Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Kristianas apkabino ją per liemenį.

– Tu nekantresnė ir už Rouz. Tau tereikia...

Staiga mane apėmė déjà vu .

Iš už medžių iššoko Stenas ir, sugriebęs Lisą už liemens, prisitraukė prie savęs. Akimirksniu nedvejodama puoliau jos „gelbėti“. Blogiau, kad ir Edis ėmė veikti akimirksniu, o kadangi stovėjo arčiau, mane aplenkė. Puldinėjau iš visų pusių, bet jie buvo susikibę taip, kad negalėjau nieko padaryti.

Edis puolė iš šono ir Steno ranką nuo Lisos atplėšė su tokia jėga, kad vos nenutraukė. Perkarusi Edžio figūra dažnai suklaidindavo – iš tiesų jis buvo raumeningas ir stiprus. Laisva ranka Stenas pasiekė Edžio veidą ir nagais perrėžė skruostą, bet to užteko, kad Lisa ištrūktų ir su Kristianu pasislėptų už manęs. Lisai išsilaisvinus, puoliau padėti Edžiui, bet nebereikėjo. Jis sugriebė Steną ir patiesė ant žemės. Po kelių akimirkų tiesiai virš Steno širdies žybtelėjo pratybų kuolelis.

Stenas patenkintas nusijuokė.

– Šaunuolis, Kastilai.

Edis atitraukė kuolelį ir padėjo mokytojui atsistoti. Kovai pasibaigus pamačiau, kad Steno veidas išmargintas nudrėskimų ir mėlynių. Per pratybas kiekvienam mokiniui tekdavo atremti vieną kitą užpuolimą, o sergėtojai kovėsi nuolatos. Ir nors kaip reikiant gaudavo į kaulus, į tai žiūrėjo su humoru.

– Ačiū, – padėkojo Edis. Jis atrodė patenkintas, bet laikėsi kukliai.

– Strigojus, žinoma, būtų greitesnis ir stipresnis, bet, dievaži, savo greičiu galėtum su jais varžytis. – Stenas žvilgtelėjo į Lisą. – Tau nieko nenutiko?

– Nieko, – patikino ji švytinčiu veidu. Mačiau, kad jai tai patinka, jaučiau užplūdusį adrenaliną.

Tačiau, atsisukęs į mane, Stenas jau nesišypsojo.

– O tu? Ką darei tu?

Griežtas jo tonas mane apstulbino. Tą patį jis sakė ir aną kartą.

– Kaip ką? – sušukau. – Šįkart nestovėjau kaip įkasta! Ruošiausi jam padėti, laukiau progos įsikišti...

– Žinoma, – pritarė jis. – Ir tai blogiausia. Taip norėjai parodyti, ką sugebi, kad pamiršai, jog už tavęs stovi du morojai. Tu juos visai pamiršai. Pasitraukei, kai turėjai saugoti.

Nesukdama galvos, ar elgiuosi deramai, žengiau žingsnį į priekį ir sužaibavau akimis.

– Tai nesąžininga! Jei mus užpultų tikras strigojus, abu sergėtojai stengtųsi kuo greičiau jo atsikratyti!

– Gal tu ir teisi, – sutiko Stenas, – bet nepagalvojai apie pasekmes. Be priežiūros palikai du morojus. Galvojai tik apie tai, kaip greičiau ištaisyti klaidą.

– Ką? Nemanai, kad ir vėl šiek tiek paskubėjai? Vertini pagal tariamą mano motyvaciją. Iš kur gali žinoti, ką galvoju? – Aš ir pati dažnai to nežinodavau.

– Instinktas, – atsakė jis paslaptingai. Paskui išsitraukė ne­didelį bloknotą ir pradėjo kažką rašyti. Prisimerkiau gailėdamasi, kad negaliu matyti kiaurai. Baigęs bloknotą įsikišo į palto kišenę. – Iki.

Žiūrėjome, kaip per sniegą Stenas žingsniuoja dampyrų sporto salės link. Aš vis dar negalėjau ištarti nė žodžio. Kada tai baigsis? Ir vėl susimoviau dėl kvailų teorinių pagrindų, kurie anaiptol neparodo, ką sugebu iš tiesų.

– Tai nesąžininga. Kaip jis gali mane vertinti pagal tai, ką, jo manymu, galėjau galvoti?

Edis gūžtelėjo pečiais.

– Jis gali galvoti, ką tik nori. Jis mūsų mokytojas.

– Taip, bet jis ir vėl man parašys blogą pažymį! Praktika neturi jokios prasmės, jei negalime parodyti, kaip sugebame kautis su strigojais. Negaliu patikėti. Aš sugebu – tikrai sugebu. Kodėl visą laiką susimaunu?

Niekas nežinojo, ką atsakyti, todėl Lisa nedrąsiai pakeitė temą.

– Na, bent dėl vieno dalyko Stenas neklydo – buvai nepakartojamas, Edi.

