Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Jis atidžiai mane tyrinėjo, bet tikrai ne veidą. Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir sužaibavau akimis.

– Žiūriu į palaidinukę, – atsakė. – Šita spalva tau visai netinka.

Jis ištiesė ranką ir palietė petnešėlę. Kaip sugeriamuoju popieriumi besiliejantis rašalas dramblio kaulo spalvos medžiagą nudažė ryškiai mėlyna spalva. Adrianas primerkė akis tarsi dailininkas, tyrinėjantis savo paveikslą.

– Kaip tai padarei? – sušukau.

– Čia mano sapnas. Hmm... Mėlyna tau taip pat netinka. Pamėginkime šitą. – Mėlyną pakeitė ryškiai raudona. – Gerai. Tavo spalva raudona. Raudona kaip rožė, nuostabi rožė.

– O varge, – sudejavau. – Nežinojau, kad ir sapnuose tau atsisuka varžteliai.

Nors jo, kaip Lisos, nekamavo depresija, dvasia ir jį vertė elgtis keistai.

Jis žingtelėjo atgal ir ištiesė rankas.

– Šalia tavęs visada pametu galvą, Rouz. Štai ekspromtu sukursiu eilėraštį.

Jis užvertė galvą ir sušuko dangui:

Rožė raudona

Dega aistra

Aštri kaip spyglys

Jos ataka

Adrianas nuleido rankas ir klausiamai sužiuro į mane.

– Kaip ataka gali būti aštri? – paklausiau.

Jis papurtė galvą.

– Mene nėra logikos, mažoji dampyre. Be to, juk esu pamišęs, tiesa?

– Teko matyti ir didesnių bepročių.

– Na, – pasakė jis eidamas prie hortenzijų, – aš labai stengiuosi.

Jau norėjau klausti, kada leis man miegoti, bet paskui kai ką prisiminiau.

– Adrianai... o kaip žinoti, kraustaisi iš proto ar ne?

Jis atsisuko į mane, veide žaidė šypsena. Mačiau, kad nori pajuokauti, bet paskui pasižiūrėjo į mane atidžiau. Šypsena išnyko, veidas pasidarė neįprastai rimtas.

– Manai, kraustaisi iš proto? – galiausiai paklausė.

– Nežinau, – atsakiau nuleisdama akis. Buvau basa, žolė kuteno padus. – Matau... keistus dalykus.

– Pamišėliai retai suvokia esą pamišę, – išmintingai tarė Adrianas.

Atsidusau ir pažvelgiau į jį.

– Menka paguoda.

Jis priėjo prie manęs ir uždėjo ranką ant peties.

– Nemanau, kad esi pamišėlė, Rouz. Tiesiog tau teko daug išgyventi.

Susiraukiau.

– Ir ką tai reiškia?

– Tai reiškia, jog nemanau, kad esi pamišusi.

– Ačiū. Viskas aišku. Žinai, šitie sapnai iš tikrųjų pradeda erzinti.

– Lisa neprieštarauja.

– Lendi ir į jos sapnus? Tu tikrai peržengi visas ribas.

– Ne, jos sapnai mokomieji. Ji nori šito išmokti.

– Nuostabu. Taigi man tiesiog pasisekė, kad turiu kęsti tavo seksualinį persekiojimą.

Jis iš tiesų įsižeidė.

– Norėčiau, kad su manimi nesielgtum kaip su velnio išpera.

– Atleisk, bet nedavei daug dingsčių manyti, kad gali būti naudingas.

– Tikrai. Ne taip, kaip persenęs tavo mokytojas. Nematau, kad su juo darytum pažangą.

Žengiau žingsnį atgal ir prisimerkiau.

– Dimitrijaus čia nepainiok.

– Tai nustok jį garbinti kaip šventąjį. Pataisyk, jei klystu, bet jis tau nepasakė apie teismą.

Nusukau žvilgsnį.

– Dabar tai nebesvarbu. Be to, jis turėjo priežasčių.

– Taip, ir dėl to reikėjo viską nuo tavęs slėpti ar nesistengti padėti ten patekti. O aš... – Jis gūžtelėjo pečiais. – Galėčiau suveikti kvietimą.

– Tu? – garsiai nusikvatojau. – Ir kaip tai padarysi? Parūkysi su teisėju? Panaudosi įtaigą prieš karalienę ir prieš pusę kilmingųjų teisme?

– Neturėtum skubėti atstumti tų, kurie gali tau padėti. Tiesiog palauk. – Jis švelniai pabučiavo mane į kaktą, nors ir stengiausi to išvengti. – Ir pailsėk.

Sodas išnyko, ir aš nugrimzdau į gilų miegą.

AŠTUNTAS

Kelias kitas dienas paskui Kristianą sekiojau be nuotykių ir jaučiau, kaip mane apima nekantrumas.

