Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Jis paėmė iš manęs žemėlapį ir nuėjo pasiklausti sergėtojų. Kol jie kalbėjosi, pažvelgiau į Meisoną.

– Tikiuosi, tu teisus, – perspėjau.

Jis linktelėjo.

– Ar tu... juos matei? Strigojus ir mūsiškius?

Jis linktelėjo.

– Edis gyvas?

Meisonas linktelėjo, sugrįžo Dimitrijus.

– Rouz... – Dimitrijaus balsas buvo keistas, tarsi jis pats negalėtų patikėti tuo, ką sako. – Stivenas sako, kad kalvos papėdėje yra urvų.

Pažvelgiau į Dimitrijų ne mažiau apstulbusi.

– Ar jie pakankamai dideli?..

– ...pasislėpti strigojams iki tamsos? – Dimitrijus linktelėjo. – Taip. Ir jie vos už aštuonių kilometrų.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS

Neįtikėtina. Strigojai tūno mūsų panosėje ir laukia nakties, kad galėtų keliauti toliau. Matyt, per visą tą sąmyšį vieni strigojai paslėpė pėdsakus, o kiti sumėtė pėdas. Sukrėsti išpuolio, apie tai nė nesusimąstėme. Apsauginiai žiedai buvo atkurti, strigojų Akademijoje neliko, ir tai buvo svarbiausia.

Atsidūrėme keblioje padėtyje. Normaliomis aplinkybėmis – nors tokio išpuolio tikrai nepavadinčiau normaliu – strigojų nebūtume persekioję. Belaisviai paprastai būdavo laikomi mirusiais, be to, kaip sakė mama, sergėtojai retai kada žinodavo, kur jų ieškoti. Tačiau kur strigojai slepiasi šįkart – žinojome, jie tarsi pateko į spąstus. Taigi iškilo įdomi dilema.

Tiesa, aš čia neįžvelgiau jokios dilemos. Negalėjau suprasti, kodėl mes dar ne urvuose, nežudome strigojų ir nevaduojame saviškių. Mudu su Dimitrijumi norėjome kuo greičiau veikti, bet teko palaukti, kol susirinks visi sergėtojai.

– Tik nepertraukinėk, – perspėjo Dimitrijus einant į susitikimą dėl tolesnių mūsų veiksmų. Stovėjome tarpduryje ir pašnibždomis tarėmės. – Suprantu, kaip jautiesi. Žinau, ką nori daryti. Tačiau rėkaudama nieko nepasieksi.

– Rėkaudama? – šūktelėjau užsimiršusi.

– Tu degte degi – knieti ką nors perplėšti pusiau. Kovojant tai gerai, bet dabar nesikauname. Sergėtojai viską žino, jie priims teisingą sprendimą. Turėk kantrybės.

Iš dalies su juo sutikau. Rengdamiesi susitikimui, visiems papasakojome apie strigojų slaptavietę ir atlikome išsamų tyrimą. Paaiškėjo, kad prieš kelerius metus vienas geologijos mokytojas sudarė urvų žemėlapį. Dabar jis suteikė visą reikiamą informaciją. Įėjimas į urvus – už aštuonių kilometrų nuo Akademijos. Ilgiausias urvas – maždaug kilometro ilgio. Išėjus pro kitą pusę iki žemėlapyje pažymėto kelio, būtų apie trisdešimt kilometrų. Tiesa, abu įėjimai laikomi užgriuvusiais, bet, žinant strigojų jėgą, jiems vieni niekai išstumdyti akmenis.

Dimitrijus sakė, kad sergėtojai priims teisingą sprendimą, bet aš abejojau. Prieš pat prasidedant susitikimui kreipiausi į mamą.

– Maldauju. Turime juos išgelbėti.

Ji griežtai mane nužvelgė.

– Net jei ir nuspręsime gelbėti, nebus jokių mes. Tu niekur neisi.

– Kodėl? Ar mūsų tiek daug, kad pirmąkart nežuvo nė vienas sergėtojas? – Ji krūptelėjo. – Žinai, kad galiu padėti. Matei, ką sugebu. Po savaitės man sukaks aštuoniolika, po kelių mėnesių baigsiu Akademiją. Manai, per tą laiką įvyks stebuklas? Sutinku, man reikia dar daug ko išmokti, bet žinių spraga ne tokia didelė, kad negalėčiau padėti. Jums trūksta sergėtojų, o daugybė novicų pasirengę kautis. Jei pasiimtume Kristianą, būtume nesulaikomi.

– Ne, – iškart paprieštaravo mama. – Tik ne jį. Negalime velti į tai morojų, juo labiau tokių jaunų kaip jis.

– Bet matei, ką jis sugeba.

Ji nesiginčijo. Veide išvydau dvejonę. Žvilgtelėjo į laikrodį ir atsiduso.

– Turiu kai ką patikrinti.

