Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Taip. Viktoras Daškovas.

– Kalbėjote apie... – buvau taip apstulbusi, kad negalėjau suvaikyti minčių. Tiesiog negalėjau tuo patikėti. – Maniau, jis kalėjime! Nori pasakyti – jo dar nenuteisė?

Išties neįtikėtina. Viktoras Daškovas. Morojus, persekiojęs ir kankinęs Lisą, siekęs pasinaudoti jos galiomis. Visi morojai valdo kurį nors vieną iš keturių elementų: žemės, oro, vandens ar ugnies. Tačiau Lisa aptiko dar niekam negirdėtą penktą – dvasios – elementą. Ji gali išgydyti, netgi prikelti iš mirusiųjų. Kaip tik todėl mus sieja ryšys – knygose tokie vadinami šešėlio pabučiuotais. Po avarijos, kai žuvo jos tėvai ir brolis, ji prikėlė mane iš mirusiųjų, ir tarp mūsų atsirado fizinis ryšys, padedantis justi jos mintis ir nuotaikas.

Bet grįžkime prie gydomųjų galių. Viktoras apie jas sužinojo anksčiau nei mudvi ir nutarė Lisą paversti asmeniniu „jaunystės šaltiniu“. Stojusius jam skersai kelio nedvejodamas nužudė, o kalbant apie mudu su Dimitrijumi – pasitelkė netgi šiek tiek kūrybiškumo. Per septyniolika gyvenimo metų įsigijau nemažai priešų, bet buvau tikra, kad didžiausias iš jų – Viktoras Daškovas. Bent jau tarp gyvųjų.

Dimitrijaus veide pastebėjau gerai pažįstamą išraišką. Ji reiškė, kad tuojau kam nors užvažiuos.

– Jis kalėjime, bet dar nenuteistas. Teisminės procedūros kartais užtrunka.

– Bet teismas bus? Ir tu jame dalyvausi? – iškošiau pro sukąstus dantis, stengdamasi išlikti rami. Matyt, ir mano veidas bylojo, kad tuoj kam nors trenksiu.

– Kitą savaitę. Su kitais sergėtojais duosiu parodymus, kas judviem su Lisa nutiko tą vakarą. – Prisiminus keturių mėnesių senumo įvykius, jo išraiška pasikeitė. Veide degė ryžtas apsaugoti brangiausius žmones.

– Kvailas klausimas, bet ar dalyvausime ir mudvi su Lisa? – Jau žinojau, koks bus atsakymas, ir man jis nepatiko.

– Ne.

– Ne?

– Ne.

Įsisprendžiau rankomis į šonus.

– O gal mes pačios turėtume papasakoti, kas nutiko?

Visiškai įsijautęs į mokytojo vaidmenį Dimitrijus papurtė galvą.

– Karalienė su kitais sergėtojais nutarė, kad bus geriau, jei judvi nedalyvausite. Įkalčių pakanka, be to, nusikaltėlis ar ne – jis vienas įtakingiausių morojų. Niekas nenori viešumo.

– Ir jūs nusprendėt, kad jei dalyvausime teisme, apskelbsime visam pasauliui? – sušukau. – Liaukis, drauge. Negi tikrai taip galvojate? Mes tik norime, kad Viktorą pasodintų. Iki gyvos galvos, o gal ir ilgiau. Jei yra bent menkiausia tikimybė, kad jį išteisins, turite pasiimti ir mus.

Sulaikytą Viktorą uždarė į kalėjimą, ir aš maniau, kad viskas tuo ir baigėsi. Tikėjausi: jis ten ir supus. Nusikaltimai akivaizdūs. Nė nepagalvojau – o turėjau, – kad iš pradžių bus teismas. Nors morojų visuomenė slapta ir gyvuoja atskirai, sistemos panašios. Reikia laikytis įstatymų ir taip toliau.

– Tai sprendžiu ne aš, – pasakė Dimitrijus.

– Bet gali paveikti kitų sprendimą. Galėtum mus užtarti, ypač jei... – mano pyktis prigeso, jį pakeitė baimė. Vos prisiverčiau ištarti kitus žodžius: – ...ypač jei yra tikimybė, kad jis bus paleistas. Ar yra? Ar yra tikimybė, kad karalienė jo pasigailės?

– Nežinau. Niekas negali pasakyti, kas jai ar kitiems kilmingiesiems šaus į galvą. – Staiga Dimitrijaus veide išvydau nuovargį. Iš kišenės išsitraukė ryšulį raktų ir padavė. – Suprantu – pyksti, bet dabar apie tai negalime kalbėti. Turiu susitikti su Alberta, o tau reikia grįžti. Kvadratinis raktas – nuo šoninių durų. Nuo kurių – žinai.

– Žinau. Ačiū.

Nors jis man padėjo, vis tiek susiraukiau. Viktoras Daškovas buvo nusikaltėlis, užkietėjęs niekšas. Siekdamas valdžios jis naikino visus, kurie stojo skersai kelio. Jei jį paleis... baisu ir pagalvoti, ką padarys Lisai ar kitiems morojams. Siutau galvodama, kad galėčiau padėti patupdyti jį už grotų, bet man niekas neleidžia.

