Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Lisa linktelėjo labai norėdama tuo tikėti.

– Taip, bet Kristianas...

Užmiršęs savo kietumą, Adrianas staiga nusuko akis. Nežiūrėjo į Lisą, nesistengė guosti. Bet man ir nereikėjo aiškinti – viską perskaičiau Lisos mintyse. Ji su Kristianu buvo sutarusi susitikti slėptuvėje koplyčios palėpėje ir papasakoti, kas jai nutiko miške. Tačiau Lisą sulaikė komendanto valanda, taigi liko bendrabutyje, o Kristianas jos laukė tenai.

Paguosti Lisą suskubo Edis.

– Jei jis koplyčioje, nieko nenutiks. Jis saugesnis už mus visus – strigojai negali įžengti į šventą žemę.

– Jei tik strigojai jos nesudegins, – tyliai pasakė Lisa. – Taip yra buvę.

– Prieš keturis šimtus metų, – įsikišo Adrianas. – Manau, jie susirado lengvesnių aukų, užuot griebęsi viduramžių metodų.

Nuo žodžių „lengvesnės aukos“ Lisa krūptelėjo. Ji suprato – dėl koplyčios Edis teisus, bet negalėjo atsikratyti minties, kad grįždamas į bendrabutį Kristianas pateko į kovos sūkurį. Ją graužė nerimas, jautėsi bejėgė negalėdama nieko sužinoti.

Grįžau į savo mintis. Tik dabar supratau Dimitrijaus žodžius, kaip svarbu mokėti saugoti tą, su kuriuo nesieja ryšys. Vis dar nerimavau dėl Lisos – labiau nei dėl kurio kito morojaus. Būčiau buvusi rami tik tada, jei ji būtų buvusi toli nuo čia, apsupta sergėtojų ir apsauginių žiedų. Bet dabar bent jau žinojau, kad ji saugi, kiek tai įmanoma. O tai jau šis tas.

Bet Kristianas... Apie jį nežinojau nieko. Mūsų nesiejo ryšys, galintis pasakyti, kur jis yra ir ar išvis gyvas. Štai ką turėjo galvoje Dimitrijus. Saugoti morojų, su kuriuo nesieja ryšys, visai kas kita – kur kas baisiau.

Žvelgiau pro langą nieko nematydama. Kristianas kažkur ten. Jis morojus. Jam gresia pavojus. Aš paskirta jį saugoti. Svarbiausia jie.

Sunkiai atsidususi ėmiausi spręsti dilemą. Man duotas įsakymas, sergėtojas privalo jį vykdyti. Iškilus pavojui paklusnumas neleidžia pakrikti ir padeda veikti tikslingai, nes saviveikla gali turėti liūdnų padarinių. Tai patvirtino ir Meisonas, sumanęs savarankiškai medžioti strigojus Spokane.

Bet dabar pavojus grėsė ne man vienai – visiems. Visi pavojuje, kai Akademijoje siaučia strigojai, o aš nė nenumanau, kiek jų čia yra. Man pavesta saugoti šį langą, kad nesimaišyčiau kitiems po kojų. Tiesa, strigojai gali pulti ir antrą aukštą, tada būčiau reikalinga čia. Koks nors strigojus gali pamėginti įlįsti pro langą, nors tai menkai tikėtina. Pernelyg sudėtinga, kaip sakė Adrianas, jie rinksis lengvesnes aukas.

O aš galiu išlįsti pro langą.

Keldama langą į viršų, supratau, kad elgiuosi blogai. Ne tik lendu pavojui į nasrus, bet ir palieku savo postą. Manyje grūmėsi du pagrindiniai sergėtojų instinktai. Paklusti įsakymams. Saugoti morojus.

Turiu įsitikinti, kad Kristianui niekas negresia.

Į mane padvelkė šalta naktis. Lauke – nė garso. Tiek kartų bėgau pro savo kambario langą, tad patirties turėjau užtektinai. Blogiau, kad akmeninė lauko siena visiškai lygi. Nebuvo už ko užsikabinti. Ties pirmu aukštu išsikišusi nedidelė atbraila, bet jos nepasiekiau, taigi tiesiog nuslysti negalėjau. Tačiau jei pasiekčiau atbrailą, ja nueičiau iki pastato kampo, kur nelygia siena be vargo nusileisčiau ant žemės.

Žiūrėjau į atbrailą. Teks šokti. Jei nepataikysiu, nusisuksiu sprandą. Lengva auka strigojams, kaip pasakytų Adrianas. Sukalbėjusi greitą maldelę tam, kas klausėsi, išsliuogiau pro langą ir, abiem rankomis laikydamasi už palangės, pakibau virš atbrailos. Iki jos buvo koks šešiasdešimt centimetrų. Suskaičiavusi iki trijų, paleidau rankas, jos nuslydo siena. Kojomis palietusi atbrailą, susvyravau, bet greitai atgavau pusiausvyrą ir atsirėmiau į sieną. Pavyko. Dabar bus visai paprasta pasiekti kampą ir nusileisti.

