Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Buvo labai tylu. Paukščiai dar miegojo, bet ir šiaip buvo tyliau nei paprastai. Net vėjas nurimo. Meisonas maldaujamai žvelgė į mane. Adatėlės smaigstė vis aštriau, pykinimas sustiprėjo.

Ir staiga viską supratau.

– Dimitrijau, – pasakiau. – Strigojai.

Per vėlai. Mudu su Dimitrijumi jį pamatėme tuo pačiu metu, bet Dimitrijus stovėjo arčiau. Išblyškęs veidas, raudonos akys. Strigojus puolė mūsų link, jis kone atskriejo, visai kaip legendose apie vampyrus. Tačiau Dimitrijus buvo toks pat greitas ir beveik toks pat stiprus. Rankoje turėjo kuolelį – tikrą, ne skirtą pratyboms – ir sulaikė strigojų, kuris neabejotinai tikėjosi mus užpulti iš pasalų. Jie susigrūmė, ir kurį laiką vyko apylygė kova. Galiausiai Dimitrijui pavyko išlaisvinti ranką ir jis suvarė kuolelį strigojui tiesiai į širdį. Raudonos akys išsiplėtė iš nuostabos, kūnas susmuko.

Dimitrijus atsisuko pažiūrėti, kaip aš; nepratardami nė žodžio vienas kitam akimis pasakėme šimtus dalykų. Tada jis nusigręžė ir įsmeigė žvilgsnį į mišką, akimis skrosdamas tamsą. Pykinimas sustiprėjo. Nesupratau kaip, bet jaučiau netoliese esančius strigojus. Ne kas kita, kaip jų buvimas šalia, ir kėlė šleikštulį. Dimitrijus atsigręžė, tokio jo žvilgsnio dar nebuvau mačiusi.

– Rouz. Atidžiai paklausyk. Bėk. Bėk, kiek kojos neša. Perspėk sergėtojus.

Linktelėjau. Klausinėti nebuvo laiko.

Dimitrijus uždėjo ranką ant peties ir, žiūrėdamas tiesiai į akis, pasakė:

– Nesustok. Kad ir ką išgirstum, kad ir ką pamatytum, nesustok. Privalai perspėti kitus. Nesustok, nebent tau pačiai užkirstų kelią. Supratai?

Linktelėjau. Jis atitraukė ranką.

– Pasakyk jiems būria .

Dar kartą linktelėjau.

– Bėk.

Pasileidau tekina. Nesidairiau atgal. Nepaklausiau, ką darys jis, nes ir taip žinojau. Pasistengs sulaikyti kuo daugiau strigojų, kad galėčiau perspėti kitus. Po kelių akimirkų išgirdau grumtynių garsus. Trumpam sudvejojau. Jei mirs jis, mirsiu ir aš. Bet nuvijau tą mintį šalin. Negaliu galvoti apie vieną, kai nuo manęs priklauso šimtų likimas. Akademiją užpuolė strigojai. Neįmanoma. To negali būti.

Man iš po kojų tiško pažliugęs sniegas ir purvas. Girdėjau balsus, mačiau šešėlius – bet ne vaiduoklių iš oro uosto, o pabaisų, kurių nuo seno bijojau. Bet manęs niekas nepavijo. Vos ėmus treniruotis, Dimitrijus privertė bėgioti. Skundžiausi, bet jis kartojo, kad tai būtina. Esą tai mane sustiprins, o vieną dieną, kai jėgos bus nelygios, padės išsigelbėti. Ta diena atėjo.

Priešais išniro dampyrų bendrabutis, languose degė šviesos. Artėjo komendanto valanda, visi rengėsi gulti. Įvirtau pro duris jausdama, kad tuoj sprogs širdis. Pirmą sutikau Steną. Kone užgriuvau ant jo. Jis sugriebė mane už rankų.

– Rouz, kas..?

– Strigojai, – žioptelėjau. – Akademijoje strigojai.

Stenas netikėdamas spoksojo į mane. Pamačiau, kaip jam atvipo žandikaulis. Bet jis greitai susivaldė, ir supratau, ką galvoja. Rouz vėl vaidenasi.

– Rouz, pati nesupranti, ką...

– Aš neišprotėjau! – surikau. Visi sužiuro į mus. – Jie miške, Dimitrijus kaunasi su jais vienas! Skubėkit jam į pagalbą! – Ką ten sakė Dimitrijus? – Būria . Jis liepė pasakyti būria .

Sulig tais žodžiais Stenas dingo.

Nebuvau mačiusi sergėtojų pratybų, bet jie buvo pasirengę. Per daug sklandžiai viskas vyko. Visi bendrabutyje buvę sergėtojai – miegojo ar ne – per kelias minutes susirinko į vieną vietą. Rankose sumirgėjo mobilieji. Su kitais novicais stebėjau, kaip vyresnieji nurodinėja nepaprastai tiksliai. Apsidairiusi kai ką supratau. Su manimi nemačiau baigiamųjų klasių novicų. Buvo sekmadienio vakaras, tad visi grįžo saugoti savo morojų. Šiek tiek palengvėjo. Morojų bendrabutis turi dvigubą apsaugą.

