visiška sumaištis, grįždama į bendrabutį plačiai šypsojausi. Paprastai pasivaikščiojimai mane gąsdindavo, bijojau vėl išvysti Meisoną. Tačiau dabar pro mane skubėjo kiti, o jis paprastai pasirodydavo, kai būdavau viena. Arba norėdamas privatumo, arba todėl, kad iš tiesų tebuvo mano vaizduotės vaisius.

Staiga prisiminiau, kad šiandien nemačiau Lisos. Žingsniuodama takeliu, patekau į jos mintis.

Ji buvo bibliotekoje, kažką rašė. Šalia dairydamasis stovėjo Edis.

– Verčiau paskubėk, – paerzino jis. – Ji tuoj vėl praeis.

– Beveik baigiau, – atsakė Lisa rašydama paskutinius žodžius.

Jai užverčiant sąsiuvinį pasirodė bibliotekininkė ir pasakė, kad biblioteka uždaroma. Su palengvėjimu atsidususi, Lisa susidėjo daiktus į kuprinę ir išėjo paskui Edį. Jis paėmė jos kuprinę ir užsimetė ant peties.

– Neturi to daryti, – pasakė Lisa. – Tu ne tarnas.

– Atiduosiu, kai apsirengsi, – parodė į jos atsilapojusį paltą. Skubėdama išeiti užsimetė bet kaip. Lisa nusijuokė ir pasitaisė rankovę.

– Ačiū, – padėkojo, kai Edis atidavė kuprinę.

– Nėra už ką.

Lisai Edis patiko, nors nejautė jokių romantiškų jausmų. Patiko, ir tiek. Visada pasirengęs padėti – net vykdydamas sergėtojo pareigas. Beje, jos atžvilgiu irgi neturėjo jokių romantinių ketinimų. Tiesiog buvo vienas iš tų retų egzempliorių, kuriuose dera džentelmeniškumas ir sugebėjimas mojuoti kumščiais. Tačiau Lisa, regis, tam tikrų ketinimų turėjo.

– Niekada negalvojai pakviesti į pasimatymą Rouz?

– Ką? – nustebo Edis.

Ką? – dar labiau nustebau aš.

– Judu tokie panašūs, – apsimestinai ramiai kalbėjo ji, nors iš tiesų nesitvėrė kailyje. Jai tai atrodė geriausia mintis pasaulyje. Tokiomis akimirkomis norėjau būti ne jos mintyse, o šalia, kad galėčiau supurtyti ir atvesti į protą.

– Ji draugė, – nusijuokė Edis, jo veidas įgijo mielą, drovią išraišką. – Nemanau, kad mudu tinkame vienas kitam. Be to... – šypsena dingo. – Negalėčiau susitikinėti su Meisono mergina.

Lisa jau norėjo pakartoti, ką daug kartų sakiau, kad iš tiesų nebuvau Meisono mergina. Ačiū Dievui, jai užteko proto Edžiui leisti tikėti tuo, kuo jis tikėjo.

– Laikas gydo žaizdas.

– Kad ne tiek daug laiko ir praėjo. Vos daugiau nei mėnuo. O tokių dalykų taip greitai nepamirši. – Liūdnas, susimąstęs žvilgsnis skaudino tiek Lisą, tiek mane.

– Atleisk, – atsiprašė ji. – Suprantu, tai ne menkniekis. Tai, ką išgyvenote – siaubinga.

– Žinai, kas keisčiausia? Beveik nieko neprisimenu. Ir tai baisiausia. Buvau taip apsvaigęs, kad nesuvokiau, kas dedasi. Nė nenumanai, kaip dėl to kankinuosi. Jaustis bejėgiam... baisiausia pasaulyje.

Nors mudu su Edžiu niekada apie tai, kaip, beje, ir apie patį Spokaną, nekalbėjome, jaučiau tą patį. Matyt, sergėtojų bruožas.

– Tu dėl to nekaltas, – guodė Lisa. – Strigojų endorfinai gana stiprūs. Nebūtumei pasipriešinęs.

– Turėjau pasistengti, – paprieštaravo Edis, atidarydamas Lisai bendrabučio duris. – Jei būčiau buvęs bent kiek sąmoningas... Nežinau. Gal Meisonas tebebūtų gyvas.

Supratau, kad terapijos mudviem su Edžiu reikėjo abiem – iškart, kai grįžome po žiemos atostogų. Pagaliau supratau, kodėl visi sakė, kad neturiu pagrindo kaltinti savęs dėl Meisono mirties. Abu su Edžiu laikėme save atsakingais už tai, ko negalėjome pakeisti. Kankinomės be kaltės.

– Ei, Lisa. Ateik čia.

Pokalbis nutrūko, Lisai mojo Džesis ir Ralfas. Iškart suveikė mano savisaugos instinktas, jos taip pat. Lisa jų nemėgo kaip ir aš.

– Ko jiems reikia? – įtariai paklausė Edis.

– Nežinau, – sumurmėjo Lisa eidama prie jų. – Tikiuosi, ilgai netruks.

Džesis akinamai nusišypsojo. Kadaise ta šypsena mane žavėjo, dabar mačiau, kokia ji veidmainiška.

– Kaip sekasi? – paklausė jis.

– Aš pavargusi. Einu miegoti. Ko norėjote?

Džesis žvilgtelėjo į Edį.

– Gal paliktum mus vienus? – Edis žvilgtelėjo į Lisą, jai linktelėjus pasitraukė, bet akių nenuleido. Jam pasišalinus Džesis atsigręžė į Lisą. – Norime tave pakviesti.

– Kur, į vakarėlį?

– Panašiai. Tai draugija... – Ralfui nesisekė rinkti žodžius, ir jį pakeitė Džesis.

– Daugiau nei draugija. Tai elitas. Tu, aš, Ralfas... mes ne tokie kaip kiti morojai. Net ne tokie kaip dauguma kilmingųjų. Yra problemų, kurias turime išspręsti. – Man pasirodė juokinga, kad elitui priskiriamas ir Ralfas. Kilmingiesiems priklausė tik Ralfo mama, ji buvo iš Vodų klano, taigi jis nė neturėjo kilmingųjų pavardės, tik šiek tiek jų kraujo.

– Skamba labai... snobiškai, – tarė Lisa. – Neįsižeiskite. Ačiū už kvietimą. – Lisa visuomet mandagi, net su tokiais šmikiais kaip tuodu.

– Nesupranti. Mes ne šiaip šnekame. Siekiame savo tikslų. Mes... – jis pritildė balsą, – siekiame būti išgirsti ir suprasti. Bet kokia kaina.

Lisa nusikvatojo.

– Ar tik ne per įtaigą?

– O kas, jei ir taip?

Nemačiau jos veido, bet pajutau, kaip balsas tapo griežtesnis.

– Proto netekote? Tai draudžiama.

– Tik kai kuriems. Ir, matyt, ne tau, nes tu ją puikiai valdai.

Lisa suakmenėjo.

– Iš kur ištraukei?

– Girdėjau. – Girdėjo? Stengiausi prisiminti, apie ką su Kristianu kalbėjomės maitintojų kambaryje. Jos vardo tikrai neminėjome, nors abu gyrėmės matę stiprios įtaigos pavyzdžių. Matyt, ir Džesis bus šį tą pastebėjęs. – Be to, tai akivaizdu. Visi tave myli, tu visada išsisuki. Pagaliau supratau kodėl – naudoji įtaigą. Tave stebėjau klasėje, kai įtikinai mokytoją Hilą leisti tau dirbti su Kristianu. Kitiems nebūtų leidęs.