Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Ne nenoriu, – paprieštaravo ji, – o negaliu.

– Tai pasistenk, pussesere. – Jis staiga nagais persidrėskė ranką, ir pasirodė kraujas.

– Viešpatie! – riktelėjau. – Gal tu pamišęs? – Kvailas klausimas. Aišku, pamišęs.

Lisa paėmė Adrianui už rankos. Randai užsitraukė. Ji jautėsi pakylėta, o mano nuotaika staiga be jokios priežasties subjuro.

Jiedu leidosi į pokalbį apie magiją, vartodami ir kitus, tikriausiai čia pat susigalvotus, terminus. Nieko nesupratau; Kristianas, sprendžiant iš išraiškos, irgi. Netrukus paaiškėjo, kad, įsijautę į diskusiją apie dvasią, Lisa ir Adrianas mus visiškai pamiršo.

Kankinamas nuobodulio, Kristianas galiausiai atsistojo.

– Eime, Rouz. Jei norėčiau šito klausytis, sėdėčiau pamokoje. Išalkau.

Lisa pakėlė akis.

– Vakarienė tik po pusantros valandos.

– Šiandien dar nebuvau pas maitintoją, – paaiškino jis.

Kristianas pakštelėjo Lisai į skruostą ir išėjo. Išsekiau iš pas­kos. Pradėjo snigti, ir aš kaltinamu žvilgsniu nužvelgiau ant mūsų krintančias snaiges. Kai pirmąkart pasnigo gruodį, apsidžiaugiau. Dabar ta baltuma spėjo nusibosti. Tačiau kaip ir prieš kelias naktis atšiaurus oras praskaidrino nuotaiką, šaltis pažadino iš apmąstymų. Žingsniuodama pas maitintojus, jaučiau, kad pradedu rimti.

Maitintojais vadiname žmones, savo noru duodančius kraujo morojams. Priešingai nei strigojai, kurie, gerdami kraują, savo auką nužudo, morojai jo išgeria nedaug, taigi maitintojas lieka gyvas. Vampyrų įkandimai svaigina kaip narkotikas, todėl maitintojai mielai duoda kraujo ir gyvena atskirai nuo kitų žmonių. Akademijos morojų bendrabučiuose naktį budėdavo keli maitintojai, tačiau dieną morojai eidavo į maitintojų kambarį.

Dairantis į baltus medžius, baltą žolę, baltus pastatus, mano dėmesį patraukė dar kai kas balto. Ne tiek balto, kiek blyškaus.

Sustojau ir išplėčiau akis. Kitoje kiemo pusėje, beveik susiliedamas su medžiu, stovėjo Meisonas. Negali būti, pagalvojau. Maniau, viskas baigėsi, bet štai jis stovi ir žvelgia į mane savo liūdnu vaiduoklišku žvilgsniu. Meisonas pakėlė ranką ir kažką parodė. Pažvelgiau į tą pusę, bet ir vėl nesupratau, ko turėčiau ieškoti. Atsigręžiau į jį jausdama, kaip mane kausto baimė.

Šalta kaip ledas ranka palietė man kaklą. Staigiai atsisukau. Tai buvo Kristianas.

– Kas atsitiko? – paklausė.

Atsigręžiau ten, kur mačiau Meisoną. Aišku, ten nieko nebuvo. Trumpai užsimerkiau ir atsidusau.

– Nieko, – atsakiau nueidama.

Paprastai Kristianas būtų mestelėjęs kokią sarkastišką pastabą, bet dabar jis tylėjo. Paskendusi savo mintyse apie Meisoną, aš irgi nieko nepasakiau. Šįkart vizija truko vos kelias sekundes ir buvo labai neryški. Gal tai reiškia, kad man tik pasirodė? Visą kelią mėginau save tuo įtikinti. Tik įėjusi į vidų supratau, kad Kristianui kažkas ne taip.

– Kas yra? – paklausiau, stengdamasi negalvoti apie Meisoną. – Tau nieko neatsitiko?

– Nieko.

– Iš balso jaučiu, kad kažkas ne taip.

Jis nieko neatsakė, ir mes nuėjome į maitintojų kambarį. Morojų ten buvo daugiau, nei maniau – užimtos visos vietos. Pamačiau Brendoną Lazarą. Žiūrėdama į pageltonavusią mėlynę jo skruoste, prisiminiau, kad taip ir nesužinojau, kas jį sumušė. Kristianas užsiregistravo ir atsistojo laukti savo eilės. Įtemptai svarsčiau, kas galėjo sugadinti Kristianui nuotaiką.

– Kas yra? Nepatiko filmas?

Tyla.

– Pasibjaurėjai, kaip Adrianas susižalojo? – kamantinėdama Kristianą jaučiau malonumą. Tai daryti būčiau galėjusi visą vakarą.

Tyla.

– O gal...

Staiga viską supratau. Keista, kaip apie tai nepagalvojau anksčiau.

– Pyksti, kad Lisa pasiliko su Adrianu pasikalbėti apie magiją?

