Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Kelčiau vė...

Priėjusi Lisos stalą nutilau. Iš jos veido ir mus siejančio ryšio supratau, kad gero nelauk. Už kelių žingsnių, atsišliejęs į sieną, Edis stebėjo patalpą. Pamatęs mane, išplėtė akis, bet nieko nepasakė.

Atsisėdau priešais Lisą.

– Labas.

Ji pakėlė akis, atsiduso ir nudelbė žvilgsnį į priešais gulinčią atverstą knygą.

– Svarsčiau, kada pasirodysi. Tave nušalino?

Kalbėjo ramiai ir mandagiai, bet pajutau susierzinimą, netgi pyktį.

– Ne šįkart. Atsipirkau visuomeniniais darbais.

Ji nieko nepasakė, bet jaučiau, kad susierzinimas nedingo.

Dabar atsidusau aš.

– Lisa, pasikalbėkime. Žinau, kad pyksti.

Adrianas pažvelgė į mane, paskui į Lisą, tada vėl į mane.

– Rodos, kažką praleidau.

– Nuostabu. Sutrukdei man nė nežinodamas, dėl ko kilo incidentas.

– Sutrukdė? – Prie Lisos pykčio prisidėjo dar ir sutrikimas.

– Kas atsitiko? – pakartojo Adrianas.

Linktelėjau Lisai.

– Papasakok.

– Šiandien buvo pirmas Rouz išbandymas, ir ji atsisakė ginti Kristianą. – Lisa piktai papurtė galvą ir įsmeigė į mane kaltinamą žvilgsnį. – Net jei ir pyksti, ar galima taip elgtis? Juk tai vaikiška.

Lisa padarė tokias pat išvadas kaip ir sergėtojai. Atsidusau.

– Aš netyčia! Tą patį sakiau ir tame idiotiškame svarstyme.

– Tai kas nutiko? – griežtai paklausė Lisa. – Kodėl jo negynei?

Dvejojau nežinodama, ką atsakyti. Mano nenoras kalbėti neturėjo nieko bendro su tuo, kad mus išgirs Adrianas ir Edis – nors ir nenorėjau, kad jie žinotų. Viskas buvo kur kas sudėtingiau.

Dimitrijus teisus – yra žmonių, kuriais galiu pasitikėti, ir dviem pasitikiu besąlygiškai: juo ir Lisa. Bet tiesos jam taip ir nepasakiau. Ar nepasakysiu ir Lisai? Nors ji ir pyko, žinojau, kad visada man padės ir palaikys. Bet, kaip ir Dimitrijui, neprisiverčiau pasakoti apie vaiduoklius. Kaip ir su Dimitrijumi, teko rinktis: pamišėlė ar vėpla?

Per mūsų ryšį tyrinėjau Lisos mintis. Šviesios ir aiškios. Nei tamsos, nei beprotybės. Nors kažką užčiuopiau. Prireiks laiko, kol iš organizmo bus visiškai pašalinti antidepresantai, bet magija jau budo. Pagalvojau apie savo pačios vaiduoklius, prisiminiau liūdną, perregimą Meisoną. Kaip jai tai paaiškinti? Kaip užsiminti apie tokias keistenybes, kai ji iš paskutiniųjų stengiasi grįžti į normalų gyvenimą ir dar valdyti magiją?

Ne, nutariau. Negaliu sakyti tiesos. Bent jau ne dabar. Juo labiau kad yra svarbesnių dalykų, kuriuos turėjau iškloti.

– Išsigandau, – galiausiai išspaudžiau. – Kvailai išėjo. Pernelyg savimi pasitikėjau, maniau, susitvarkysiu su bet kuo, ir Stenas... – gūžtelėjau pečiais. – Nežinau. Tiesiog nesureagavau. Man baisiai gėda. Ir – lyg tyčia – prieš jį...

Lisa atidžiai mane tyrinėjo, ieškodama nesąžiningumo ženk­lų. Buvo skaudu, kad manimi netiki, kita vertus... juk aš jai melavau. Bet, kaip jau sakiau Dimitrijui, panorėjusi galėjau meluoti netgi labai įtikinamai. Lisa patikėjo.

– Norėčiau skaityti tavo mintis, – tarstelėjo.

– Liaukis. Juk mane pažįsti. Nejaugi tikrai manai, kad galėčiau taip pasielgti? Apleisti Kristianą ir apsikvailinti vien tam, kad atkeršyčiau mokytojams?

– Ne, – galiausiai sutiko ji. – Sugalvotum, kaip atkeršyti, nekenkdama sau.

– Dimitrijus sakė taip pat, – subambėjau. – Labai smagu, kad visi manimi taip tikite.

– Tikime, – paprieštaravo Lisa. – Dėl to ir stebimės.

– Visi klysta, – pasistengiau nutaisyti ryžtingą, pasitikintį veidą. – Žinau, sunku patikėti – mane pačią tai nustebino – bet, matyt, taip turėjo nutikti. Karma. Niekas nėra tobulas.

