Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– O kaip tie trylika? Jų saugoti nereikia? Juk kartą dalyvavai gelbėjimo misijoje...

Ji papurtė galvą.

– Tai kas kita. Žinojome, kur slepiasi strigojai. O dabar ir norėdami nežinome, kur jų ieškoti.

Supratau – ji teisi. Strigojai išnyko be pėdsakų. Tačiau... Staiga man šovė mintis.

– Apsauginiai žiedai atkurti, ar ne?

– Taip, beveik iš karto. Vis dar nesuprantame, kaip jie buvo pažeisti. Neradome kuolelių.

Ėmiau dėstyti savo teoriją, bet mama neturėjo kada klausytis mano istorijų.

– Ar žinai, kur Dimitrijus?

Ji mostelėjo ranka į skubančius sergėtojus.

– Esu tikra, kad užsiėmęs kaip ir visi kiti. Turiu eiti. Žinau, esi pakviesta į susitikimą, bet iki jo dar yra laiko – netrukdyk jiems.

– Gerai, bet iš pradžių turiu rasti Dimitrijų. Tai svarbu – būsimajam susitikimui.

– Kas taip svarbaus? – paklausė ji įtariai.

– Dabar negaliu aiškinti... viskas pernelyg sudėtinga. Padėk jį surasti, papasakosime tau vėliau.

Mama nepasidžiaugė. Dženina Hetavėj nebuvo iš tų, kuriems prieštaraujama. Vis dėlto ji padėjo man rasti Dimitrijų. Matyt, po Spokano mane ėmė vertinti rimčiau nei maištaujančią paauglę. Dimitrijų radome su kitais užgulusį Akademijos žemėlapį – reikėjo perskirstyti sergėtojų gretas. Pamatęs mane atsiprašė.

– Kas atsitiko? – paklausė pasivedęs nuošaliau. Nepaisant užgriuvusių rūpesčių, mačiau, kad nerimauja ir dėl manęs. – Tau viskas gerai?

– Turėtume surengti gelbėjimo misiją, – pasakiau.

– Žinai, kad mes...

– ...paprastai to nedarote. Žinau. Ypač kai net nežinot, kur slepiasi strigojai... Bet aš galiu sužinoti.

Dimitrijus susiraukė.

– Kaip?

Papasakojau apie vakarykštį Meisono perspėjimą. Išsiskyrę mudu su Dimitrijumi taip ir neturėjome kada pasišnekėti. Nei apie užpuolimą, nei apie tai, kas nutiko trobelėje. Su džiaugsmu būčiau galvojusi tik apie pastarąjį, bet labai daug visko įvyko. Stengiausi nuginti mintis apie seksą, bet jos vis sugrįždavo ir dar labiau jaukė protą.

Vildamasi, kad atrodau šaltakraujė ir išmananti, aiškinau toliau:

– Atkūrus apsauginius žiedus, Meisonas nebegali patekti į Akademiją, bet... jaučiu, kad jis žino, kur slepiasi strigojai. Jis galėtų padėti. – Iš Dimitrijaus veido mačiau, kad jis dvejoja. – Tik nesakyk, kad vis dar manimi netiki.

– Man tikrai sunku tuo patikėti, – pripažino. – Bet tiek to. Tarkim, tai tiesa. Manai, jis padės? Paprašysi, ir padės?

– Taip. Manau, padės. Nors jo vengiau, manau, jei paprašysiu – padės. To jis čia ir sugrįžo. Žinojo, kad žiedai pažeisti, ir strigojai jau tyko. Strigojai toli nenuėjo, dieną jiems reikia kur nors pasislėpti. Taigi jei suskubsime, yra šansų, kad mums pavyks išgelbėti kitus. Be to, kai būsime pakankamai arti, aš juos pajusiu, – papasakojau apie šleikštulį, kurį sukeldavo netoliese esantis strigojus. Dimitrijus nesiginčijo. Per daug visko nutiko, kad dar abejotų.

– Bet Meisono čia nėra. Pati sakei, kad apsauginių žiedų pereiti negali. Kaip paprašysi padėti? – paklausė Dimitrijus.

Buvau pagalvojusi ir apie tai.

– Nuvesk mane prie pagrindinių vartų.

Pasakęs Albertai, kad turi kai ką patikrinti, Dimitrijus mane palydėjo. Eidami nepratarėme nė žodžio. Vis prisimindavau trobelę, kaip jis mane laikė glėbyje. Tikriausiai tie prisiminimai ir padėjo ištverti visą siaubą. Jaučiau, kad jis galvoja apie tą patį.

Akademiją juosė geležinė tvora, pastatyta tiesiog ant apsauginių žiedų. Kelias, atsišakojęs nuo greitkelio, esančio už trisdešimties kilometrų, vedė prie pagrindinių vartų, kurie visada būdavo užrakinti. Sergėtojų prie vartų postas veikė dieną naktį.

