Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Mielai darysime viską, ką liepsite, – rimtai pasakė Dimitrijus. Užgniaužiau atodūsį ir mėginau negalvoti apie pramogas, kurias prarandu.

Taigi ėmėmės darbo.

Man teko šepetys ir grindų skuduras, o Dimitrijus ėmėsi valyti dulkes ir blizginti medinius klauptus. Dirbdamas jis atrodė susimąstęs ir susikaupęs, tarsi didžiuotųsi savo darbu. Tebesukau galvą, ką jis čia veikia. Nesupraskite blogai – džiaugiausi, kad jis čia. Iškart pasijutau geriau, be to, man visada patikdavo jį stebėti.

Gal Dimitrijus tikėjosi išgauti iš manęs daugiau apie tą susidūrimą su Stenu? O gal ketino atskaityti moralą už kitą kartą, kai stojau į kovą neva iš savanaudiškų paskatų? Tai buvo labiausiai tikėtina, bet jis nepratarė nė žodžio. Net kai kunigas išėjo, Dimitrijus tebetylėjo. Pamaniau – jei būtų norėjęs ką pasakyti, būtų pasakęs.

Kai baigėme tvarkytis, tėvas Endrius iš palėpės pradėjo tempti vieną dėžę po kitos. Lisa su Kristianu dažnai slapta susitikinėdavo palėpėje, ir aš pagalvojau – tvarkingesnė palėpė jų aistrą įkaitins ar atvėsins? O gal jie nustos ten lankytis, ir aš pagaliau galėsiu išsimiegoti?

Kai visos dėžės buvo suneštos į apačią, susėdome ant grindų ir pradėjome kraustyti. Tėvas Endrius rūšiavo, ką palikti ir ką išmesti, o aš džiaugiausi gavusi progą pailsinti po savaitės stovėjimo paskaudusias kojas. Kunigas klausinėjo manęs apie mokslus, pokalbis ėjosi lengvai.

Staiga į galvą šovė viena mintis. Nors save pavyko įtikinti, kad Meisonas tebuvo miego trūkumo sukelta haliucinacija, pamaniau, kad kunigo žodžiai, jog vaiduoklių nebūna, padės galutinį tašką.

– Ar tikite vaiduokliais? – paklausiau tėvo Endriaus. – Tai yra ar jie minimi... – mostelėjau ranka į dėžes – ...šioje rašliavoje?

Mano klausimas jį nustebino, bet jis nesupyko, kad rašliava pavadinau jo pašaukimą ir viso gyvenimo darbą, o septyniolika metų klausiusis pamaldų, vis dar nežinojau, kas yra kas. Jis šyptelėjo ir padarė pertraukėlę.

– Viskas priklauso nuo to, kas, tavo manymu, yra vai­duoklis.

Bakstelėjau į teologijos knygą.

– Pasak jų, po mirties patenki į dangų arba į pragarą. Vadinasi, vaiduokliai tėra prasimanymas? Ir Biblija jų nemini.

– Kaip jau sakiau, viskas priklauso nuo to, ką vadini vaiduokliu. Mūsų tikėjimas teigia, kad po mirties dvasia atsiskiria nuo kūno, bet ji gali pasilikti šiame pasaulyje.

– Tikrai? – Dulkėtas dubuo iškrito iš rankų, laimė, buvo medinis ir nesudužo. Tikrai ne tokio atsakymo tikėjausi. – Kiek laiko? Amžinai?

– Ne, žinoma, ne. Tai prieštarautų prisikėlimui ir išganymui – kertiniams mūsų tikėjimo akmenims. Tačiau tikima, kad po mirties siela po žemę gali klajoti nuo trijų iki keturiasdešimties dienų. Per tą laiką ji sulaukia „laikinojo“ teismo, kur keliauti – į dangų ar į pragarą, tačiau iš tiesų tai sužinosime tik Paskutinio Teismo dieną, kai sielos su kūnais susijungs amžinybei.

Kalbas apie išganymą praleidau pro ausis. Mano dėmesį patraukė „nuo trijų iki keturiasdešimties“ dienų. Visiškai pamiršau darbą.

– Taip, bet ar tai tiesa? Ar tikrai siela klajoja po žemę keturiasdešimt dienų po mirties?

– Ak, Rouz. Tie, kas klausia, ar tikėjimas tiesa, pradeda diskusiją, kuriai patys nėra pasirengę.

Supratau – jis teisus. Atsidususi griebiausi darbo.

– Bet jei tau įdomu, – kalbėjo jis toliau, – kai kurie teiginiai apie vaiduoklius kilę iš Rytų Europos tikėjimų, gyvavusių prieš paplintant krikščionybei. Tais laikais buvo tikima, kad siela po mirties kurį laiką lieka žemėje – ypač jei žmogus mirė jaunas arba buvo nužudytas.

Sustingau. Visos viltys, kad dėl Meisono pasirodymų kaltas stresas, galutinai žlugo. Mirė jaunas arba buvo nužudytas.

– Kodėl? – tyliai paklausiau. – Kodėl pasilieka? Atkeršyti?

