Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Kartoju paskutinį kartą, – suaimanavau. – Padariau tai netyčia.

Sėdėjau viename iš kabinetų priešais sergėtojų komitetą: Albertą, Emilį ir vieną iš nedaugelio Akademijos sergėtojų moterų – Selestę. Prie ilgo stalo jie atrodė gan grėsmingai, o aš ant savo kėdės jaučiausi pažeidžiama. Mus stebėjo dar keletas sergėtojų. Laimė, nebuvo nė vieno bendraklasio – nematė mano pažeminimo. Tarp stebėtojų stovėjo ir Dimitrijus. Komitete jo nebuvo, ir aš svarsčiau, ar jo nepakvietė todėl, kad jis mano mokytojas ir galėjo pasirodyti šališkas.

– Panele Hetavėj, – griežtai pasakė Alberta, – ir pati turėtum suprasti, kad tuo sunku patikėti.

Selestė pritariamai linktelėjo.

– Tave matė sergėtojas Alto. Atsisakei ginti du morojus – iš jų ir tą, kurio apsauga buvo patikėta tau.

– Neatsisakiau! – sušukau. – Aš... tiesiog susimoviau.

– Tai nebuvo susimovimas, – pasakė tarp kitų stebėtojų sėdėjęs Stenas. Jis žvilgtelėjo į Albertą prašydamas leisti kalbėti. – Galima? – Ji linktelėjo, jis pasisuko į mane. – Jei būtum mane nesėkmingai puolusi ar bent pamėginusi puolimą atremti, tada būtum susimovusi. Bet nepuolei, neatrėmei, nė nemėginai. Stovėjai kaip statula ir nieko nedarei.

Savaime suprantama, tai išgirdusi pasiutau. Mintis, kad strigojui tyčia leidau „nužudyti“ Kristianą ir Brendoną, buvo išties juokinga. Bet ką galėjau pasakyti? Arba sutikti susimovusi, arba prisipažinti mačius vaiduoklį. Nesinorėjo nė vieno, bet iš dviejų blogybių teko rinktis mažesnę. Pirmu atveju būčiau palaikyta nekompetentinga, antru – pamišėle. Dabar kažin ką būčiau atidavusi už tradicinius žodžius „neatsargi ar nesivaldanti“.

– Kodėl svarstote mano elgesį dėl vienos klaidos? – griežtai paklausiau. – Rajenas taip pat susimovė, ir nieko. Ar pratybos skirtos ne mokytis? Jei būtume tobuli, jau seniai būtume sergėtojai.

– Negirdi, ką tau sako? – paklausė Stenas. Jo smilkinyje iššoko vena. Be manęs, jis vienintelis siuto, bent jau neslėpė jausmų. Kiti sėdėjo abejingais veidais. Tiesa, jie nematė visko savo akimis. Steno vietoje apie save taip pat būčiau pagalvojusi blogiausiai. – Tu nesusimovei, nes kad susimautum, reikia bent mėginti kažką daryti.

– Gerai, sustingau, – karingai pažvelgiau į Steną. – Ar tai nėra susimovimas? Neatlaikiau spaudimo ir pasidaviau. Matyt, nesu pasirengusi. Lemiamą akimirką sutrikau. Novicams dažnai taip nutinka.

– Netgi novicei, nužudžiusiai du strigojus? – paklausė Emilis. Jis buvo iš Rumunijos, jo akcentas ryškesnis už Dimitrijaus rusiškąjį, ir tikrai ne toks žavus. – Kažkaip nesitiki.

Perliejau žvilgsniu jį ir visus kitus, buvusius kambaryje.

– Taip. Tąkart man paprasčiausiai pasisekė. Ar dėl to tapau patyrusia strigojų žudike, kuri neturi teisės nei išsigąsti, nei sutrikti? Labai logiška. Labai sąžininga. Ačiū. – Atsilošiau kėdėje ir sukryžiavau rankas. Susierzinimo vaidinti nereikėjo, jis liejosi per kraštus.

Alberta atsiduso ir palinko į priekį.

– Ginčijamės dėl semantikos. Ne apie tai kalba. Kur kas svarbiau, kad šį rytą aiškiai pasakei: nenori saugoti Kristiano Ozeros. Netgi perspėjai, kad tai darysi prieš savo valią, o mes greitai pamatysime, kad suklydom, jį paskirdami tau. – Po paraliais. Kaip tik taip ir pasakiau. Ką aš sau galvojau? – Ir štai per patį pirmą užpuolimą nesiteiki nė pasijudinti.

Kone pašokau.

– Tai štai dėl ko visas triukšmas! Manote, jo negyniau dėl kvailo keršto?

Visi trys į mane žiūrėjo laukdami.

– Na, tu niekad nepasižymėjai nuolankumu, – sausai tarstelėjo Alberta.

Šįkart tikrai pašokau ant kojų kaltinamai iškėlusi pirštą.

