Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Aš ir esu apsauga. Dabar mano pamaina.

Akademijos teritorijoje sergėtojai budėdavo net tada, kai visi miegodavo. Nors strigojai, negyvi vampyrai, persekiojantys gyvuosius vampyrus, tokius kaip Lisa, dienos šviesos vengė, bet taisykles pažeidžiantys mokiniai – pavyzdžiui, patyliukais išsmunkantys iš bendrabučių – pridarydavo rūpesčių tiek dieną, tiek naktį.

– Sėkmės, – tariau. – Tikiuosi, padėjau patikrinti tavo nepakartojamą pastabumą. Man jau metas.

– Rouz... – Dimitrijus čiupo mano ranką, ir, nepaisant vėjo ir sniego, kūną užliejo karštis. Jis staigiai atitraukė ranką – tarsi pats būtų nudegęs. – Ką iš tiesų čia veiki?

Iš jo balso supratau: žaisti nenusiteikęs, todėl pasistengiau atsakyti taip sąžiningai, kaip sugebėjau.

– Susapnavau košmarą. Norėjau pakvėpuoti grynu oru.

– Ir išsmukai iš bendrabučio. Tau nusišvilpt, kad pažeidei taisykles ir gali peršalti.

– Aha. Tu iškart viską perpratai.

– Rouz, Rouz, – jo balsas buvo suirzęs. – Tu niekada nepasikeisi. Pirma padarai, paskui galvoji.

– Netiesa, – paprieštaravau. – Labai pasikeičiau.

Šypsena dingo, Dimitrijaus veide pasirodė susirūpinimas. Kelias akimirkas mane tyrinėjo. Kartais jusdavau, kad jo akys gali matyti mano sielą.

– Taip. Pasikeitei.

Neatrodė, kad tuo džiaugtųsi. Tikriausiai prisiminė, kas nutiko prieš tris savaites, kai mane su draugais buvo pagrobę strigojai. Mums – deja, ne visiems – pavyko pabėgti. Žuvo Meisonas, geras draugas, dėl manęs pametęs galvą, todėl giliai širdyje negalėjau sau atleisti, nors paskui ir pribaigiau jo žudikus.

Pradėjau skeptiškiau žiūrėti į gyvenimą. Tiesa, šitaip nutiko visiems Šv. Vladimiro akademijos mokiniams, bet tai itin paveikė mane. Visi pastebėjo, kad pasikeičiau. Bet nenorėjau, kad Dimitrijus nerimautų, todėl jo pastabą nuleidau juokais.

– Nesirūpink. Artėja mano gimtadienis. Kai sueis aštuoniolika, tapsiu suaugusi. Ryte pabusiu surimtėjusi ir subrendusi.

Kaip ir tikėjausi, jo susirūpinimą pakeitė šypsena.

– Kurgi ne. Kiek liko, mėnuo?

– Trisdešimt viena diena, – išdidžiai pareiškiau.

– Tik nesakyk, kad skaičiuoji.

Gūžtelėjau pečiais, jis nusijuokė.

– Lažinuosi – jau sudarei gimtadienio norų sąrašą. Dešimt puslapių smulkiu šriftu, surašyti pradedant svarbiausiu. – Jis tebesišypsojo paprasta, nuoširdžia šypsena, kokią matydavau taip retai.

Jau norėjau atsikirsti, bet prieš akis išvydau Lisą su Kristianu. Užvaldė liūdesys ir vienatvė. Kad ir ko norėjau – drabužių, iPod’o, – viskas staiga pasirodė taip nereikšminga. Ką reiškia daiktai, palyginti su tuo, ko norėjau labiausiai? Dieve, aš tikrai pasikeičiau.

– Ne, – tyliai pasakiau. – Nėra jokio sąrašo.

Norėdamas geriau į mane įsižiūrėti, Dimitrijus palenkė galvą, pečius siekiantys plaukai užkrito ant veido. Jo plaukai – kaip ir mano – buvo rudi, tik ne tokie tamsūs. Maniškiai kartais atrodydavo kone juodi. Plaukus jis nusibraukė, bet vėjas bloškė atgal.

– Kaip gali nieko nenorėti? Gimtadienis bus nuobodus.

Laisvės – pagalvojau. Tai buvo vienintelė trokštama dovana. Laisvės apsispręsti. Laisvės mylėti tą, ką noriu. Tačiau pasakiau:

– Man nesvarbu.

– Bet... – Dimitrijus staiga nutilo. Suprato. Visada suprasdavo. Tikriausiai todėl mus ir siejo toks ryšys nepaisant septynerių metų skirtumo. Įsimylėjau praėjusį rudenį, kai jis tapo mano treneriu. O atmosferai kaistant supratome, kad turime nerimauti ne tik dėl amžiaus skirtumo. Abu turėjome tapti Lisos sergėtojais, kai ji baigs Akademiją, todėl negalėjome leisti, kad trukdytų jausmai – svarbiausia buvo ji.

