Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Kristianas atsistojo ir apsidairė, lyg bibliotekoje tūnotų pats Viktoras.

– Tuojau pat einu ir viską sutvarkysiu.

– Aha, – atkirto Adrianas. – Išspirk duris, ir jie akimirksniu persigalvos. Būtinai pasiimk ir Rouz – paliksite neišdildomą įspūdį.

– Ak, taip? – Kristianas atsirėmė į kėdę ir įsmeigė į Adrianą įtūžio kupiną žvilgsnį. – Gal turi geresnį pasiūlymą?

Lisa vėl pradėjo nervintis.

– Jei Viktorą paleis, ar jis vėl mus persekios?

– Jei jį paleis, neilgai džiaugsis laisve, – pasakiau. – Aš tuo pasirūpinsiu.

– Atsargiau, – perspėjo Adrianas. Jam visa tai kažkodėl pasirodė baisiai juokinga. – Net tu neišsisuksi, nužudžiusi kilmingąjį.

Jau norėjau atrėžti, kad pirma tai patikrinsiu nudėdama jį, kai išgirdau griežtą Edžio balsą.

– Rouz!

Suveikė per metus išlavintas instinktas. Pakėliau akis ir akimirksniu viską supratau. Bibliotekoje pasirodė Emilis, jis apžiūrinėjo novicus. Pašokau nuo kėdės ir užėmiau vietą netoli Edžio, iš kur galėjau matyti Kristianą ir didžiąją dalį bibliotekos. Po velniais. Reikia susiimti, antraip Rajenas bus teisus. Per įvykį koridoriuje, o dabar dėl istorijos su Viktoru visiškai apleidau sergėtojos pareigas. Nereikėjo nė Meisono, kad šįkart susimaučiau.

Emilis nepastebėjo, kad sėdžiu ir plepu. Žvilgtelėjęs į mus, kažką pasižymėjo ir nuėjo. Su palengvėjimu atsidususi, pamėginau susitvardyti. Buvo nelengva. Mane vėl užvaldė pyktis, o Lisos ir Kristiano kalbos apie Viktoro teismą nepadėjo nusiraminti. Norėjosi ką nors sulaužyti, aprėkti, išlieti susikaupusį įtūžį. Bet sergėtojui tai neleistina prabanga. Mano pareiga – saugoti morojus užgniaužiant savo jausmus. Vėl ir vėl kartojau sergėtojų mantrą: Svarbiausia jie .

Tie žodžiai pradėjo mane erzinti.

SEPTINTAS

Išgirdę pirmą komendanto valandos sireną morojai pradėjo rinktis daiktus. Adrianas išėjo iškart, bet Lisa su Kristianu grįžti į bendrabutį neskubėjo. Jie ėjo susikibę už rankų ir, suglaudę galvas, šnibždėjosi. Abu akivaizdžiai sukrėsti naujienų apie Viktorą. Būčiau galėjusi pašnipinėti, jei būčiau patekusi į Lisos mintis.

Bet nenorėjau trukdyti, todėl su jais palikau Edį, o pati nuėjau tolyn žvalgydama teritoriją. Kadangi morojų buvo daugiau nei dampyrų, morojai turėjo du greta stovinčius bendrabučius. Lisa ir Kristianas gyveno skirtinguose. Priėję vietą, kur turėjo išsiskirti, jie sustojo ir pradėjo bučiuotis. Turėjau saugoti, stengdamasi į juos nežiūrėti. Lisa man šūktelėjo atsisveikindama ir nuėjo į savo bendrabutį, lydima Edžio. Aš nusekiau paskui Kristianą.

Jei būčiau saugojusi Adrianą ar į jį panašų, tikriausiai būtų tekę kęsti seksualines užuominas, kad šešias savaites miegosime kartu. Bet Kristianas su manimi elgėsi kaip su seserimi. Jis atlaisvino vietą ant grindų ir kai grįžo išsivalęs dantis, jau buvau pasitaisiusi jaukią lovą iš antklodžių. Jis užgesino šviesą ir atsigulė į lovą.

Po kelių akimirkų jį pašaukiau:

– Kristianai!

– Naktimis mes miegame, Rouz.

Nusižiovavau.

– Patikėk, ir aš noriu miego. Bet privalau paklausti.

– Apie Viktorą? Man reikia išsimiegoti, o klausimas apie jį mane suerzins.

– Ne, ko kito.

– Klausk.

– Kodėl man neprikaišioji to įvykio su Stenu? Visi mano, kad taip pasielgiau tyčia. Lisa, ir ta manimi netikėjo. Net Adrianas abejojo. O sergėtojai... Tiek to. Bet tu nieko nepasakei. Iš tavęs pirmo tikėjausi sulaukti kandžios pastabos.

Stojo tyla, man teliko viltis, kad jis mąsto, ką atsakyti, o ne užmigo.

– Nebuvo prasmės tavęs erzinti, – galiausiai pasakė Kristianas. – Žinau, kad tai padarei netyčia.