– Yra ir taip manančių, bet kiti tiki, kad siela neranda ramybės nesutvarkiusi visų reikalų.

– O jūs kuo tikite?

Kunigas nusišypsojo.

– Tikiu, kad siela atsiskiria nuo kūno, kaip mus moko bažnyčia, bet labai abejoju, ar sielos klajonės po žemę pastebimos gyviesiems. Tik filmuose vaiduokliai lanko savo artimuosius ar vaidenasi ten, kur gyveno. Sielą suprantu kaip apie mus esančią energiją, kurios nematome ir kuri ieško ramybės. Galų gale, svarbiausia, ką nuveikėme žemėje, rengdamiesi amžinajam gyvenimui, kurį dovanojo mūsų Išgelbėtojo auka. Tai yra svarbiausia.

Kažin ar tėvas Endrius būtų sakęs tą patį, jei būtų matęs, ką mačiau aš. Mirė jaunas arba buvo nužudytas. Meisonui tiko abu teiginiai, ir jis žuvo mažiau nei prieš keturiasdešimt dienų. Prieš akis iškilo liūdnas jo veidas, ir aš susimąsčiau, ką jis reiškia – kerštą ar nerastą ramybę?

Be to, kaip tėvo Endriaus teiginius apie dangų ir pragarą galima pritaikyti man, kuri mirė ir vėl prisikėlė? Viktoras Daškovas sakė, kad buvau aname pasaulyje, kai Lisa mane prikėlė iš mirusiųjų. Kas yra anas pasaulis? Dangus? Pragaras? Ar pati būsena tarp žemės ir dangaus, apie kurią kalbėjo tėvas Endrius?

Nieko nebeklausiau. Mane išgąsdino mintis apie sugrįžusį atkeršyti Meisoną. Tėvas Endrius pastebėjo pasikeitusią mano nuotaiką, nors ir nežinojo priežasties. Jis pamėgino pakeisti temą.

– Draugas iš kitos parapijos atsiuntė knygų. Ten yra įdomių pasakojimų apie šventąjį Vladimirą. – Jis pažiūrėjo į mane. – Ar vis dar domiesi juo ir Ana?

Teoriškai domėjausi. Iki pažinties su Adrianu žinojome tik du dvasios valdytojus. Viena – mūsų mokytoja Karp, kuri pradėjo kraustytis iš proto ir, norėdama užkirsti tam kelią, tapo strigoje. Kitas – šventasis Vladimiras, kurio vardu buvo pavadinta mūsų Akademija. Jis gyveno prieš kelis šimtus metų ir iš mirusiųjų prikėlė savo padėjėją Aną, visai kaip Lisa mane. Ana tapo šešėlio pabučiuota, tarp jų atsirado toks pat ryšys, koks siejo mudvi su Lisa.

Mudvi su Lisa domėjomės viskuo, kas susiję su Ana ir Vladimiru, kad daugiau sužinotume apie save. Bet dabar turėjau didesnių rūpesčių nei mus su Lisa siejantis keistas ryšys. Jį ką tik užtemdė vaiduoklis, galėjęs pykti, kad prisidėjau prie ankstyvos jo mirties.

– Taip, – numykiau, nežiūrėdama į akis. – Tebesidomiu, nors artimiausiu metu neturėsiu laiko. Pratybos ir visa kita...

Nutilome. Užuominą kunigas suprato ir daugiau neklausinėjo. Dimitrijus per tą laiką nepratarė nė žodžio. Baigus tvarkyti dėžes, tėvas Endrius pasakė, kad duos paskutinę užduotį. Jis parodė kelias ką tik sukrautas dėžes.

– Nuneškite į pradinę mokyklą ir palikite prie morojų bendrabučio. Mokytoja Deivis turi sekmadienio mokyklėlę – jai gali praversti.

Nors pradinė mokykla gana toli, ir vienu kartu visko nenunešime, tai buvo žingsnelis laisvės link.

– Kodėl domiesi vaiduokliais? – paklausė Dimitrijus nešant pirmas dėžes.

– Juk reikėjo apie ką nors šnekėtis.

– Nors dabar nematau tavo veido, jaučiu – ir vėl meluoji.

– Kodėl pastaruoju metu visi apie mane taip blogai galvoja? Stenas apkaltino šlovės vaikymusi...

– Girdėjau, – pasakė Dimitrijus. Pasukus už kampo, išniro pradinės mokyklos pastatai. – Jis šiek tiek perdėjo.

– Tik šiek tiek? – Nors apsidžiaugiau, kad Dimitrijus tai pripažįsta, mano pyktis Stenui dėl to nė kiek nesumažėjo. Paniurau dar labiau. – Ačiū, bet jau pradedu prarasti tikėjimą tiek pratybomis, tiek pačia Akademija.

– Tu nerimtai.

– Rimtai. Akademija per daug paiso taisyklių ir politikos, kuri neturi nieko bendro su tikru gyvenimu. O aš žinau, kas mūsų laukia ten. Buvau žvėries irštvoje. Ir tam tikru atžvilgiu... abejoju, ar Akademija gali tam parengti.