Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Koks esminis nuomonės pakeitimas, – atkirtau. – Ar ne jūs man anądien sakėte, kad Kristianas bet kada gali tapti strigojumi? Jumis dėta, pasaugočiau kaklus. Jis atrodo gan grėsmingai.

Džesis gūžtelėjo pečiais.

– Pati sakei, kad dėl jo esi rami, o jei kas ir gali pažinti strigojų, tai tu. Be to, mes pradedame manyti, kad maištinga Ozeros prigimtis – geras dalykas.

Įtariai nužvelgiau morojų svarstydama, ką jis rezga. Bet Džesis atrodė nuoširdžiai įsitikinęs, kad Kristianas grėsmės nekelia.

– Ačiū, – padėkojo Kristianas, jo lūpas iškreipė grimasa. – Dabar, kai reabilitavai mane ir mano šeimą, galiu gyventi toliau. Tik šios smulkmenos ir trūko iki visiškos laimės.

– Aš rimtai, – pakartojo Džesis. – Ozeros pastaruoju metu pritilę, bet kadaise tai buvo viena įtakingiausių šeimų. Ir vėl galėtų tokia tapti – ypač tu. Nebijai laužyti taisyklių. Mums tai patinka. Tad jei nustosi visų šalintis, gali susirasti įtakingų draugų ir daug pasiekti. Nebereikės sukti galvos dėl Lisos.

Mudu su Kristianu susižvelgėme.

– Ką turi omeny? – paklausė jis.

Džesis nusišypsojo ir į mus pažvelgė kaip sąmokslininkas.

– Kai kurie iš mūsų gerai sutaria, tad sudarėme geriausių šeimų koaliciją. Gyvename neramiais laikais, strigojų išpuoliai ir dar tos kvailos šnekos, kad morojai turėtų kautis kartu su sergėtojais... – tai sakydamas, jis nusivaipė, o aš įsiutau, kad apie sergėtojus kalba kaip apie daiktus. – Per daug nekilmingųjų mėgina perimti valdžią.

– Ir kas čia tokio, jei jų idėjos geros? – griežtai paklausiau.

– Jų idėjos nėra geros, ir kažkas turi parodyti jų vietą. Todėl pradėjome galvoti, kaip nuo jų apsisaugoti ir apsaugoti vienam kitą. Mūsų sumanymai turėtų tau patikti. Galų gale, tai mes turėtume priimti sprendimus, o ne dampyrai ar nekilmingi morojai. Mes esame geriausi. Elitas. Dėkis prie mūsų – padėsime ir tau, ir Lisai.

Garsiai nusikvatojau. Kristianas žiūrėjo į juos šlykštėdamasis.

– Atsiimu savo žodžius, – pasakė. – Štai ko man trūko iki visiškos laimės – kvietimo apsilankyti jūsų smėlio dėžėje.

Ralfas, dramblotas ir nerangus, žengė į priekį.

– Nežaisk su mumis. Viskas labai rimta.

Kristianas atsiduso.

– Tai jūs nežaiskite su manimi. Jei manote, kad trinsiuos drauge dėl kelių išlepintų savanaudžių morojų, esate kvailesni, nei maniau. O ir anksčiau nelaikiau jūsų protingais.

Pyktis ir gėda iškreipė Džesio ir Ralfo veidus. Laimė, kaip tik tuo metu pašaukė Kristianą. Eidamas per kambarį jis atrodė kur kas linksmesnis. Niekas taip nesustiprina pasitikėjimo savo meilės reikalais, kaip atkirtis dviem mulkiams.

Šįvakar Kristianui teko Alisa, vyriausia Akademijos maitintoja. Dauguma morojų mieliau rinkosi jaunesnes maitintojas, bet Kristianas nebūtų Kristianas – jam patiko vyresnės. Ji nebuvo visiškai iškaršusi – penkiasdešimties su trupučiu, – tačiau per visą gyvenimą iš vampyrų gauti endorfinai paliko savo pėdsaką.

– Rouz? – nustebo ji, pakeldama į mane mėlynas apsvaigusias akis. – Paprastai lydi ne Kristianą. Ar judvi su Vasilisa susipykote?

– Ne, – atsakiau. – Nedidelis aplinkos pakeitimas.

– Aplinka... – sumurmėjo ji žvelgdama pro langą. Visi morojų langai buvo tamsinti ir nepraleido šviesos, tad abejoju, ar ką matė. – Aplinka nuolatos keičiasi. Negi nepastebėjai?

– Tik ne mūsų aplinka, – pasakė Kristianas, sėsdamasis šalia. – Sniegas neištirps dar kelis mėnesius.

Alisa atsiduso ir pasižiūrėjo į jį.

– Kalbėjau ne apie gamtą.

Kristianas nusišypsojo, tada palinko prie jos ir suleido į kaklą iltis. Alisos veidas atsipalaidavo, šnekos apie aplinką pasimiršo. Taip seniai gyvenau tarp vampyrų, kad į iltis nebekreipiau jokio dėmesio. Dauguma morojų jų nė nerodydavo. Vampyrų galią prisimindavau tik tokiomis akimirkomis.