Nežinau, kur ji buvo, bet į susirinkimą pavėlavo penkiolika minučių. Per tą laiką Alberta trumpai nupasakojo, ką mums pavyko sužinoti. Gerai, kad nepasakė, iš ko tai sužinojome, tad nereikėjo gaišti laiko vaiduoklių istorijoms. Sergėtojai tyrinėjo urvų žemėlapį, uždavė klausimų. Atėjo laikas priimti sprendimą.

Susiėmiau. Su strigojais kovojama tik savigynai. Mes puolame tik tada, kai esam puolami. Argumentai, kad turėtume pulti pirmi, būdavo atmetami. Taigi ir dabar nesitikėjau nieko kito.

Bet šįkart viskas buvo kitaip.

Iš savo vietų vienas po kito kilo sergėtojai ir pasisakė už gelbėjimo misiją. Juose mačiau tą užsidegimą, apie kurį kalbėjo Dimitrijus. Visi buvo pasirengę kovoti. Šįkart strigojai nuėjo per toli. Mūsų pasaulėlyje buvo vos keletas vietų, kuriose galėjome jaustis saugūs, – karalių rūmai ir akademijos. Vaikus siuntė į tokias vietas, kaip Šv. Vladimiro akademija, nes šios garantavo jiems saugumą. Dabar, kai saugumui iškilo grėsmė, nebeturėjome su tuo taikstytis, juolab kad galėjome išgelbėti saviškius. Pergalingas džiaugsmas suliepsnojo mano krūtinėje.

– Ką gi, – apsidairiusi pasakė Alberta. Atrodo, ji nustebo ne mažiau už mane, nors pati palaikė gelbėjimo misijos idėją. – Tada liko viską tik suplanuoti. Iki saulėlydžio, kai jie leisis į kelią, turime devynias valandas.

– Palaukite, – pakilo mano mama. Visų žvilgsniai nukrypo į ją, bet ji nė nemirktelėjo. Atrodė ryžtinga ir grėsminga – labai ja didžiavausi. – Reikia aptarti dar vieną dalyką. Regis, misijoje galėtų dalyvauti kai kurie baigiamųjų klasių novicai.

Pasigirdo nepatenkintų murmėjimas, bet nepritariančiųjų buvo nedaug. Mama pateikė panašius argumentus, kokius buvau išsakiusi aš. Ji taip pat pabrėžė, kad novicai nesikaus pirmose gretose, o tebus pastiprinimas, jei koks strigojus sumanytų bėgti. Sergėtojai jau norėjo pritarti jos pasiūlymui, bet tada ji numetė dar vieną bombą.

– Galbūt vertėtų pasiimti ir kai kuriuos morojus.

Iš vietos pašoko Selestė. Jos skruoste žiojėjo gili žaizda – palyginti su ja, vakarykštė žaizdelė atrodė kaip uodo įkandimas.

– Proto netekai!?

Mama ramiai pažvelgė į ją.

– Ne. Žinome, ką padarė Rouz ir Kristianas. Strigojai už mus greitesni ir stipresni. Jei pasiimsime ugnį valdančius morojus, jie padės nukreipti strigojų dėmesį. Tada nugalėsime.

Visi puolė ginčytis. Kaip galėdama valdžiausi neįkišusi savo trigrašio. Prisiminiau Dimitrijaus žodžius: geriau nepertraukinėti. Tačiau negalėjau nuslėpti susierzinimo. Kiekviena prabėgusi minutė buvo minutė, per kurią galėjom išgelbėti Edį ir kitus. Minutė, per kurią jie galėjo mirti.

Pasisukau į šalia sėdintį Dimitrijų.

– Kvailiai, – atsidusau.

Jis nenuleido akių nuo Albertos – ta ginčijosi su pradinukų sergėtoju.

– Visai ne, – sušnibždėjo Dimitrijus. – Žiūrėk. Mums matant vyksta permainos. Šią dieną visi prisimins kaip istorinį lūžį.

Jis buvo teisus. Kad ir dvejodami, sergėtojai pritarė ir šiam pasiūlymui. Matyt, nugalėjo kovos instinktas. Strigojams reikia atkeršyti. Be to, tai ne tik mūsų, bet ir morojų kova. Mama pasakė, kad yra nemažai mokytojų savanorių – apie mokinius negali būti nė kalbos – ir viskas išsisprendė. Sergėtojai kausis su strigojais, novicai ir morojai eis su jais.

Džiūgavau. Dimitrijus teisus. Ši akimirka amžiams pakeis mūsų pasaulį...

...bet tik po keturių valandų.

– Atvyksta daugiau sergėtojų, – ramino Dimitrijus, kai vėl ėmiau siusti.

– Per keturias valandas strigojai gali sumanyti užkąsti!

– Turime būti viskam pasiruošę, – atsakė jis. – Sutinku – per tą laiką kas nors gali mirti. Patikėk, ir aš to nenoriu. Bet jei pulsime nepasirengę, galime prarasti dar daugiau.

Mano kraujas virė. Jis teisus, ir aš nieko nepakeisiu. Bet man tai nepatiko. Nepatiko jaustis bejėgei.