Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Prisiminiau, kad Dimitrijus beveik visada būna vienas. Jei nedirba – sėdi įsikniaubęs į pamėgtus kaubojiškus romanus. Aš taip pat dažnai jaučiausi vieniša, bet mane bent jau visą laiką supo kiti. Kadangi jis buvo mano mokytojas, iš jo buvau pripratusi tik imti: patarimus, paramą. Bet aš jam taip pat kai ką daviau – tai, ką sunku paaiškinti. Ryšį su kitu žmogumi.

– Ar manimi pasitiki? – paklausiau.

Jis dvejojo tik akimirką.

– Taip.

– Tai patikėk ir dabar. Bent šį kartą dėl manęs nesijaudink.

Dimitrijus nieko neatsakė, nė nemėgino manęs sulaikyti. Perėjau kambarį, kuriame vyko svarstymas, ir išėjau į koridorių. Eidama pro šiukšliadėžę išmečiau puodelį su karšto šokolado likučiais.

ŠEŠTAS

Tai, kas nutiko kieme, matė tik trys liudininkai, bet nė kiek nenustebau, kad sužinojo visa Akademija. Kai grįžau, pamokos jau buvo pasibaigusios, bet koridoriuose pilna mokinių – vieni ėjo ruošti namų darbų, kiti perlaikyti testų. Man matant jie stengėsi neapkalbinėti, tik nelabai sekėsi. Tie, kurių žvilgsnį pagaudavau, arba sausai šyptelėdavo, arba iškart nusukdavo akis. Nuostabu.

Kadangi manęs su Kristianu nesiejo ryšys, neturėjau supratimo, kur jo ieškoti. Užtat pajutau, kad Lisa bibliotekoje, tad kodėl nepradėti nuo ten? Eidama koridoriumi išgirdau, kaip kažkas man už nugaros šūktelėjo:

– Ar ne per toli nuėjai?

Atsigręžiau ir pamačiau iš paskos žingsniuojančius Rajeną su Kamile. Jei būčiau bernas, taikliausias atsakymas būtų buvęs: „Su tavo motina?“, bet kadangi esu mergina ir turiu šiek tiek mandagumo, pasitenkinau paprastu: „Nesuprantu, apie ką kalbi.“

Rajenas mane prisivijo.

– Ir dar kaip supranti. Su Kristianu. Girdėjau, kad Stenas jį puolė, o tu abejingai nusigręžei ir nuėjai sau.

– Viešpatie, – sudejavau. Negana, kad visi apkalbinėja, bet kodėl dar iškraipo faktus? – Viskas buvo ne taip.

– Ne? Tai kodėl tave iškvietė pasiaiškinti pas Albertą?

– Klausyk, – staiga pamiršau bet kokį mandagumą. – Tiesiog susimoviau... visai kaip ir tu, kai užsimiršęs stebėjai dvikovą.

– Bet paskui susiėmiau, – pasakė jis raustelėjęs, – ir savo pareigą atlikau.

– Ar šiais laikais tai vadinama strigojų žudymu?

– Aš bent jau nesustingau kaip išgąsdinta mažvaikė.

Po pokalbio su Dimitrijumi buvau nusiraminusi, bet po tų žodžių vėl sukilo pyktis. Atrodė, tuoj sprogsiu.

– Gal, užuot kritikavęs kitus, labiau žiūrėk savo pareigų? – Galva linktelėjau į Kamilę. Nors ji tylėjo, iš veido mačiau, kad mėgaujasi pokalbiu.

Rajenas gūžtelėjo pečiais.

– Vienas kitam netrukdo. Mums iš paskos eina Šeinas, čia nėra durų, priekyje taip pat saugu. Paprasta. – Jis patapšnojo Kamilei per petį. – Jai niekas negresia.

– Taip, čia. Tikrame pasaulyje su tikrais strigojais taip gerai nepasirodytum.

Jo šypsena dingo, akys piktai žybtelėjo.

– Kiek žinau, ir tikrovėje pasirodei ne per geriausiai, bent jau kiek tai pasakytina apie Meisoną.

Viena būti kritikuojamai, kad neapsaugojau Kristiano nuo Steno, bet klausytis, kad esu kalta dėl Meisono mirties? Šito tai jau per daug. Tai aš saugojau Lisą dvejus metus, kai gyvenome tarp žmonių. Tai aš Spokane nužudžiau du strigojus. Tai aš vienintelė novicė Akademijoje, turinti dvi žaibo tatuiruotes, skiriamas sergėtojams už nužudytus strigojus. Žinojau, kad buvo šnabždamasi apie tai, kas nutiko Meisonui, bet į akis niekas nieko nesakė. Mintis, kad Rajenas ar kas kitas mane kaltina dėl Meisono mirties, buvo nepakeliama. Pati save dažnai kaltinau, tad kitų priminimų nereikėjo.