Paprastai, stebėdama maitintojus, prisimindavau laikus, kai mudvi su Lisa buvome pabėgusios iš Akademijos, ir jai kraujo duodavau aš. Ir nors netapau priklausoma nuo vampyrų įkandimų kaip maitintojai, turiu pripažinti, kad jais taip pat mėgavausi. Ir slapčia ilgėjausi, tik niekam negalėjau prisipažinti. Mūsų pasaulyje kraujo duoda tik žmonės. Kraujo duodančius dampyrus visi niekina.

Bet dabar, žiūrėdama į kraują geriantį vampyrą, nebegalvojau apie įkandimo teikiamą palaimą. Prieš akis iškilo rūsys Spokane, kur Isajas, mus pagrobęs strigojus, gėrė Edžio kraują. Pasijutau klaikiai. Edis baisiai kentėjo, o aš negalėjau nieko padaryti – tik sėdėti ir žiūrėti. Nusivaipiusi nusisukau nuo Kristiano su Alisa.

Išėjęs iš maitintojų kambario, Kristianas atrodė pagyvėjęs ir gerokai linksmesnis.

– Artėja savaitgalis, Rouz. Nebus pamokų, o tu gausi laisvą dieną.

– Deja. – Buvau kone pamiršusi. Velnias, ir reikėjo priminti. Jau buvau beatsigaunanti nuo ano susidūrimo su Stenu. Giliai atsidusau. – Manęs laukia visuomeniniai darbai.

DEVINTAS

Kadangi dauguma morojų kilę iš Rytų Europos, Akademijoje vyravo krikščionys ortodoksai, nors buvo ir kitų konfesijų. Bažnyčią lankė apie pusė visų mokinių. Lisa buvo viena iš jų. Į pamaldas eidavo kiekvieną sekmadienį, nes buvo tikinti. Kristianas taip pat eidavo, bet daugiau dėl Lisos ir savo reputacijos, tikėdamasis sumažinti tikimybę, kad pavirs strigojumi. Kadangi šventoje žemėje strigojų būti negali, lankymasis bažnyčioje tarsi patvirtindavo, kad jis ne strigojus.

Aš pamaldose pasirodydavau tik tada, kai nepramiegodavau, ir ten eidavau tikrai ne pamokslų klausytis. Lisa su draugėmis po pamaldų paprastai veikdavo ką nors smagaus, taigi koplyčia virto susitikimo vieta. O jei Dievui ir nepatiko, kad jo namus naudoju kaip susitikimo su draugais vietą, man apie tai nepranešė. O gal rengė griežtesnę bausmę?

Tačiau tą sekmadienį, pasibaigus pamaldoms, koplyčioje turėjau atlikti visuomeninius darbus. Kai ji ištuštėjo, nustebau pamačiusi, kad pasiliko ir Dimitrijus.

– Ką čia veiki? – paklausiau.

– Pamaniau, pagalba tau pravers. Girdėjau, yra susikaupę nemažai darbų.

– Taip, bet tau nereikia atlikti bausmės. Be to, šiandien tau laisva diena. Mes dalyvavome vienoje kitoje dvikovoje, o jūs visą laiką dirbote. – Pastebėjau, kad ir Dimitrijus turi kelias mėlynes, nors ne tiek, kiek Stenas. Pirma savaitė buvo sunki visiems, o tokių laukė dar penkios.

– O ką man daugiau veikti?

– Galėčiau sugalvoti šimtus dalykų, – atkirtau kandžiai. – Tikriausiai kur nors rodo filmą su Džonu Veinu, kurio dar nesi matęs.

Dimitrijus papurtė galvą.

– Mačiau visus. Žiūrėk, kunigas jau laukia.

Atsigręžiau. Na, žinoma. Tėvas Endrius į mus žvelgė su viltimi. Jis jau buvo nusivilkęs pamaldų drabužius, apsirengęs laisvomis kelnėmis ir marškiniais. Atrodė pasirengęs dirbti. O kaipgi įsakymas „Sekmą dieną švęsk“?

Svarsčiau, kas paskatino pasilikti Dimitrijų. Nemanau, kad laisvą dieną būtų norėjęs dirbti. Paprastai su juo viskas būdavo aišku, ketinimai tiesūs. Ir dabar turi būti koks nors paprastas paaiškinimas, tik aš dar nesuprantu koks.

– Ačiū abiem, kad pasisiūlėte padėti, – nusišypsojo tėvas Endrius. Pasistengiau nesusiraukti, išgirdusi tą „pasisiūlėte“. Tėvas Endrius buvo ketvirtą dešimtį baigiąs morojus retėjančiais peleniniais plaukais. Nors nebuvau itin religinga, jį gerbiau ir mėgau. – Šiandien nedarysime nieko ypatingo, – kalbėjo jis toliau. – Iš tiesų bus netgi kiek nuobodu. Sutvarkysime koplyčią, o paskui norėčiau imtis senų dėžių palėpėje.