Žvilgtelėjusi į Edį pasijutau kalta, kad leidau asmeninei dramai užtemdyti jo sėkmę. Teisingas ar ne, Steno vertinimas buvo mano problema. Edis pasirodė nepriekaištingai, visi taip gyrė, kad jis pradėjo rausti. O gal ir dėl šalčio, nežinau. Šiaip ar taip, džiaugiausi jo sėkme.

Suėjome į poilsio kambarį patenkinti, kad jis tuščias. Buvo šilta ir jauku. Visuose bendrabučiuose įrengtuose poilsio kambariuose buvo filmų, žaidimų ir daugybė patogių fotelių bei sofų. Mokiniams jie būdavo atviri tik tam tikru laiku. Savaitgaliais visą dieną, paprastomis dienomis – tik tam tikromis valandomis, matyt, kad per daug nedykinėtume.

Mudu su Edžiu aptarėme gynybinę strategiją ir užėmėme vietas. Stovėdama prie sienos, su pavydu žvelgiau į sofą, ant kurios įsitaisė Lisa su Kristianu.

Tikėjausi, kad filmas padės užsimiršti, bet galvoje sukosi neramios mintys. Kodėl Stenas taip pasakė? Juk net pats pripažino, kad sergėtojai pirmiausia stengiasi atsikratyti strigojų. Jo teiginys, kad taip elgiausi, norėdama pasirodyti, buvo absurdiškas. Susimąsčiau, ar didelė rizika neišlaikyti pratybų. Bet net jei ir išlaikysiu, kur garantija, kad, baigus Akademiją, manęs neišskirs su Lisa? Alberta ir Dimitrijus apie pratybas kalbėjo kaip apie išbandymą, kuris padės mudviem su Lisa įgyti daugiau patirties, bet staiga mane apėmė nerimas ir paranoja. Edis ją saugo nepriekaištingai. Gal jie norėjo pažiūrėti, kaip jai seksis su kitu sergėtoju? Gal pamanė, kad galiu saugoti tik ją, bet ne kitus morojus? Meisonas juk žuvo, tiesa? Gal iš tiesų jie norėjo pažiūrėti, ko esu verta? Galų gale, kas aš tokia? Pakeičiama novicė. O Lisa – Dragomirų princesė. Ji visada turės apsaugą – ir nebūtinai mane. Ryšys nieko nereiškia, jei esu niekam tikusi.

Mano karštligišką paranoją nutraukė Adriano pasirodymas. Jis įėjo į pritemdytą kambarį ir, mirktelėjęs man, klestelėjo į šalia stovintį fotelį. Taip ir maniau. Tik laiko klausimas, kada jis pasirodys. Matyt, Akademijoje mes buvome vieninteliai jo draugai. Nors gal ir ne, sprendžiant iš stipraus alkoholio tvaiko.

– Tu blaivus? – paklausiau filmui pasibaigus.

– Užtektinai. Kaip jums sekasi?

Po pokalbio sode Adrianas daugiau nesilankė mano sapnuose. Taip pat liovėsi akiplėšiškai flirtuoti. Dabar jei ir pasirodydavo, tai padirbėti su Lisa ar prablaškyti nuobodulį.

Papasakojome apie susidūrimą su Stenu, aukštindami Edžio drąsą ir nutylėdami mano pažeminimą.

– Šaunuolis, – pagyrė Adrianas. – Atrodo, dabar ir tu turi kovos randą. – Jis parodė į tris raudonus brūkšnius ant Edžio skruosto. Prisiminiau, kaip, Edžiui mėginant išlaisvinti Lisą, Stenas perdrėskė skruostą nagais.

Edis pirštų galiukais palietė sužeistą vietą.

– Beveik nieko nejaučiu.

Lisa palinko ir pasižiūrėjo atidžiau.

– Apdraskė, kai gynei mane.

– Gavau, mėgindamas išlaikyti pratybas, – pajuokavo Edis. – Nesirūpink.

Ir tada tai nutiko. Kaip ir seniau, ją užvaldė užuojauta ir nenugalimas noras padėti. Ji negalėjo pakęsti skausmo, negalėjo sėdėti sudėjusi rankas. Jaučiau, kaip Lisa kaupia jėgas, pajutau keistą kutenimą paduose. Tai išgyvenau kartu su ja. Ryžtas. Palaima. Svaigulys. Ji ištiesė ranką ir palietė Edžiui veidą.

Randai išnyko.

Lisa nuleido ranką, dvasios sukelta euforija išgaravo.

– Eina sau, – atsiduso Adrianas. – Pasirodo, kalbėjai rimtai. – Jis žiūrėjo į Edžio skruostą. – Neliko nė menkiausios žymės.

Lisa buvo atsistojusi, dabar susmuko ant sofos. Atlošė galvą ir užsimerkė.

– Man pavyko. Vis dar valdau magiją.

– Tikrai valdai, – susimąstęs pasakė Adrianas. – O dabar parodyk, kaip tai darai.

Ji atsimerkė.

– Tai nėra taip paprasta.

– Šit kaip, – pasakė jis piktai. – Apie auras ir sapnus mane kamantinėji kaip pasiutusi, o savo amato paslapčių atskleisti nenori?