Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Jau laukiau, kada jis paprieštaraus, bet – mano nuostabai – pritarė.

– Sutinku. Kartais.

Žingsniuodama į morojų bendrabutį vos neišsitiesiau.

– Tikrai?

– Tikrai, – šyptelėjo Dimitrijus. – Nesakau, kad novicai turėtų tapti sergėtojais, nesulaukę aštuoniolikos, bet kartais atrodo, kad pratybos turėtų vykti tikrame pasaulyje. Tapęs sergėtoju, per pirmus metus išmokau daugiau nei per visus, praleistus Akademijoje. Nors... gal ir ne. Tačiau nesiginčiju – tai du skirtingi dalykai.

Susižvelgėme patenkinti, kad dėl kažko sutarėme. Mane užliejo šiluma, pyktis užgeso. Dimitrijus suprato, kad esu nusivylusi sistema, kita vertus, jis visada suprato mane. Jis apsidairė, bet prižiūrėtojos nebuvo. Paaugliai vestibiulyje mokėsi arba šnekučiavosi.

– Mes vidurinės bendrabutyje, – pasakiau, patogiau suimdama dėžę. – Pradinukų bendrabutis greta.

– Taip, bet mokytoja Deivis gyvena šiame bendrabutyje. Paieškosiu jos ir paklausiu, kur nunešti dėžes. – Jis atsargiai pastatė savo dėžę ant grindų. – Greit grįšiu.

Nulydėjau jį akimis, tada padėjau savo dėžę, atsišliejau į sieną ir apsidairiau. Už kelių žingsnių pamačiusi moroję, krūptelėjau. Ji stovėjo nejudėdama, todėl jos nepastebėjau. Jai galėjo būti trylika keturiolika, bet buvo aukšta – aukštesnė už mane. Morojams būdingas lieknumas pridėjo dar kelis centimetrus. Ant galvos – kupeta rudų garbanų, ant veido – tai nebūdinga išblyškusiems morojams – strazdanos. Pamačiusi, kad į ją žiūriu, išplėtė akis.

– Dieve mano. Tu Rouz Hetavėj, ar ne?

– Taip, – atsakiau nustebusi. – Tu mane pažįsti?

– Visi tave pažįsta. Tai yra visi apie tave girdėję. Pabėgai iš Akademijos, paskui sugrįžai ir nužudei strigojus. Kaip šaunu. Ar turi žaibo tatuiruotę? – išpylė vienu atsikvėpimu.

– Taip. Turiu dvi. – Prisiminusi tatuiruotes, pajutau, kaip toje vietoje sudilgčiojo oda.

Jos šviesiai žalios akys išsiplėtė – jei tai įmanoma – dar labiau.

– Oho. Geras.

Paprastai suirzdavau, kai kiti sureikšmindavo tatuiruotes. Galų gale, priežastys, dėl kurių jas gavau, nebuvo tokios malonios. Bet mergaitė buvo jauna ir mane kažkuo traukė.

– Kuo tu vardu? – paklausiau.

– Džiliana. Džil. Tai yra Džil, ne abu vardai. Džiliana mano vardas, bet visi vadina Džil.

– Tiek jau supratau, – pasakiau, slėpdama šypseną.

– Girdėjau, kad tada, kovodami su strigojais, morojai panaudojo magiją. Norėčiau, kad mane kas pamokytų. Mano elementas – oras. Kaip manai, ar, kovojant su strigojais, galima panaudoti oro elementą? Visi sako, kad aš kvaištelėjusi.

Daug amžių magijos naudojimą kovai morojai laikė nuodėme – tikėjo, kad magija turi būti naudojama tik taikiais tikslais. Tačiau neseniai tuo buvo suabejota, ypač kai Kristianas įrodė, kad magija padėjo pabėgti iš Spokano.

– Nežinau, – pasakiau. – Turėtum pasikalbėti su Kristianu Ozera.

Ji išsižiojo.

– O jis su manimi kalbės?

– Jei užsiminsi, kad nori kovoti, kalbės.

– Jėga. O ten buvo sergėtojas Belikovas? – staiga ji pakeitė temą.

– Taip.

Prisiekiu – maniau, nualps.

– Tikrai? Jis dar gražesnis, negu maniau. Jis tavo mokytojas, tiesa? Asmeninis mokytojas?

– Aha. – Susimąsčiau, kur pradingo Dimitrijus. Pokalbis su Džil pradėjo varginti.

– Oho. Į judu pasižiūrėjus, nė nepasakytum, kad mokytojas ir mokinė. Jūs kaip draugai. Ar kartu leidžiate laiką ir po treniruočių?

– A... kartais. – Prisiminiau, kaip neseniai pagalvojau, kad esu viena iš nedaugelio, su kuria Dimitrijus bendrauja ne darbo reikalais.

– Taip ir žinojau! Aš taip negalėčiau – visą laiką nervinčiausi. Nieko neišmokčiau, o tu, atrodo, jam visai abejinga.