Jis gūžtelėjo pečiais taip atsakydamas į mano klausimą.

– Liaukis, magija jai nėra tokia svarbi kaip tu. Tiesiog dabar ji kaip apsėsta. Ilgus metus manė, kad magijos valdyti negalės, o sužinojusi, jog vis dėlto galės, pradėjo kraustytis iš proto. Ji tik nori išsiaiškinti savo galimybes.

– Žinau, – nukirto Kristianas, nematančiu žvilgsniu klaidžiodamas po kambarį. – Ne tai blogiausia.

– Tai kas tada... – Ir vėl viską supratau. – Tu pavydi Adrianui.

Kristianas įsmeigė į mane ledinį mėlynų akių žvilgsnį, ir suvokiau pataikiusi į dešimtuką.

– Visai nepavydžiu. Tiesiog...

– ...jautiesi nesaugus, nes tavo draugė daug laiko praleidžia su turtingu, patraukliu vaikinu, kuris jai gali patikti. Trumpiau tariant – pavydi.

Aiškiai susierzinęs jis nusisuko.

– Atrodo, mūsų medaus mėnuo baigėsi, Rouz. Po velniais, ko jie ten taip ilgai?

– Klausyk, – kūno svorį perkėliau ant kitos kojos – nuo amžino stovėjimo jas pradėjo skaudėti. – Negi anądien nesiklausei mano romantinių išvedžiojimų, ką reiški Lisai? Dėl tavęs ji eina iš proto. Jai reikia tik tavęs – galiu garantuoti šimtu procentų. Jei jai patiktų kas nors kitas, žinočiau.

Jis kreivai šyptelėjo.

– Tu jos geriausia draugė. Gal ją gini?

Susiraukiau.

– Tik ne tada, jei ji būtų su Adrianu. Užtikrinu, Lisa juo nesidomi – bent jau kaip vaikinu. Ir ačiū Dievui.

– Bet jis moka įtikinėti, gali net panaudoti įtaigą.

– Prieš ją nenaudoja. Nė nežinau, ar galėtų – manau, jų įtaigos panaikina viena kitą. Be to, negi dar nesupratai? Aš esu Adriano aistrų objektas – savo nelaimei.

– Tikrai? – Kristianas nuoširdžiai nustebo. Dieve, kokie tie bernai kartais būna akli. – Žinojau, kad jis su tavimi flirtuoja...

– Ir nekviestas lankosi mano sapnuose. Tenai negaliu nuo jo pabėgti, todėl, pasitelkęs savo tariamą žavesį, mėgina mane pakabinti.

Kristianui staiga kilo įtarimas.

– Jis lankosi ir Lisos sapnuose.

Velnias. Nereikėjo užsiminti apie sapnus. Ką ten sakė Adrianas?

– Jos sapnai mokomieji. Tau nėra ko nerimauti.

– Jei į vakarėlį ji ateitų su Adrianu, į jį taip nespoksotų, kaip į mane.

– Aha. Tai štai kur šuo pakastas. Manai, esi jai per prastas?

– Manęs tiesiog nedomina kilmingųjų klanai. – Tai buvo viena tų retų akimirkų, kai jis jautėsi pažeidžiamas. – Be to, Adriano reputacija geresnė nei mano.

– Nenusišnekėk.

– Taip, Rouz. Alkoholis ir cigaretės nė iš tolo neprilygsta įsitikinimui, kad galiu tapti strigojumi. Mačiau, kaip visi reagavo, kai Lisa mane vesdavosi į kviestines vakarienes per slidinėjimo išvyką. Aš jai tik trukdau. Ji vienintelė savo šeimos atstovė. Visą gyvenimą dalyvaus politiniuose žaidimuose, su kitais turės palaikyti gerus santykius. Adrianas jai tinka daug labiau už mane.

Vos susilaikiau kaip reikiant jo nepapurčiusi, kad atsitokėtų.

– Suprantu, ką nori pasakyti, tačiau tavo geležinėje logikoje yra viena spraga. Tarp jos ir Adriano nieko nėra.

Kristianas nieko nepasakė ir nusisuko. Supratau – jis nervinasi ne tik dėl to, kad Lisa bendrauja su kitu. Kaip pats prisipažino, abejojo dėl jųdviejų santykių. Draugaudamas su Lisa, jis tapo ne toks uždaras ir atsiskyręs, nors vis dar nervinosi dėl „suterštos“ šeimos garbės. Nerimavo, kad Lisai yra per prastas.

– Rouz teisi, – staiga pasigirdo balsas už mūsų. Nutaisiusi piktą žvilgsnį, atsigręžiau į Džesį. Savaime suprantama, šalia trypčiojo Ralfas. Džesiui skirtas novicas Dinas stovėjo tarpduryje. Matyt, jo vaidmuo buvo išties formalus. Kai atėjome, Ralfas ir Džesis eilėje nestovėjo, tad dalį pašnekesio nugirdo priėję prie mūsų. – Tu esi kilmingas. Turi teisę būti su ja.