Tik ant žemės pastebėjau, kad iki kraujo nusibrozdinau rankas. Aplink buvo tylu, bet tolumoje girdėjosi riksmai. Būdama strigojum, pulti šito bendrabučio nė nemėginčiau. Čia jų laukia pasipriešinimas, ir nors dauguma strigojų nesunkiai susitvarkytų su būreliu novicų, yra lengvesnių aukų. Morojai priešinsis tikrai mažiau, be to, strigojus labiau traukia morojų nei dampyrų kraujas.

Tačiau į koplyčią sėlinau itin atsargiai. Nors mane slėpė tamsa, strigojų rega aštresnė nei dampyrų. Slėpiausi po medžiais ir dairiausi gailėdamasi, kad neturiu akių pakaušyje. Nieko, tik tolumoje aidėjo riksmai. Staiga supratau nebejaučianti šleikštulio, įspėjančio, kad netoliese yra strigojus. Ir nors savo pojūčiais aklai nepasitikėjau, buvo ramiau žinoti, kad strigojų pajusiu anksčiau, nei jis prisiartins.

Pusiaukelėje pastebėjau kažką išlendant iš už medžio. Suspaudusi rankoje kuolelį, žaibiškai pasisukau ir vos nesuvariau jo Kristianui į širdį.

– Viešpatie, ką čia darai? – sušnypščiau.

– Grįžtu į bendrabutį, – atsakė. – Kas čia vyksta? Girdėjau riksmus.

– Akademiją užpuolė strigojai.

– Ką? Kaip?

– Nežinau. Grįžk į koplyčią. Ten saugu. – Koplyčia jau buvo matyti, nebus sunku ją pasiekti.

Kristianas buvo maištautojas, tikėjausi pasipriešins, bet jis nelauktai sutiko.

– Gerai. Eisi kartu?

Jau norėjau sutikti, bet staiga apėmė šleikštulys.

– Ant žemės! – riktelėjau. Kristianas nedvejodamas pakluso.

Mus užpuolė du strigojai, vyras ir moteris. Mane puolė abu galvodami, kad dviese lengvai susidoros, o tada su Kristianu bus vieni juokai. Moteris mane trenkė į medį. Akimirką viskas susiliejo prieš akis, bet greitai atsigavau. Žiebiau atgal ir su pasitenkinimu pamačiau, kad ji susvyravo. Tada puolė vyras, bet pasilenkiau ir išvengiau jo gniaužtų.

Jie man priminė Isajų ir Eleną, bet prisiminimus nuvijau šalin. Abu už mane aukštesni, nors moteris panašaus ūgio kaip aš. Apsimečiau puolanti jį ir žaibiškai pasisukau į ją. Kuolelis įsmigo tiesiai į širdį. Tai nustebino mus abi. Mano pirmas nudurtas strigojus.

Vos spėjau ištraukti kuolelį, kai urgzdamas mane puolė vyras. Susvyravau, bet išsilaikiau žvilgsniu vertindama priešininką. Aukštesnis. Stipresnis. Panašiai kaip Dimitrijus. Tikriausiai ir greitesnis. Vienas prieš kitą sukome ratus. Staiga pašokau ir spyriau, bet jis tik susverdėjo. Nieko nelaukdamas puolė, bet man pavyko išsisukti. Net spėjau pasidairyti nesaugomos vietos kuoleliui susmeigti. Tai jo nesulaikė – puolė vėl. Šįkart jam pavyko mane pargriauti ant žemės ir prispausti rankas. Pamėginau nustumti – deja. Jis palinko man prie veido, nuo ilčių varvėjo seilės. Skirtingai nei Isajas, šis strigojus laiko tuščioms kalboms negaišo. Jis iščiulps mano, o paskui Kristiano kraują. Pajutusi iltis prie kaklo supratau – mirštu. Klaikus jausmas, ypač kai taip norisi gyventi. Sušukau Kristianui, kad bėgtų, bet staiga virš manęs palinkęs strigojus užsiliepsnojo kaip deglas. Jis pašoko, aš nusiritau šalin.

Liepsnos apgaubė kūną ir paslėpė bruožus. Mačiau tik liepsnojančias apybraižas. Jis kelis kartus kimiai riktelėjo ir nutilo. Susmukęs ant žemės, dar kelis kartus sutrūkčiojo, kol galiausiai nurimo. Ugniai susilietus su sniegu, pakilo garai, liepsnos netrukus užgeso, sniege liko pelenai.

Žiūrėjau į sudegusius palaikus. Maniau, kad mirštu, o dabar negyvas mano užpuolikas. Krūptelėjau pagalvojusi, kaip arti buvo mirtis. Gyvenimas ir mirtis visada nenuspėjami. Gyvename šia akimirka, nežinodami, kas kitas paliks šį pasaulį. Tik per plauką likau gyva, tad staiga viskas pasidarė taip gražu. Medžiai. Žvaigždės. Mėnulis. Buvau gyva ir tuo džiaugiausi.

Atsigręžiau į Kristianą, jis susirietęs gulėjo ant žemės.