Aišku, lengviau pasakyti, nei padaryti. Netikėjau, kad vienas kitą pamiršime. Abiem užeidavo silpnumo akimirkų, pasibaigdavusių vogtais bučiniais ar žodžiais, kurių neturėjome ištarti. Kai man pavyko pabėgti nuo strigojų, Dimitrijus prisipažino, kad mane myli ir negalės būti su jokia kita. Tačiau akivaizdu – būti kartu negalėsime, todėl grįžome prie ankstesnių vaidmenų – stengėmės vienas kito vengti ir apsimesti, kad mūsų santykiai griežtai dalykiniai.

Norėdamas nepastebimai pakeisti temą jis tarė:

– Sakyk, ką nori, bet žinau, kad tau šalta. Eime į vidų. Įvesiu pro užpakalines duris.

Šiek tiek nustebau. Dimitrijus retai vengdavo nesmagių temų. Atvirkščiai – mane amžinai versdavo nagrinėti tai, apie ką nenorėdavau nė pagalvoti. Bet toks sudėtingas dalykas kaip mūsų santykiai? Matyt, kalbėti apie tai šiandien ir jam nesinorėjo. Taip. Viskas tikrai pasikeitė.

– Tau pačiam šalta, – paerzinau jį einant link bendrabučio, kuriame gyveno novicai. – Ar neturėtum būti užsigrūdinęs, juk esi iš Sibiro?

– Sibiras ne visai toks, kokį įsivaizduoji.

– Įsivaizduoju kaip arktinę dykynę, – atvirai prisipažinau.

–Toli gražu.

– Ilgiesi gimtinės? – atsisukusi pažvelgiau į Dimitrijų. Anksčiau apie tai nė nesusimąstydavau. Mano manymu, visi troško gyventi Jungtinėse Valstijose. Arba bent jau netroško gyventi Sibire.

– Visą laiką, – jo balsas buvo ilgesingas. – Kartais norėčiau...

– Belikovai! – už nugarų pasigirdo balsas.

Dimitrijus kažką sumurmėjo ir stumtelėjo mane už kampo.

– Pasislėpk.

Užsiglaudžiau už bugienių krūmo. Uogų nebuvo, bet aštrūs lapai braižė rankas. Tačiau, turint omeny šaltį ir tai, kad kas nors galėjo sužinoti apie naktinį pasivaikščiojimą, keli įbrėžimai nieko nereiškė.

– ...dabar ne tavo pamaina, – po kiek laiko išgirdau sakant Dimitrijų.

– Žinau, bet turiu su tavimi pasikalbėti. – Atpažinau Albertą, Akademijos sergėtojų kapitonę. – Ilgai netrukdysiu. Reikia sukeisti jūsų pamainas, kai tavęs nebus.

– Taip ir maniau, – kažkaip nesmagiai atsakė jis. – Labai ne laiku – tai sujauks visų planus.

– Karalienė gyvena pagal savo grafiką, – nepatenkinta sumurmėjo Alberta. Nieko nesupratau. – Tavo budėjimus perims Selestė, jiedu su Emiliu taip pat pasidalys tavo treniruotes.

Treniruotes? Kitą savaitę Dimitrijus manęs netreniruos, nes... Viskas aišku. Pratybos. Rytoj turėjo prasidėti šešias savaites truksiančios novicų pratybos. Pamokų nebus, dieną naktį saugosime morojus, mus tikrins vyresnieji. Bet kuo čia dėta karalienė?

– Jie ne prieš padirbėti daugiau, – pasakė Alberta. – Bet prieš išvykdamas gal galėtum perimti dalį jų krūvio?

– Žinoma. – Dimitrijaus atsakymas buvo trumpas ir aiškus.

– Ačiū, taip visiems bus lengviau. – Alberta atsiduso. – Norėčiau žinoti, kiek tai užtruks, nenorėčiau išvykti ilgam. Maniau, dėl Daškovo viskas aišku, bet galbūt karalienė pabūgo įkalinti vieną iš kilmingųjų...

Sustingau. Per nugarą perbėgęs šaltukas neturėjo nieko bendro su vėsia žiemos diena. Daškovas?

– Esu tikras, jie priims teisingą nuosprendį, – pasakė Dimitrijus. Dabar supratau, kodėl jis buvo toks nekalbus. Neturėjau viso šito girdėti.

– Tikiuosi. Ir dar viliuosi, kad teismas netruks ilgiau kaip kelias dienas. Klausyk, čia žvėriškai šalta. Gal eime į vidų peržiūrėti tavo grafiko?

– Gerai, bet iš pradžių turiu kai ką patikrinti.

– Gerai. Iki.

Pasidarė tylu, Alberta tikriausiai nuėjo. Šiek tiek luktelėjęs Dimitrijus pasuko už kampo ir atsistojo prieš bugienius. Išlindau iš slėptuvės. Iš jo veido supratau, kad jau žino, kas jo laukia.

– Rouz...

– Daškovas? – stengiausi nekelti balso, kad neišgirstų Alberta. – Viktoras Daškovas?

Dimitrijus nė nemėgino paneigti.