Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Kambarys ištuštėjo. Maniau, Dimitrijus prisės šalia, bet jis nuėjo prie nedidelio staliuko su kava ir gėrimais.

– Nori karšto šokolado?

Šito tikrai nesitikėjau.

– Aišku.

Jis subėrė po du pakelius tirpiojo šokolado.

– Dviguba porcija – dvigubai skaniau, – paaiškino pildamas karštą vandenį.

Dimitrijus padavė puodelį ir pasuko prie šoninių durų. Nusprendusi, kad turiu eiti iš paskos, nuskubėjau stengdamasi neišpilti šokolado.

– Kur mes?..

Durys atsivėrė į nedidelę stiklinę verandą su staleliais ir kėdėmis. Nežinojau, kad veranda sujungta su kabinetu, kita vertus, buvome sergėtojų korpuse, novicai čia lankydavosi retai. Veranda išėjo į kiemą. Vasarą pravėrus langus čia galėjai džiaugtis žaluma ir grynu oru. Dabar langai buvo išrašyti šalčio raštais, ir pasijutau tarsi ledo rūmuose.

Dimitrijus nuo vienos kėdės ranka nuvalė dulkes, aš padariau tą patį ir atsisėdau priešais jį. Žiemą veranda buvo nenaudojama. Jos nešildė, ir tik dėl to, kad buvo uždara, čia buvo kiek šilčiau nei lauke. Šildžiausi rankas, apkabinusi puodelį karšto šokolado. Abu tylėjome. Papūčiau šokoladą, kad kiek atvėstų, Dimitrijus savąjį išgėrė keliais gurkšniais. Jis ne vienus metus žudė strigojus – kas jam verdantis vanduo?

Toliau tylėjome. Stebėjau jį pro puodelio viršų. Jis į mane nežiūrėjo, bet jaučiau, kad žino, jog yra stebimas. Kaip ir kaskart, žiūrėdama į jį, likau sužavėta. Švelnūs rudi plaukai, kuriuos dažnai užsimiršęs užsikišdavo už ausų ir kurie niekada nesilaikydavo suimti į uodegą. Akys taip pat buvo rudos, švelnios ir degančios vienu metu. Lūpos prieštaringos kaip ir akys. Kai jis kaudavosi ar užklupdavo nemalonumai, jos būdavo suspaustos ir griežtos. Bet kitais kartais... kai juokdavosi ar bučiuodavosi... jos tapdavo švelnios ir nuostabios.

Tačiau šiandien buvo svarbiausia ne jo išvaizda. Šalia jo pasijutau rami ir saugi, jo buvimas mane ramino. Su kitais vaikinais jausdavau poreikį būti dėmesio centre, juokauti ir laidyti sąmojus. Netikęs įprotis būsimajai sergėtojai, kurios darbas reikalauja beveik visą laiką tylėti. Bet su Dimitrijumi man nereikėjo jaustis pranašesnei, laidyti sąmojų ar flirtuoti. Būdami kartu, galėjome išlikti pačiais savimi ir džiaugtis artumu, nepaisant seksualinės įtampos. Giliai atsidusau ir išgėriau šokoladą.

– Tai kas ten nutiko? – galiausiai paklausė, žvelgdamas į akis. – Paprastai tu nepalūžti.

Jo balse buvo justi smalsumas, jokiu būdu ne kaltinimas. Supratau, kad dabar jis kalba ne kaip su mokine, o kaip su sau lygia. Jis tiesiog norėjo žinoti, kas man atsitiko. Nesiruošė skaityti moralų.

Todėl meluoti buvo dar sunkiau.

– O šįkart palūžau, – pasakiau nudelbdama akis į šokoladą. – Nebent ir tu tiki, kad leidau Stenui „užpulti“ Kristianą.

– Ne, – atsakė. – Netikiu ir niekada nepatikėsiu. Žinojau, kad neapsidžiaugsi, gavusi užduotį, bet niekada neabejojau, kad padarysi viską, ką gali. Neleisi, kad pareigai trukdytų jausmai.

Pažvelgiau Dimitrijui į akis. Jose švietė tikėjimas ir visiškas kliovimasis.

– Ir neapsidžiaugiau. Pykau... vis dar pykstu... bet jei pažadėjau jį saugoti, vadinasi, saugosiu. O su Kristianu praleidusi šiek tiek laiko, neapykantos nebejaučiu. Jis myli Lisą, taigi negaliu ant jo pykti. Tiesiog mudviejų požiūriai kartais susikerta... Bet, kovodami su strigojais, mudu buvome šauni komanda, ir, tai prisiminusi, supratau, kaip buvo kvaila ginčytis dėl užduoties. Todėl pažadėjau sau daryti viską, ką galiu.

Neketinau tiek daug šnekėti, bet taip norėjosi išsikalbėti, o Dimitrijui būčiau galėjusi pasakyti viską. Beveik viską.

– Tai kas nutiko? – paklausė jis. – Su Stenu?

Nuleidusi akis, pradėjau žaisti su puodeliu. Nenorėjau nieko nuo jo slėpti, bet ir papasakoti negalėjau. Žmonių pasaulyje vampyrai tėra mitiniai veikėjai, skirti vaikams gąsdinti. Žmonės nežino, kad mes tikri ir gyvename žemėje. Bet jei mes tikri, dar nereiškia, kad ir kiti mitiniai veikėjai tikri. Mes taip pat turime savo pasakas ir veikėjus, kuriais netikime. Vilkolakius. Baubus. Vaiduoklius.

