Райчел Мид: Šešėlio pabučiuota

– Man pasivaideno, – garsiai sušnibždėjau į tamsą. Turėjo pasivaidenti. Meisonas ir taip persekiojo sapnuose, visai nereikėjo, kad neduotų ramybės ir pabudus. – Ten buvo ne jis.

Ten negalėjo būti jis, nebent... Apie tai nenorėjau nė pagalvoti. Nors tikėjau vampyrais ir magija, vaiduokliais netikėjau.

Tą naktį taip ir nepavyko užmigti. Varčiausi lovoje negalėdama atsiginti neramių minčių. Kai galiausiai pavyko užsnūsti, suskambo žadintuvas. Nusnaudžiau vos kelias minutes.

Žmonių pasaulyje košmarus ir baimes išsklaido brėkštanti aušra, mus, deja, žadina artėjančios sutemos. Kita vertus, padėjo tai, kad pamačiau gyvus žmones. Po pusryčių ir rytinės treniruotės matytas – arba įsivaizduotas – reginys pamažu pradėjo blėsti.

Be to, šiurpų susitikimo jausmą netrukus pakeitė nekantrus laukimas. Šiandien didžioji diena. Mūsų praktikos pradžia.

Artimiausias šešias savaites pamokų nebus. Visą laiką būsiu su Lisa ir kasdien užteks parašyti pusės puslapio ataskaitą. Paprasta. Žinoma, turėsiu saugoti Lisą, bet tai negąsdino. Ir taip visą laiką tai darau. Mudvi dvejus metus gyvenome tarp žmonių, ir aš ją saugojau. Pirmais metais Akademijoje prisižiūrėjau išbandymų, kuriuos novicams rengdavo sergėtojai. Jie tikrai sunkūs. Novicas turėjo budėti, bet nekristi į akis ir , esant reikalui, atremti puolimą. Manęs tai negąsdino. Nors mudvi su Lisa praleidome antrus ir trečius metus, ir aš atsilikau nuo klasės draugų, treniruotės su Dimitrijumi padėjo juos pasivyti, ir dabar klasėje buvau geriausia.

– Sveika, Rouz.

Žingsniuojant į sporto salę, kur turėjo prasidėti pratybos, mane pasivijo Edis Kastilas. Žvelgiant į Edį dilgtelėjo širdį. Tas pats, lyg stovėčiau ir žiūrėčiau į liūdną Meisono veidą.

Edis buvo su Lisos draugu Kristianu ir moroje Mija, kai mus pagrobė strigojai. Edis liko gyvas, bet tik per plauką. Mus laikę strigojai, norėdami paerzinti morojus ir pagąsdinti dampyrus, visą laiką gėrė jo kraują. Beje, savo jie pasiekė – buvau klaikiai persigandusi. Vargšas Edis didžiąją laiko dalį išbuvo be sąmonės – dėl kraujo netekimo ir nuo vampyro įkandimo gauto endorfinų kiekio. Jis buvo geriausias Meisono draugas, toks pat linksmas ir sąmojingas.

Tačiau Edį – kaip ir mane – tie įvykiai sukrėtė. Jis tebebuvo greitas nusišypsoti ar nusijuokti, bet veidas atrodė kažkoks niūrus, surimtėjusios akys visada budrios, tarsi pasiruošusios blogiausiam. Ir tai savaime suprantama. Blogiausia, galima sakyti, jis jau matė. Kaip ir dėl Meisono mirties, dėl tokio Edžio pasikeitimo ir dėl to, ką jam teko išgyventi strigojų naguose, kaltinau save. Neteisinga, bet nieko negalėjau sau padaryti. Jaučiausi skolinga, tarsi turėčiau jį saugoti ir kažkaip atlyginti už netektis.

Juokinga, nes mane dabar saugojo ir Edis. Nepersekiojo, bet jaučiau, kad stebi. Tikriausiai po to, kas atsitiko, jis manė esąs skolingas Meisonui pasirūpinti jo mergina. Neaiškinau Edžiui, kad iš tiesų nebuvau Meisono mergina, kaip ir neatstūmiau broliškos jo globos. Pati galėjau savimi pasirūpinti, bet kai Edis nuvydavo kitus vaikinus sakydamas, kad aš susitikinėti dar nepasiruošusi, neprieštaraudavau. Tikrai nebuvau pasiruošusi.

Edis nusišypsojo; pailgam veidui šypsena suteikė vaikiško žavesio.

– Sveika, Rouz. Džiaugiesi?

– Aišku. – Vienoje pusėje visi suoleliai jau buvo nusėsti, ir vietos susiradome viduryje. – Bus tarsi atostogos. Šešios savaitės kartu su Lisa. – Nors mūsų ryšys kartais erzindavo, dėl jo buvau tiesiog ideali sergėtoja. Visada žinojau, kur Lisa ir kaip ji jaučiasi. Kai baigsime Akademiją, tapsiu oficialia jos sergėtoja.

Edis susimąstė.

– Tau išties nėra ko nerimauti. Žinai, ką sergėsi, kai baigsi Akademiją. Kitiems ne taip pasisekė.