Mintyse garsiai nusikvatojau.

– Manau, mane pervertini.

– Ne. Ir netikiu apie tave skleidžiamomis kalbomis.

– Kokiomis kalbomis?

– Kad primušei Kristianą Ozerą.

– Ačiū, – padėkojau. Taigi kalbos apie mano pažeminimą pasiekė ir mažvaikių korpusą. Jei nueičiau į darželį, tikriausiai šešiametė pareikštų girdėjusi, kad nužudžiau Kristianą.

Džil veide pasirodė abejonė.

– Bet aš nieko nežinau apie kitą istoriją.

– Kokią kitą istoriją?

– Kad judu su Adrianu Ivaškovu...

– Ne, – pertraukiau nenorėdama girdėti daugiau. – Nesvarbu, ką girdėjai, tai netiesa.

– Bet taip romantiška.

– Tada juo labiau netiesa.

Ji aiškiai nusiminė, bet veidas greitai vėl nušvito.

– Ar gali pamokyti muštis?

– Ką? Kam tau to reikia?

– Pamaniau, jei kada nors kovodama naudosiu magiją, turėčiau išmokti ir tradicinių metodų.

– Bijau, kad kreipiesi ne į tą žmogų, – pasakiau. – Gal paprašyk savo fizinio lavinimo mokytojo?

– Prašiau! – ji susiraukė. – Atsisakė.

Neištvėrusi nusijuokiau.

– Pajuokavau.

– Baik, ateityje man tai pravers kovojant su strigojais.

Juokas kaipmat išgaravo.

– Iš tiesų nelabai pravers.

Ji prikando lūpą vis dar tikėdamasi mane perkalbėti.

– Bent jau padės apsiginti nuo to psicho.

– Ką? Kokio psicho?

– Čia amžinai ką nors sumuša. Praėjusią savaitę Deiną Zeklą, anądien Bretą.

– Deinas... – mintyse perkračiau morojų genealogiją. Zeklų buvo šimtai. – Jaunesnįjį Džesio brolį, ar ne?

Džil linktelėjo.

– Taip. Vienas mokytojas baisiai supyko, bet Deinas nepasakė nė žodžio. Kaip ir Bretas.

– Koks Bretas?

– Ozera.

Pamaniau – pasigirdo.

– Ozera?

Jau pradėjau manyti, kad ji mėgaujasi mane stebindama.

– Mano draugės Eimės vaikinas. Vakar jis grįžo su mėlynėmis ir dar keliomis keistomis žymėmis, primenančiomis nudeginimus. Deinui kliuvo dar daugiau. Bet kai mokytoja Kalahan jo apie tai paklausė, Bretas atsakė, kad tai niekis, ir jį paleido. Keista. Jis buvo geros nuotaikos, o tai dar keisčiau, nes niekas sumuštas nesidžiaugia.

Po tų žodžių man galvoje kažkas sukirbėjo. Yra kažkoks ryšys, tik dar neužčiuopiau koks. Kita vertus, turint galvoje Viktorą, vaiduoklius ir pratybas, išvis keista, kad galiu suregzti logišką sakinį.

– Tai ar pamokysi, kad manęs neprimuštų? – paklausė Džil akivaizdžiai tikėdamasi, kad mane perkalbėjo. Ji iškėlė kumštį. – Štai taip, ar ne? Nykštys po pirštais ir trenki?

– Tiesą sakant, viskas kur kas sudėtingiau. Reikia žinoti, kaip stovėti, kitaip nukentėsi labiau nei tavo priešininkas. Svarbu ir alkūnės bei klubų padėtis.

– Maldauju, parodyk, – prašė Džil. – Lažinuos – tu gerai mušiesi.

Aš iš tiesų gerai mušiausi, bet nepilnamečių mokymo dar nebuvo mano byloje, ir to man visai nereikėjo. Laimė, pamačiau sugrįžtantį Dimitrijų su mokytoja Deivis.

– Ei, kai kas nori su tavimi susipažinti. Dimitrijau, Džil. Džil, Dimitrijus.

Dimitrijus atrodė nustebęs, bet nusišypsojo ir paspaudė ranką. Džil visa išraudo ir iš tos laimės nutilo. Vos tik jis paleido jos ranką, ji sumurmėjo „Viso gero“ ir spruko. Dėžes atidavėme mokytojai Deivis ir grįžome į koplyčią paimti kitų.

– Džil mane pažįsta, – pasakė Dimitrijus. – Kaip supratau, mane dievina.

– Ir tave tai stebina? Kad kiti tave laiko pavyzdžiu?

– Nežinau. Niekada apie tai negalvojau. Kažin ar tinku būti pavyzdžiu.

– Tinki. Tu draugiškas, atsidavęs ir neprilygstamas visur, ką bedarytum. Nusipelnei daugiau pagarbos, nei manai. – Pašnairavau. – Bet Viktoro teismui to tikriausiai nepakanka.

– Ir vėl...