Bent jau vyresniųjų morojų. Pradinukų bendrabutyje buvo įprastinė apsauga kaip ir mūsiškiame. Sergėtojai ir grotos ant pirmo aukšto langų. Ir nors strigojų tai nesulaikys, bent jau sulėtins puolimą. Kitokios apsaugos niekada ir nebuvo, nebuvo reikalo, nes turėjome apsauginius žiedus.

Alberta visiems paskirstė užduotis. Vieni turėjo saugoti pastatus, kiti išsiaiškinti, kiek strigojų pateko į Akademiją. Sergėtojams išsiskirsčius, priėjau prie jos.

– Ką mums daryti? – paklausiau.

Alberta atsigręžė. Nužvelgė mane ir kitus. Jauniausiems buvo keturiolika, vyriausieji kiek jaunesni už mane. Jos veidu perbėgo liūdesio šešėlis.

– Likite bendrabutyje, – pasakė. – Išeiti griežtai draudžiama, visi pastatai saugomi. Eikite į savo aukštus, ten yra sergėtojai, jie jus suskirstys į grupes. Viršuje strigojams bus sunkiau jus pasiekti. O jei veršis pro pirmą aukštą... – ji nužvelgė saugomus langus ir duris, tada papurtė galvą, – ...su jais susitvarkysime.

– Galėčiau padėti, – pasakiau. – Žinote, kad galėčiau.

Nesitikėjau, kad sutiks, bet, mano nuostabai, Alberta linktelėjo.

– Veskis juos į viršų ir saugok.

Jau norėjau atsisakyti auklės vaidmens, bet tada ji pasielgė neįtikėtinai. Įsikišo ranką į kišenę ir padavė man sidabro kuolelį. Tikrą.

– Eikite, – tepasakė. – Jie neturi painiotis mums po kojomis.

Jau buvau benueinanti, bet staiga atsigręžiau.

– Ką reiškia būria ?

– Audra, – tyliai atsakė. – Rusiškai būria reiškia audra.

Palydėjau novicus į jų aukštus. Dauguma buvo persigandę, ir tai visiškai suprantama. Tačiau keli – ypač vyresnieji – jautėsi panašiai kaip aš. Norėjo ko nors griebtis, padėti kitiems. Nors iki baigimo jiems buvo likę dar visi metai, supratau – jie savaip pavojingi. Keletą pasivedėjau šalin.

– Nuraminkit jaunesniuosius, – tyliai sušnabždėjau. – Ir būkite budrūs. Jei sergėtojams kas nors nutiks, viskas priklausys nuo jūsų.

Jie linktelėjo rimtais veidais. Kai kurie novicai, tarkim, Dinas, ne visada suvokdavo mūsų padėties rimtumą. Tačiau dauguma suprato. Mes greitai suaugdavome.

Pati nuėjau į antrą aukštą nusprendusi, kad ten praversiu labiausiai. Jei strigojams pavyks įveikti pirmą, jie puls antrą. Sergėtojams parodžiau kuolelį ir pakartojau Albertos žodžius. Jie neprieštaravo, nors mačiau, kad nenori man patikėti jokios rimtos užduoties – pavedė saugoti nedidelį langą koridoriaus gale. Net aš būčiau sunkiai pro jį pralindusi, be to, žinojau, kad ta siena beveik neįmanoma užlipti.

Vis dėlto vykdžiau savo pareigą kamuojama nežinios. Kiek strigojų pateko į Akademiją? Kur jie? Ir tada prisiminiau, kad galiu daug ką išsiaiškinti. Nenuleisdama akių nuo lango patekau į Lisos mintis.

Lisa su kitais morojais buvo viršutiniame bendrabučio aukšte. Matyt, tvarka visur ta pati. Tačiau jie buvo įsitempę labiau, tikriausiai todėl, kad nors ir nepatyrę novicai žinojo, kaip kautis su strigojais, o morojai apie tai nė nenutuokė, nors kai kurie ir pasisakė už savigynos pamokas. Tiesiog kol kas nebuvo nutarta, kur jos vyks.

Šalia Lisos stovėjo Edis. Jis atrodė grėsmingai ir buvo pasiryžęs kautis – net vienas pats susitvarkyti su visais Akademiją puolančiais strigojais. Džiaugiausi, kad iš visų mano klasės draugų saugoti Lisą buvo paskirtas kaip tik jis.

Buvau Lisos mintyse, tad jaučiau tą patį, ką jautė ji. Džesio gaujos kankinimai, palyginti su strigojų išpuoliu, tebuvo vaikų žaidimas. Nieko keisto, kad ji taip persigandusi. Bet bijojo ne tiek dėl savęs, kiek dėl mudviejų su Kristianu.

– Rouz viskas gerai, – pasigirdo balsas šalimais. Lisa pažvelgė į Adrianą. Matyt, užpuolus strigojams, jis buvo morojų bendrabutyje, o ne svečių namuose. Veidas kaip visada abejingas, bet žaliose akyse tvenkėsi baimė. – Ji susitvarkys su bet kuriuo strigojumi. Be to, Kristianas sakė, kad ji su Belikovu. Taigi ji greičiausiai saugesnė už mus visus.