Vaiduokliai mūsų kultūroje nėra svarbūs, tai veikiau tema išdaigoms ir pasakojimams prie laužo. Vaiduokliai pasirodo per Heloviną, apie juos nuo seno sklinda legendos. Bet tikrame gyvenime vaiduoklių nėra. Jei prisikėlei iš mirusiųjų, vadinasi, tapai strigojumi.

Bent jau aš taip maniau. Todėl nežinojau, ką pasakyti. Tikėjau, kad Meisonas greičiausiai tik pasivaideno, bet tai galėtų reikšti, kad man ne visi namie. Visą laiką nerimavau, kad Lisa gali prarasti sveiką protą. Kas būtų pamanęs, kad tai gresia man pačiai?

Dimitrijus tebežiūrėjo laukdamas atsakymo.

– Pati nesuprantu, kas pasidarė. Norėjau kaip geriau ir... susimoviau.

– Rouz, tu visai nemoki meluoti.

Žvilgtelėjau į jį.

– Anaiptol. Gyvenime esu primelavusi tiek ir tiek. Visi patikėdavo.

Dimitrijus nusišypsojo.

– Tikiu. Bet manęs neapgausi. Pirma, nežiūri į akis. Antra... tiesiog jaučiu, kada sakai netiesą.

Po velniais. Jis tikrai jautė. Per daug gerai mane pažinojo. Atsistojau ir neatsigręždama pasukau prie durų. Paprastai brangindavau kiekvieną su juo praleistą minutę, bet šiandien tai virto kančia. Nenorėjau meluoti, bet ir pasakyti tiesos negalėjau. Geriau išeiti.

– Ačiū, kad taip rūpiniesi, bet neverta. Susimoviau, ir tiek. Dėl to man labai gėda – juk turiu patį geriausią mokytoją. Bet pasitaisysiu. Kitąkart Stenui šakės.

Negirdėjau, kaip jis atsistojo, bet staiga atsirado šalia manęs. Uždėjo ranką ant peties, ir aš sustingau. Daugiau nedarė nieko, nė nemėgino prisitraukti arčiau. Bet ant peties uždėta jo ranka baisiai slėgė.

– Rouz, – prabilo Dimitrijus, ir aš supratau, kad jis nebesišypso. – Nežinau, kodėl meluoji, bet suprantu, kad taip elgiesi ne šiaip sau. Jei atsitiko kažkas, ką bijai pasakyti kitiems...

Žaibiškai atsisukau, bet jo ranka liko ant mano peties.

– Nebijau! – sušukau. – Priežastis yra, bet patikėk – tai niekaip nesusiję su Stenu ar su tuo, kas atsitiko. Tikrai. Tai tik kvailas, be reikalo sureikšmintas nesusipratimas. Todėl negailėk manęs ir nemanyk, kad turi ką nors daryti. Kvailai susimoviau ir teks su tuo susitaikyti. Bet aš susiimsiu, – iš paskutiniųjų stengiausi, kad balsas nedrebėtų. Kaip ši diena pasidarė tokia keista ir nevaldoma?

Dimitrijus tylėjo. Tik žiūrėjo į mane, bet tokios išraiškos dar nebuvau mačiusi. Nesupratau. Pyksta? Smerkia? Jis spustelėjo man petį ir paleido.

– Tu nesi viena, – galiausiai ištarė. Pasakė kažkaip ilgesingai, todėl tikrai nieko nesupratau. Kiek kartų jis man kalė į galvą, kad turiu būti stipri? Norėjau pulti į glėbį, bet žinojau – negaliu.

Nenoromis šyptelėjau.

– Tik taip sakai... Bet išklok atvirai: ar leki pas kitus, kai iškyla sunkumų?

– Tai visai kas kita.

– Atsakyk, drauge.

– Nevadink manęs taip.

– Tai neišsisukinėk nuo atsakymų.

– Ne, – prisipažino. – Savo problemas sprendžiu pats.

Išslydau iš po jo rankos.

– Na matai.

– Bet tu turi daug draugų, kuriais gali pasitikėti, kurie tavimi rūpinasi. O tai viską keičia.

Nustebusi pažvelgiau į jį.

– O tu neturi?

Jis susiraukė apgalvodamas savo žodžius.

– Mano gyvenime visada buvo gerų žmonių... manimi rūpinosi... Bet tai nereiškia, kad jais galiu pasitikėti ir viską išpasakoti.

Mūsų santykiai buvo tokie keisti, jog dažnai pamiršdavau, kad Dimitrijus turi gyvenimą ir be manęs. Jis buvo visų gerbiamas. Tiek mokytojai, tiek mokiniai jį laikė vienu kiečiausių sergėtojų. Už Akademijos ribų sutikti sergėtojai irgi jį pažinojo ir vertino. Tačiau neprisiminiau nė karto, kad būčiau jį mačiusi su kuo nors bendraujant. Tarp sergėtojų artimų draugų neturėjo, jie buvo kolegos. Draugiškiausi santykiai jį siejo su Taša Ozera, Kristiano teta. Jiedu buvo seni draugai, tačiau tuo viskas ir baigėsi.