Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Nebent man. Kita vertus, dabar diena, nėra ko bijoti. Pralėkiau tą vietą, kur rinkdavosi Džesio gauja, ir peržengiau nematomas linijas, žyminčias Akademijos ribas. Lisa kiek dvejojo, paskui žengė iš paskos. Ji sunkiai gaudė kvapą.

– Rouz, ką tu?..

– Meisonai! – surikau. – Meisonai, man tavęs reikia!

Jis neužtruko, tik šįkart buvo kaip niekad blyškus ir mirkčiojo tarsi gęstanti lemputė. Žiūrėjo į mane tuo savo liūdnu žvilgsniu, ir staiga mane apėmė keistas jausmas, kad jis žino, ko paklausiu. Lisos akys lakstė nuo manęs prie tos vietos, kur stovėjo Meisonas.

– Meisonai, ar Dimitrijus miręs?

Meisonas papurtė galvą.

– Gyvas?

Meisonas dar kartą papurtė galvą.

Nei gyvas, nei miręs. Žemė išslydo iš po kojų. Buvau nevalgiusi, svaigo galva, rodės, tuoj apalpsiu. Reikia susiimti. Turiu užduoti dar vieną klausimą. Negali būti, kad, turėdami tiek aukų, strigojai pasirinko kaip tik jį.

Žodžiai strigo gerklėje, tardama juos suklupau ant žemės.

– Ar Dimitrijus... virto... strigojumi?

Meisonas akimirką dvejojo, tarsi bijotų man pasakyti, paskui linktelėjo.

Mano širdis sudužo. Mano pasaulis sudužo.

Prarasi tai, ką vertini labiausiai...

Ronda kalbėjo ne apie mane. Net ne apie Dimitrijaus gyvybę.

Ką vertini labiausiai.

Ji kalbėjo apie Dimitrijaus sielą.

DVIDEŠIMT DEVINTAS

Po savaitės pasibeldžiau į Adriano duris.

Po strigojų išpuolio pamokos buvo nutrauktos, bet komendanto valanda tebegaliojo. Pamatęs mane, Adrianas nustebo. Tai buvo pirmas kartas, kai aš susiradau jį, o ne atvirkščiai.

– Mažoji dampyrė, – pasakė. – Užeik, užeik.

Eidama pro jį pajutau alkoholio tvaiką. Akademijos svečių namai buvo jaukūs, bet jis nesivargino tvarkytis. Man kilo įtarimas, kad nuo išpuolio jis nepaliaujamai gėrė. Televizorius įjungtas, ant nedidelio staliuko – pusiau nugertas butelis vodkos. Perskaičiau etiketę. Rusiška.

– Sutrukdžiau? – paklausiau statydama butelį atgal.

– Tu man niekada netrukdai, – atsakė galantiškai. Jo gražus veidas buvo išsekęs, po akimis – juodi ratilai, tarsi būtų kankinusi nemiga. Man pasiūlė fotelį, pats išsidrėbė ant sofos.

– Kur buvai pradingusi?

– Nenorėjau nieko matyti, – prisipažinau.

Po išpuolio beveik su niekuo nesikalbėjau. Daugiausia būdavau viena arba su Lisa. Mane guodė mintis, kad ji šalia, bet šnekėti nesinorėjo. Lisa suprato, kad man reikia laiko, ir tuščiai neklausinėjo, nors jos galvoje sukosi šimtai klausimų.

Žuvusiesiems pagerbti buvo surengtas iškilmingas minėjimas, jų šeimos pasirūpino laidotuvėmis. Jose nedalyvavau, nuėjau tik į pamaldas. Koplyčia buvo sausakimša, likusios tik stovimos vietos. Tėvas Endrius perskaitė mirusiųjų vardus, jis paminėjo ir Dimitrijų su Mole. Niekas nekalbėjo, kas jiems atsitiko – skausmo ir taip gana. Net nebuvo aišku, kada pradės veikti Akademija.

– Atrodai dar blogiau už mane, – pasakiau Adrianui, – o maniau, kad tai neįmanoma.

Jis kilstelėjo butelį prie lūpų ir nugėrė gerą gurkšnį.

– Nesąmonė, tu visada gerai atrodai. O dėl manęs... tai sunku paaiškinti. Nesuprasi. Viskas dėl aurų. Aplink per daug skausmo, jis sklinda iš visų, ir tai labai slegia. Palyginti su kitomis, tavo juoda aura atrodo kone linksma.

– Ar todėl geri?

– Taip. Laimė, alkoholis slopina gebėjimą matyti auras, todėl šiandien apie taviškę nepasakysiu nieko. – Jis ištiesė butelį, aš papurčiau galvą. – Tai ko norėjai, Rouz? Nemanau, kad atėjai manęs aplankyti.

Jis neklydo, o ir aš pajutau tik nedidelį sąžinės graužimą. Praėjusią savaitę daug galvojau. Nebuvau atsigavusi po Meisono mirties, o pasirodžius jo vaiduokliui viskas tarsi atsikartojo. Dabar dar viena netektis. Praradau ne tik Dimitrijų. Žuvo nemažai sergėtojų ir mokytojų, dampyrų ir morojų. Keista, kad jų daugiau nepamatysiu. Per daug netekčių, per daug atsisveikinimų.