Mūsų prašymas sergėtojus nustebino, bet Dimitrijus užtikrino, kad tai trumpam. Jie pravėrė sunkius geležinius vartus, bet tik tiek, kad praeitų vienas žmogus. Mudu su Dimitrijumi išėjome už vartų. Iškart pajutau galvos skausmą, mane apsupo vaiduokliai. Visai kaip oro uoste. Jie pasirodydavo ten, kur nebuvo apsauginių žiedų. Dabar tai supratau ir nebebijojau. Turėjau išmokti juos suvaldyti.

– Išnykit, – pasakiau apie mane susirinkusiems šešėliams. – Neturiu laiko. Keliaukit. – Stengiausi kalbėti griežtai, ir – nors keista – vaiduokliai išnyko. Girdėjau tylų ūžimą, patvirtinantį, kad jie netoliese – užteks prarasti budrumą, ir kaipmat sugrįš. Dimitrijus žvelgė į mane susirūpinęs.

– Kaip jautiesi?

Linktelėjau ir apsidairiau. Man reikėjo vienintelio vaiduoklio.

– Meisonai, – pašaukiau. – Man tavęs reikia. – Tyla. Susikaupiau, kaip prieš tai kalbėdama su vaiduokliais. – Meisonai. Prašau pasirodyti.

Tačiau prieš mane buvo tik tuščias kelias, vingiuojantis į apsnigtus kalnus. Dimitrijus žiūrėjo į mane kaip vakar, aiškiai susirūpinęs, ar nekvoštelėjau. Tiesą pasakius, man ir pačiai buvo neramu. Vakarykštis perspėjimas buvo galutinis įrodymas, kad Meisonas tikras. Bet dabar...

Staiga prieš mane materializavosi jo apybraižos, blyškesnės nei anais kartais. Pirmąsyk apsidžiaugiau jį pamačiusi. Jis kaip visada buvo liūdnas. Niekas nepasikeitė.

– Pagaliau. Jau maniau, liksiu kvailės vietoj. – Jis žiūrėjo tylėdamas, ir iškart pasigailėjau pajuokavusi. – Atleisk. Man reikia tavo pagalbos. Turime juos surasti. Turime išgelbėti Edį.

Jis linktelėjo.

– Ar gali parodyti, kur jie?

Jis dar kartą linktelėjo ir mostelėjo ranka tiesiai man už nugaros.

– Jie atėjo pro Akademijos galą?

Meisonas linktelėjo, ir aš supratau, kaip viskas nutiko. Žinojau, kaip strigojai pateko į Akademiją, bet dabar nebuvo laiko apie tai galvoti.

Atsigręžiau į Dimitrijų.

– Reikia žemėlapio.

Jis praėjo pro vartus ir persimetė keliais žodžiais su vienu iš sergėtojų. Paskui grįžo su žemėlapiu ir jį išlankstė. Žemėlapyje buvo pavaizduota Akademijos teritorija ir jos apylinkės. Paėmiau žemėlapį ir, stengdamasi išlaikyti prieš vėją, išskleidžiau Meisonui.

Vienintelis iš Akademijos vedantis kelias buvo prieš mus. Visur kitur – miškai ir stačios uolos. Parodžiau Meisonui vietą Akademijos gale.

– Jie pateko pro čia, ar ne? Čia buvo pažeisti žiedai?

Meisonas linktelėjo. Jis ištiesė pirštą ir, neliesdamas žemėlapio, juo nuvedė per mišką palei vienos kalvos papėdę. Po kiek laiko jo pirštas pasiekė kelią, vedantį į greitkelį. Sekant jo pirštą mane apniko abejonės.

– Negali būti, – pasakiau. – Šiame miško ruože nėra kelių. Jie ėjo pėsti, o kelias per toli nuo Akademijos. Jiems nebūtų užtekę laiko. Turėjo užklupti aušra.

Meisonas papurtė galvą ir dar kartą pakartojo maršrutą. Tada bakstelėjo į vieną vietą netoli Akademijos pasienio. Bent jau atrodė netoli. Žemėlapis nebuvo labai smulkus, bet spėjau, kad ta vieta turi būti už kokių trijų kilometrų. Jis reikšmingai pažvelgė į mane, paskui į rodomą vietą.

– Jie negali ten slėptis, – paprieštaravau. – Net jei į Akademiją ir pateko ten, kur rodei, turėjo išvykti pro vartus, greičiausiai kokiu nors automobiliu.

Meisonas papurtė galvą.

Susierzinusi pakėliau akis į Dimitrijų. Laikas bėgo, o keistas Meisono tvirtinimas, kad strigojai tūno vos už kelių kilometrų, be to, dienos šviesoje, mane išvedė iš kantrybės. Nesitiki, kad jie ten būtų pasistatę palapines.

– Ar čia yra kokių pastatų? – paklausiau. – Pasak jo, strigojai traukia kelio link. Bet jie negali būti čia saulei patekėjus, o jis tvirtina, kad yra.

Dimitrijus susimąstęs prisimerkė.

– Bent jau aš nežinau.