Žengus kelis žingsnius mane pašaukė Dimitrijus:

– Rouz!

Atsisukau.

– Man tikrai labai gaila. – Jis patylėjo, apgailestavimą pakeitė įtarumas. – Žiūrėk, rytoj grąžink raktus.

Nusisukau ir nuėjau. Gal tai ir neteisinga, bet vaikiškai tikėjau, kad Dimitrijus gali viską. Jei būtų norėjęs, kad mudvi su Lisa dalyvautume teisme, būtų išreikalavęs.

Kai buvau beveik prie durų, akies krašteliu sugavau judesį. Nuotaika kaipmat subjuro. Šito tik ir trūko. Dimitrijus davė raktus nepastebimai sugrįžti, o užklupo kažkas kitas. Man amžinai nesiseka. Tikėdamasi mokytojo klausimo, ką čia veikiu, atsisukau ir pasiruošiau tardymui.

Bet ten buvo ne mokytojas.

– Negali būti, – sušnibždėjau netikėdama savo akimis. – Negali būti.

Akimirką net pamaniau, kad taip ir nebuvau pabudusi. Gal aš vis dar lovoje, miegu ir sapnuoju?

Toks buvo vienintelis paaiškinimas matant tą, ką išvydau stovintį ant žolės seno, gumbuoto ąžuolo šešėlyje.

Ten stovėjo Meisonas.

ANTRAS

Bent jau atrodė kaip Meisonas.

Jis – ar kažkas kitas – skendėjo šešėlyje. Prisimerkiau, norėdama įsižiūrėti geriau. Kone perregimas siluetas tai nublankdavo, tai išryškėdavo.

Kad ir kiek spoksojau, jis tikrai atrodė kaip Meisonas. Tiesa, bruožai blankesni, oda blyškesnė, negu prisiminiau. Raudoni plaukai gelsvai oranžiniai. Strazdanas vos įžiūrėjau. Vilkėjo taip pat, kaip ir tada, kai mačiau paskutinį kartą – džinsus ir geltoną vilnonį paltą, iš po kurio kyšojo žalias megztinis. Drabužių spalvos taip pat neryškios. Tarsi žiūrėtum į nuotrauką, kuri ilgai buvo palikta saulėje. Vaiduoklį gaubė vos regimas švytėjimas.

Tačiau labiausiai sukrėtė – be to fakto, kad turėjo būti miręs, – jo veidas. Liūdnas, labai liūdnas. Žiūrint į akis, suspaudė širdį. Prieš mane atgijo dviejų savaičių senumo įvykiai: krintantis kūnas, žiaurūs strigojų veidai... Gerklėje pajutau gumulą. Negalėjau pajudėti.

Meisonas mane irgi stebėjo, jo išraiška nesikeitė. Liūdna. Rimta. Niūri. Jau norėjo kažką sakyti, bet susilaikė. Praslinko dar kelios nejaukios akimirkos. Tada jis ištiesė ranką. Tas judesys mane tarsi pažadino. Ne, negali būti. Mane apgauna akys. Meisonas miręs. Mačiau, kaip jis mirė. Laikiau jo kūną.

Jis maldaujamai pajudino pirštus, ir aš išsigandau. Žingtelėjau atatupsta, tarp mūsų padidindama atstumą, ir laukiau. Jis liko ten pat ištiesęs ranką. Širdis nusirito į kulnus, nusigręžiau ir pasileidau bėgti. Prie durų sustojau ir atsigręžiau, mėgindama susitvardyti. Ten, kur stovėjo Meisonas, buvo tuščia.

Grįžau į kambarį ir drebančiomis rankomis užtrenkiau duris. Susmukau ant lovos ir pradėjau galvoti apie šį nutikimą.

Ką visa tai reiškia? To negali būti. Tiesiog negali. Visi žino, kad Meisonas miręs, o mirusieji neprisikelia. Tiesa, aš prisikėliau... bet tai visai kas kita.

Man aiškiai pasivaideno. Tikrai. Turėjo pasivaidenti. Buvau išvargusi, vis dar suirzusi ant Lisos su Kristianu; o ką jau kalbėti apie žinią dėl Viktoro Daškovo. Šaltis tikriausiai sustingdė smegenis. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo daugiau radau paaiškinimų.

Bet kad ir kiek save raminau, užmigti nepavyko. Gulėjau iki smakro užsitraukusi antklodę ir matytą vaizdą mėginau išmesti iš galvos. Bet negalėjau. Mačiau tas liūdnas liūdnas tarsi klausiančias akis: Rouz, kodėl leidai, kad man taip nutiktų?

Užsimerkiau mėgindama atsikratyti vaizdinio. Nuo pat Meisono laidotuvių iš paskutiniųjų stengiausi nepalūžti ir gyventi toliau, tačiau su jo mirtimi toli gražu nesusitaikiau. Kasdien kankinausi: O kas, jei? Jei būčiau buvusi greitesnė ir stipresnė kovodama su strigojais? Jei išvis nebūčiau jam pasakiusi, kur jie slepiasi? Jei tiesiog būčiau atsakiusi į jo meilę? Dabar jis būtų gyvas. Dėl visko kalta aš.