– Jau nusižiūrėjai kokią kilmingą moroję? – paerzinau.

– Koks skirtumas, vis tiek pastaruoju metu sergėtojai skiriami tik kilmingiesiems.

Tiesa. Dampyrų – pusiau vampyrų, kaip aš – trūko, ir kilmingieji pirmieji išsirinkdavo sergėtojus. Anksčiau visi morojai, tiek kilmingi, tiek nekilmingi, gaudavo sergėtojus, ir novicai stengdavosi, kad jiems paskirtų kokį svarbų asmenį. Dabar beveik visi sergėtojai patekdavo į kilmingųjų šeimas. Dampyrų trūko, ir mažiau įtakingos šeimos turėjo manytis pačios.

– Vis tiek svarbu, ką tau paskirs. Kai kurie kilmingieji – baisūs snobai, nors dauguma visai nieko. Jei gausi ką nors turtingą ir įtakingą, gyvensi rūmuose, galėsi aplankyti egzotiškus kraštus. – Paskutinė dalis mane žavėjo labiausiai, dažnai fantazuodavau, kaip mudvi su Lisa keliaujame po pasaulį.

– Taip, – sutiko Edis. Jis galva linktelėjo į kelis vaikinus pirmoje eilėje. – Nepatikėsi, kaip tie trys lenda į subines Ivaškovams ir Selskiams. Aišku, per pratybas tai nepadės, bet akivaizdu – jie jau ieškosi vietų po baigimo.

– Tam įtakos gali turėti ir pratybos. Įvertinimas pateks į mūsų bylą.

Edis linktelėjo ir jau norėjo kažką sakyti, bet mūsų šnabždesį pertraukė garsus, tvirtas moters balsas. Abu pakėlėme galvas. Į įspūdingą gretą išsirikiavę mūsų mokytojai stovėjo ir žiūrėjo į mus. Tarp jų buvo ir Dimitrijus – grėsmingas ir nepaprastai patrauklus. Alberta mėgino atkreipti mūsų dėmesį. Šnekos nutilo.

– Pradėkime. – Alberta buvo peržengusi ketvirtąją dešimtį, liekna ir raumeninga. Žiūrėdama į ją, prisiminiau jos pokalbį su Dimitrijumi, bet tas mintis nuvijau. Neleisiu Viktorui Daškovui sugadinti šios akimirkos. – Gerai žinote, kas jūsų laukia. – Visi nuščiuvo, veiduose buvo matyti įtampa ir laukimas. Albertos balsas aidėjo nuščiuvusioje salėje. – Tai svarbiausia jūsų mokslų dalis prieš baigiamuosius egzaminus. Šiandien sužinosite, kuris morojus jums paskirtas. Praėjusią savaitę visi gavote artimiausių šešių savaičių grafiką. Manau, perskaitėte. – Aš tikrai perskaičiau – gyvenime dar nebuvau skaičiusi taip atidžiai. – Sergėtojas Alto trumpai primins pagrindines taisykles.

Aplanką perdavė Stenui Alto. Ilgą laiką jis buvo nekenčiamiausias mano mokytojas, bet po Meisono mirties tarp mūsų tvyrojusi įtampa atlėgo. Vienas kitą dabar supratome geriau.

– Taigi, – pradėjo Stenas. – Budėsite šešias dienas per savaitę, vadinasi, jums pasisekė – tikrame gyvenime laisvų dienų paprastai nebūna. Savo morojus lydėsite visur – į pamokas, į bendrabučius, pas maitintojus. Jūsų reikalas sugalvoti, kaip prie jų prisitaikyti. Vieni morojai su sergėtojais elgiasi kaip su draugais, kitiems labiau patinka nepastebimi, nebylūs vaiduokliai...

Negi jis nerado „vaiduoklio“ atitikmens?

– Situacijos bus įvairios, ir jums kaskart teks rasti geriausią būdą užtikrinti saugumą. Jus gali užpulti bet kada ir bet kur; puldami mes visada vilkėsime juodai. Budrumo nepraraskite nė akimirką. Nors ir žinosite, kad puolame mes, ne tikri strigojai, turit reaguoti taip, lyg gyvybei iš tiesų grėstų pavojus. Nebijokite mūsų sužeisti. Esu tikras, kai kurie netgi nekantrauja atsilyginti už praeities skriaudas. – Visi sukikeno. – Kai kam norėsis susilaikyti – neprisidaryti rūpesčių. Nepatariu. Rūpesčių bus, jei susilaikysite. Nesijaudinkite – ištversime.

Jis atvertė lapą.

– Budėsite dvidešimt keturias valandas per parą, šešis kartus per savaitę. Dienomis, kai morojai miega, taip pat galėsite miegoti, tik turėkite omeny – nors strigojai ir retai puola dieną, kai kada puola, tad nepraraskite budrumo.

Stenas priminė dar keletą taisyklių, kurias praleidau pro ausis. Visa tai jau žinojau. Visi žinojome. Apsidairiusi supratau, kad ne viena imu nekantrauti. Novicai jaudinosi ir nerimavo. Kumščiai sugniaužti, akys išplėstos. Laukėme užduočių, nekantravome kuo greičiau pradėti pratybas.