Sergėtojo darbas – amžinas laukimas. Seniai tai žinojau, tik susitaikyti buvo sunkiau, nei maniau. Sergėtojai nepakeičiami užpuolus strigojams, bet – jei atvirai – jie puola retai. Keletą metų gali nepamatyti nė vieno strigojaus. Ir nors mokytojai per pratybas tikrai nevertė mūsų laukti, jie mokė kantrybės ir neprarasti budrumo tik todėl, kad pavojus kurį laiką neiškyla.

Be to, mus vertė laikytis griežčiausio sergėtojų elgsenos kodo: visada stovėti ir visada elgtis formaliai. Paprastai su morojais gyvenantys sergėtojai gyvena įprastą gyvenimą – skaito, žiūri televiziją ir kartu saugo morojų šeimas. Tačiau ne visi galėjo to tikėtis, todėl Akademijoje buvome pratinami prie sunkiausio.

Kantrybe niekada nepasižymėjau, o dabar tiesiog neradau sau vietos. Labai troškau parodyti, ką sugebu, ištaisyti su Stenu padarytą klaidą. Meisono daugiau nemačiau ir nutariau, kad jo pasirodymus sukėlė nuovargis ir stresas. Dėl to tik džiaugiausi – vis geriau nei nesugebėjimas ar pamišimas.

Tačiau kai kurie dalykai manęs visai nedžiugino. Kai vieną dieną mudu su Kristianu po pamokų susitikome su Lisa, pajutau nerimą, baimę ir pyktį. Tačiau juos jaučiau tik per mūsų ryšį. Iš pažiūros ji atrodė normaliai. Edis su Kristianu, kažką aptarinėdami, apskritai nieko nepastebėjo.

Priėjau prie Lisos ir suėmiau jai už rankos.

– Nusiramink. Viskas bus gerai.

Žinojau, kas jai neduoda ramybės. Viktoras.

Nusprendėme, kad Kristianas – nepaisant jo pasiryžimo „viską sutvarkyti“ – nėra didžiausia viltis patekti į teismą. Taigi Lisa pasitelkė diplomatiją ir vieną dieną labai mandagiai pasikalbėjo su Alberta apie galimybę duoti parodymus teisme. Lygiai taip pat mandagiai Alberta atsakė, kad apie tai negali būti nė kalbos.

– Pamaniau, jei viską paaiškinsime – kodėl mums tai labai svarbu – jie leis duoti parodymus, – sumurmėjo ji. – Rouz, negaliu užmigti... visą laiką apie tai galvoju. O jei jį paleis? Jei jį išteisins?

Lisos balsas drebėjo, jau seniai mačiau ją tokią pažeidžiamą. Paprastai tai versdavo sunerimti, bet dabar pažadino prisiminimus, kai Lisa buvo priklausoma nuo manęs. Džiaugiausi, kai ji sustiprėjo ir ėmė labiau pasitikėti savimi, norėjau, kad taip ir toliau būtų. Tvirčiau suspaudžiau jos ranką.

– Neišteisins, – pasakiau ryžtingai. – Mes duosime parodymus. Aš tuo pasirūpinsiu. Žinai, jog neleisiu, kad tau kas nors nutiktų.

Ji priglaudė galvą man prie peties ir nusišypsojo.

– Tuo man ir patinki. Neturi supratimo, kaip patekti į teismą, bet laikaisi savo, kad tik pasijusčiau geriau.

– O ar padeda?

– Padeda.

Nerimas niekur nedingo, bet ji šiek tiek pralinksmėjo. Ir nors pati ką tik šaipėsi iš mano abejotino pažado, žodžiai ją nuramino.

Deja, netrukus paaiškėjo, kad Lisa turi daugiau priežasčių nerimauti. Ji laukė, kada vaistai galutinai pasišalins iš organizmo, kad galėtų pradėti valdyti magiją. Abi jautėme, kad magija čia pat, ranka pasiekiama, bet ji vis dar negalėjo jos valdyti. Praėjo trys dienos, bet niekas nepasikeitė. Nors ją užjaučiau, labiau nerimavau dėl psichinės jos būklės, kuri bent jau iki šiol buvo stabili.

– Nesuprantu, kodėl taip yra, – pasiskundė Lisa. Buvome beveik priėję morojų bendrabutį, kur Lisa su Kristianu ketino žiūrėti filmą. Kažin ar sunku žiūrint filmą neprarasti budrumo? – Turėčiau bent kažką galėti, bet negaliu. Tarsi užsiblokavau.

– Tai nėra labai blogai, – pasakiau pasitraukdama nuo Lisos apžiūrėti tako.

Ji liūdnai dirstelėjo į mane.

– Tu amžinai nerimauji. O juk tai mano prioritetas.

– Mano pareiga tavimi rūpintis.

– Tiesą pasakius, tai mano pareiga, – suskėlė vieną iš savo retų sąmojų Edis.

– Dėl to nė vienas iš judviejų neturėtų sukti galvos, – paprieštaravo Lisa.