O dėl Dimitrijaus... tai visai kas kita. Kaip atsisveikinti su nemirėliu? Patekau į bėdą.

– Man reikia pinigų, – rėžiau Adrianui nesivargindama nieko aiškinti.

Jis kilstelėjo antakį.

– Prisipažinsiu, nesitikėjau. Bent jau iš tavęs, nors iš kitų dažnai sulaukiu tokių prašymų. Meldžiu pasakyti, ką turėčiau finansuoti?

Nusisukau nuo jo ir įsispoksojau į televizorių. Rodė kažkokio dezodoranto reklamą.

– Išeinu iš Akademijos, – galiausiai pareiškiau.

– Dar vienas netikėtumas. Iki baigimo liko keli mėnesiai.

Pažvelgiau jam į akis.

– Nesvarbu. Turiu kai ką padaryti.

– Tikrai nesitikėjau, kad atsisakysi tapti sergėtoja. Ketini prisidėti prie kraujo kekšių?

– Aišku, ne.

– Nevaidink įžeistos. Tai visai logiška prielaida. Jei netapsi sergėtoja, ką veiksi?

– Jau sakiau. Turiu kai ką padaryti.

Jis vėl kilstelėjo antakį.

– Ar dėl to turėsi nemalonumų?

Gūžtelėjau. Adrianas nusikvatojo.

– Kvailas klausimas, ar ne? Kad ir ką darytum, kaskart įsiveli į nemalonumus. – Jis pasirėmė delnu smakrą. – Kodėl pinigų prašai manęs?

– Tu jų turi.

Jis nusijuokė.

– O kodėl manai, kad duosiu?

Neatsakiau nieko. Tiesiog žiūrėjau į jį stengdamasi pasitelkti visą žavesį. Adriano šypsena išblėso, žalios akys prisimerkė. Jis nusisuko.

– Po velniais, Rouz, nesielk šitaip. Tik ne dabar. Žaidi mano jausmais, o tai nesąžininga, – jis gurkštelėjo dar vodkos.

Adrianas neklydo. Atėjau, nes tikėjausi pasinaudodama jo jausmais gauti ko noriu. Žema, bet neturėjau kitos išeities. Prisėdau šalia ir paėmiau jo ranką.

– Adrianai, maldauju padėti. Daugiau neturiu į ką kreiptis.

– Tai nesąžininga, – pakartojo jis. – Vilioji akimis, nors tau manęs nereikia. Niekada nereikėjo. Reikėjo tik Belikovo, ir vienas Dievas žino, ką darysi dabar, kai jo nebėra.

Jis ir vėl neklydo.

– Ar padėsi? – paklausiau viliodama jį. – Su tavim vieninteliu galiu pasikalbėti... tu vienintelis mane supranti...

– Sugrįši? – paklausė Adrianas.

– Kada nors.

Adrianas atmetė galvą ir sunkiai atsiduso. Visada stilingai sutaršyti jo plaukai šiandien buvo susivėlę.

– Gal ir gerai, kad išvyksti. Greičiau jį pamirši. Nepakenks atitolti ir nuo Lisos auros. Apsisaugosi nuo tamsos, nuo to įniršio, kuris tave žudo. Turėtum būti laimingesnė ir nustoti mačiusi vaiduoklius.

Akimirką pamiršau visas viliones.

– Vaiduoklius matau ne dėl Lisos. Na taip, dėl jos, bet visai ne taip, kaip manai. Matau vaiduoklius, nes esu šešėlio pabučiuota. Aš susijusi su mirusiųjų pasauliu ir kuo daugiau gyvybių atimsiu, tuo tas ryšys stiprės. Todėl matau vaiduoklius ir jaučiu strigojus. Kai jie šalia, man sukyla šleikštulys. Jie irgi susiję su mirusiųjų pasauliu.

Adrianas susiraukė.

– Nori pasakyti, kad aura nieko nereiškia? Kad tai ne šalutinis dvasios poveikis?

– Ne, dvasia mane irgi veikia. Štai kodėl viskas taip painu. Maniau, yra tik vienas veiksnys, o iš tiesų – du. Matau vaiduoklius, nes esu šešėlio pabučiuota. Nesivaldau, nes perimu Lisos tamsą. Todėl mano aura juoda, todėl pastaruoju metu visai nesugebu tvardytis. Dabar esu tik nepakenčiama... – susiraukiau prisiminusi, kaip Dimitrijus ramino po Džesio užpuolimo, – ...bet nežinau, kas bus toliau.

Adrianas atsiduso.

– Kodėl su tavimi taip sunku?

– Ar padėsi? Adrianai, prašau, – paglosčiau jam ranką. – Maldauju padėti.

Žema, labai žema, bet man tai nerūpėjo. Rūpėjo tik Dimitrijus.

Galiausiai Adrianas pažvelgė į mane. Pirmą kartą atrodė pažeidžiamas.