– Iš kur? Aišku, tu teisus, tikrai netyčia, bet kodėl esi toks tikras?

– Prisiminiau mūsų pokalbį per kulinarijos pamoką. Be to, tave pažįstu. Stebėjau Spokane. Rizikavai gyvybe, kad mus išgelbėtum. Tikrai nesielgtum taip vaikiškai.

– Oho. Ačiū. Man tai tikrai daug reiškia. – Kristianas patikėjo manimi, kai netikėjo niekas kitas. – Tu pirmas, kuris tiki, kad susimoviau, o ne turėjau slaptų kėslų.

– Na, tuo irgi netikiu.

– Kuo netiki? Kad susimoviau? Kodėl?

– Ar nesiklausai, ką sakau? Stebėjau tave Spokane. Tokie kaip tu nesusimauna. – Jau norėjau pakartoti, ką sakiau sergėtojams – nužudžiusi strigojų, netapau nenugalima, bet jis mane aplenkė. – Be to, mačiau tavo veidą.

– Ten... Kieme?

– Taip. – Kristianas truputį patylėjo. – Nežinau, kas ten nutiko, bet tu atrodei taip, lyg... Tai nebuvo žvilgsnis žmogaus, kuris sugalvojo atkeršyti ar išsigando Alto. Tai buvo kažkas kita... Nežinau. Bet tave kažkas užvaldė. Jei atvirai, išraiška mane išgąsdino.

– Ir vis tiek... manęs nepasmerkei.

– Ne. Jei jau taip padarei, matyt, buvo priežastis. Bet su tavimi jaučiuosi saugus, Rouz. Žinau, kad mane apginsi, jei užpuls tikras strigojus. – Jis nusižiovavo. – Ką gi, apnuoginau sielą, tad gal jau galime miegoti? Tau gal ir nereikia grožio miego, bet mums ne taip pasisekė.

Daugiau jo nebešnekinau, mane pačią netrukus įveikė nuovargis. Diena buvo sunki, o ir praėjusią naktį miegojau mažai. Užmigusi iškart patekau į Adriano sapną.

– O ne, – suaimanavau.

Stovėjau sode. Buvo karšta vasaros diena, užlieta auksinės saulės šviesos. Viskas aplink žydėjo, ore tvyrojo alyvų ir rožių kvapas, tarp gėlių skraidė drugeliai, žieduose dūzgė bitės. Vilkėjau džinsus ir lininę palaidinukę su petnešėlėmis. Ant kaklo – nazaras , stiklinis mėlynas rutuliukas, saugantis nuo blogos akies, ant riešo – rožinis, Dragomirų šeimos relikvija, kurią man dovanojo Lisa. Kasdien papuošalų nedėvėdavau, bet sapne kažkodėl visada pasirodydavau su jais.

– Kur tu? – pašaukiau. – Žinau, kad esi čia.

Iš po rausvais žiedais aplipusios obels išniro Adrianas. Pirmąkart jį mačiau su džinsais ir marškinėliais. Firminiai džinsai ir paprasti žali marškinėliai tiko ne mažiau už kostiumą. Jo auksinėse ir rudose sruogose žaidė saulės spinduliai.

– Sakiau, kad nelįstum į mano sapnus, – pasakiau, rankomis įsispręsdama į šonus.

Jis tingiai nusišypsojo.

– O kaip kitaip mums pasišnekėti? Anksčiau nebuvai nusiteikusi itin draugiškai.

– Gal turėtum daugiau draugų, jei nenaudotum įtaigos?

– Gelbėjau tave nuo tavęs pačios. Tavo aura buvo tarsi audros debesis.

– Ar galime nors kartą nešnekėti apie auras ir neišvengiamą likimą?

Iš akių mačiau, kad jį domina kaip tik ši tema, bet jis nusileido.

– Gerai. Galime pasikalbėti apie kitką.

– Visai nenoriu kalbėtis! Noriu miego.

– Tu ir miegi. – Adrianas nusišypsojo ir priėjo prie apsivijusio apie stulpą žydinčio vijoklio. Jis buvo aplipęs geltonais ir oranžiniais trimito formos žiedais. Adrianas švelniai perbraukė pirštais žiedlapius. – Kadaise čia buvo mano senelės sodas.

– Nuostabu. – Supratau, kad čia teks užtrukti, ir patogiau atsirėmiau į obels kamieną. – Dabar turėsiu išklausyti visą tavo šeimos istoriją.

– Ji buvo labai šauni moteris.

– Neabejoju. Ar jau galiu eiti?

Jis tebežiūrėjo į žiedus.

– Neturėtum niekinti genealoginių morojų medžių. Nieko nežinai apie savo tėvą. Ką gali žinoti, gal mes giminės?

– Ar tada paliktum mane ramybėje?

Eidamas prie manęs, Adrianas lyg niekur nieko pakeitė temą.

– Nesijaudink, mūsų genealoginiai medžiai skiriasi. Beje, ar tavo tėvas ne turkas?

– Taip, pasak mano... Ei, ar spoksai į mano krūtinę?