– Netiesa! Grįžusi į Akademiją, paisiau visų sąlygų, kurias man iškėlė direktorė Kirova. Lankiau visas pamokas ir treniruotes, vakarais niekur nėjau iš savo kambario. – Tiesa, keletą kartų buvau pabėgusi, bet ne savo malonumui, o dėl rimtų priežasčių. – Be to, kodėl turėčiau keršyti? Ką tai pakeis? Ste... Sergėtojas Alto neketino skriausti Kristiano, taigi nestovėjau ir nežiūrėjau, kaip jis gauna į kaulus. Kam man to reikia? Kad paskui klausyčiausi jūsų nesąmonių ar būčiau nušalinta nuo pratybų?

– Tu išties gali būti nušalinta nuo pratybų, – šaltai pasakė Selestė.

Drąsa akimirksniu išgaravo. Stojo tyla; ją nutraukė Di­mitrijus.

– Rouz teisi, – pasakė. Mano širdis pradėjo plakti smarkiau. Dimitrijus suprato, jog nebūčiau smukusi iki tokio lygio, kad keršyčiau Kristianui. – Jei būtų norėjusi keršyti, būtų radusi geresnį būdą.

Po velniais, kaip gerai jis mane pažįsta.

Selestė susiraukė.

– Taip, tačiau scena, kurią ji iškėlė šįryt...

Dimitrijus žengė į priekį ir atsistojo šalia mano kėdės. Jo artumas mane ramino. Prisiminiau, kaip praėjusį rudenį mudvi su Lisa buvome sugrąžintos į Akademiją. Kirova norėjo mane išmesti, bet Dimitrijus užstojo.

– Tai tiesiog sutapimas, – kalbėjo jis toliau. – Kad ir kaip įtartinai atrodo, nėra jokių įrodymų. O nušalinti nuo pratybų, vadinasi, atimti teisę baigti Akademiją. Be abejo, tokia bausmė per griežta.

Sergėtojai susimąstė, aš nenuleidau akių nuo Albertos, kuri čia turėjo lemiamą balsą. Alberta man patiko – griežta, bet visada teisinga. Tikėjausi, taip bus ir šįkart. Ji linktelėjo Selestei su Emiliu, ir sergėtojai palinko artyn. Jie pasitarė ir atsitiesė kėdėse.

– Panele Hetavėj, ar nori ką nors pasakyti prieš paskelbiant išvadas?

Ar noriu ką nors pasakyti? Ir dar kaip. Norėjau pasakyti, kad tikrai esu kompetentinga, kad esu viena geriausių mokinių, kad Steną pastebėjau ir akimirksniu sureagavau . Ypač norėjau pasakyti, kad man tikrai nereikia tokios dėmės byloje. Net jei ir galėsiu tęsti pratybas, pirmas išbandymas bus neišlaikytas. O tai turės įtakos ne tik galutiniam pažymiui, bet ir ateičiai.

Bet kaip viską paaiškinti? Pasakyti, kad mačiau vaiduoklį? Vaiduoklį vaikino, kuris buvo mane įsimylėjęs ir greičiausiai dėl to žuvo? Pati nesupratau, iš kur tos vizijos. Pirmą kartą galima paaiškinti nemiga... bet dabar? Ar aš jį mačiau, ar man pasirodė? Protas sakė, kad tai tik vaizduotė. Jei pasakysiu, kad mačiau vaiduoklį, mane palaikys pamišėle. Jei pasakysiu – pasivaideno, vis tiek palaikys pamišėle. Ir abiem atvejais bus teisūs. Taigi padėtis be išeities.

– Ne, sergėtoja Petrova, – pasakiau tikėdamasi, kad mano balsas nedreba. – Daugiau neturiu ką pasakyti.

– Aišku. – Jos balse buvo justi nuovargis. – Štai ką nusprendėme. Tau pasisekė, kad užstojo sergėtojas Belikovas, kitaip mūsų sprendimas būtų buvęs kitoks. Tau suteikiama dar viena galimybė. Galėsi dalyvauti pratybose ir saugoti Kristianą Ozerą. Bet visą laiką būsi stebima.

– Nieko tokio. Aš ir taip visą laiką esu stebima. Ačiū.

– Ir... – Ojoj. Dabar tai bus. – Kadangi įtarimai nėra galutinai panaikinti, laisvą dieną turėsi skirti visuomeniniams darbams.

Dar kartą pašokau nuo kėdės.

– Ką?

Dimitrijus suėmė man už riešo ir truktelėjo žemyn.

– Sėskis ir susitaikyk, – tyliai sušnibždėjo į ausį.

– Jei kažkas nepatinka, visuomeninius darbus skirsime ir antrą savaitę, – perspėjo Selestė. – Teisingiau, visas penkias.

Atsisėdau ir nuleidau galvą.

– Atsiprašau. Ir ačiū.

Visi išsiskirstė, aš pasijutau pavargusi. Negi praėjo tik viena diena? Džiaugsmas, kurį šįryt jaučiau dėl prasidedančių pratybų, atrodo, buvo prieš kelias savaites. Alberta liepė susirasti Kristianą, bet Dimitrijus pasakė norįs pasikalbėti. Ji neprieštaravo. Matyt, tikėjosi, kad jam pavyks atvesti mane į protą.