Adrianas stebėjo mus – ačiū Dievui, tylomis – kaip kokią teniso partiją, jo akys lakstė nuo vienos prie kitos. Jis buvo prisimerkęs. Nusprendžiau, kad jis tyrinėja mūsų auras.

Pajutau, kaip Lisos pyktis slūgsta. Ji manim patikėjo. Paskui pakėlė akis ir pažvelgė į kažką man už nugaros. Ją užliejusi džiaugsmo banga galėjo reikšti tik Kristiano pasirodymą.

– Mano ištikimoji sergėtoja sugrįžo, – pareiškė jis prisitraukdamas kėdę. Tada žvilgtelėjo į Lisą. – Jau baigei?

– Ką baigiau?

Jis galva linktelėjo mano pusėn.

– Skalpuoti ją, kad pastūmėjo mane į mirtinus Alto gniaužtus.

Lisa nuraudo. Dabar, kai apsigyniau, ji jautėsi kiek kalta, kad mane užsipuolė, o taikli Kristiano pastaba privertė pasijusti visai kvailai.

– Kalbėjomės, ir tiek.

Adrianas žiovaudamas atsilošė kėdėje.

– Viskas aišku. Blefavai norėdama pagąsdinti mane, nes visiems pasakiau, kad mano sergėtoja būsi tu. Pamanei – jei apsimesi nevykėle, tavęs nenorėsiu. Bet aš nepersigalvosiu, tad nėra prasmės rizikuoti kitų gyvybe.

Pajutau jam dėkingumą, kad neužsiminė apie įvykį koridoriuje. Nors Rajenas peržengė visas ribas, dabar pati nesupratau, kas man tada užėjo. Atrodė, tai nutiko kažkam kitam, o aš buvau tik stebėtoja. Pastaruoju metu per dažnai ėmiau nesivaldyti – dėl to, kad gavau Kristianą, dėl sergėtojų kaltinimų, dėl...

Tiesa. Pats laikas numesti bombą.

– Beje, yra vienas dalykas, kurį turėtumėte žinoti.

Keturios poros akių – netgi Edžio – įsmigo į mane.

– Ką? – paklausė Lisa.

Lengva nebus, tad geriausia viską išrėžti.

– Paaiškėjo, kad Viktoras Daškovas taip ir nebuvo pripažintas kaltu dėl to, ką mums padarė. Jis tiesiog sėdėjo kalėjime. Bet pagaliau bus teismas – maždaug po savaitės.

Išgirdusi jo vardą, Lisa pasijuto panašiai kaip aš. Pradinį sukrėtimą pakeitė baimė. Jos mintyse pradėjo suktis prisiminimai. Nešvarūs Viktoro žaidimai, privertę ją suabejoti sveiku protu. Kankinimai, kuriems ją pasmerkė jo parankiniai. Sukruvintas Kristianas, draskomas Viktoro šunų. Po stalu ji taip sugniaužė kumščius, kad net krumpliai pabalo. Kristianas nejautė ją užplūdusių jausmų, bet ir nereikėjo. Jis uždėjo savo ranką ant Lisos rankos. Ji nepastebėjo.

– Bet... bet... – ji giliai įkvėpė, stengdamasi nusiraminti. – Kodėl jis dar nepripažintas kaltu? Visi tai žino... Visi matė...

– Tokie įstatymai. Jis turi teisę gintis.

Nors Lisa buvo sutrikusi, pamažu, kaip ir aš tą naktį su Dimitrijumi, viską suprato.

– Palauk... nori pasakyti, kad jį gali išteisinti?

Pažvelgiau į jos išplėstas, išsigandusias akis ir neprisiverčiau pasakyti tiesos. Matyt, ji tai išskaitė iš mano veido.

Kristianas trenkė kumščiu į stalą.

– Nesąmonė!

Netoliese sėdėję mokiniai pakėlė galvas.

– Tai politika, – paaiškino Adrianas. – Kilmingiesiems galioja kitos taisyklės.

– Bet jis vos nenužudė Rouz ir Kristiano! – sušuko Lisa. – Ir pagrobė mane! Kaip kam nors dar gali kilti abejonių?

Ją užliejo jausmų audra. Baimė. Skausmas. Pyktis. Įniršis. Sutrikimas. Bejėgiškumas. Nenorėjau, kad ją užvaldytų tamsūs jausmai. Bet kai Lisa nurimo, siutas kažkodėl apėmė mane – visai kaip su Rajenu.

– Esu tikras, tai tik formalumas, – pasakė Adrianas. – Turint galvoje parodymus, nemanau, kad byla užsitęs.

– Deja, – pasakiau karčiai, – ne visi parodymai bus išklausyti. Mums neleido dalyvauti.

– Ką? – sušuko Kristianas. – Tai kas tada juos duos?

– Ten buvę sergėtojai. Matyt, niekas netiki, kad sugebėsime laikyti liežuvį už dantų. Karalienė nenori, kad visi sužinotų, jog vienas iš jos numylėtinių nederamai pasielgė.

Šįkart Lisa nekreipė dėmesio, kad tyčiojuosi iš kilmingųjų.

– Bet jį teis dėl mūsų.