Ir nesusivaldžiau.

Tiesiai Rajenui priešais nosį vienu grakščiu judesiu ištiesiau ranką, sugriebiau Kamilę ir prispaudžiau prie sienos. Stengiausi neužgauti, bet ji vis tiek klaikiai persigando. Akys išsiplėtė iš baimės, kai dilbiu prirėmiau gerklę.

– Ką darai? – sušuko Rajenas, jo akys lakstė nuo manęs prie Kamilės. Šiek tiek pakeičiau pozą, bet rankos neatleidau.

– Gilinu tavo žinias, – atsakiau maloniai. – Kai kurios vietos nėra tokios saugios, kaip atrodo.

– Tu trenkta! Morojų negalima liesti! Jei sužinos sergėtojai...

– Aš jai nieko nedarau, – paprieštaravau, paskui pažvelgiau į Kamilę. – Ar aš tave skriaudžiu? Kenti nepakeliamą skausmą?

Ji padvejojo, paskui, kiek leido mano ranka, papurtė galvą.

– Tau nepatogu?

Ji vos linktelėjo.

– Matai? – pasakiau Rajenui. – Nepatogumas nėra tas pat kaip skausmas.

– Tu kvaištelėjusi. Paleisk Kamilę.

– Dar nebaigiau, Rajenai. Ir patariu klausytis, nes tai svarbu. Pavojus gali tykoti bet kur. Ne tik iš strigojų ar sergėtojų, persirengusių strigojais, pusės. O jei ir toliau elgsiesi kaip viską išmanantis šiknius, – Kamilę prispaudžiau smarkiau, bet ne tiek, kad užgaučiau ar trukdyčiau kvėpuoti, – susimausi. Ir tada tavo morojei galas.

– Gerai, gerai. Kaip pasakysi, tik paleisk, – paprašė Rajenas. Jo balsas drebėjo. Pasipūtimo neliko nė ženklo. – Tu ją gąsdini.

– Ir aš išsigąsčiau, jei mano gyvybė būtų patikėta tau.

Staiga pajutau gvazdikėlių kvapą ir supratau, kad netoliese yra Adrianas. Žinojau, kad mus stebi Šeinas ir dar keli. Novicai dvejojo – norėjo mane nustumti, bet bijojo užgauti Kamilę. Žinojau, kad ją reikia paleisti, bet Rajenas mane įsiutino. Norėjau jį pamokyti. Atkeršyti. O jei visai atvirai – nebuvo gaila ir Kamilės, nes buvau tikra, kad ji pasigardžiuodama mane apkalbinėja.

– Žavinga, – prabilo Adrianas kaip visad tingiu balsu. – Bet, manau, visi tave suprato.

– Kažin, – mano balsas buvo ir malonus, ir grasinamas. – Abejoju, ar suprato Rajenas.

– Dėl Dievo, Rouz! Viską supratau! – sušuko Rajenas. – Paleisk ją!

Adrianas priėjo prie manęs ir pažvelgė tiesiai į akis. Įprastinė kandi šypsenėlė, tačiau tamsiai žalios akys buvo kaip niekad rimtos.

– Taip, mažoji dampyre. Paleisk ją. Visi tave suprato.

Jau norėjau atrėžti Adrianui, kad nešdintųsi – pati nuspręsiu, kada ją paleisti, bet negalėjau ištarti nė žodžio. Iš dalies pykau, kodėl kišasi. Iš dalies supratau, kad jis... teisus.

– Paleisk, – pakartojo.

Dabar mano akys buvo nukreiptos į Adrianą, ne į Kamilę. Staiga supratau, kad jis teisus. Reikia paleisti. Nuleidau ranką ir pasitraukiau. Giliai įkvėpusi, Kamilė nėrė už Rajeno, juo prisidengdama tarsi skydu. Pamačiau, kad ji vos neverkia. Rajenas stovėjo netekęs žado.

Adrianas išsitiesė ir mostelėjo Rajenui.

– Siūlau nešdintis – kol iš tiesų neįsiutinai Rouz.

Rajenas, Kamilė ir kiti lėtai traukėsi atatupsti. Adrianas apkabino mane per pečius ir nusivedė į biblioteką. Jaučiausi keistai, tarsi pabudusi iš miegų, bet su kiekvienu žingsniu mintys skaidrėjo. Nusimečiau jo ranką.

– Panaudojai prieš mane įtaigą! – sušukau. – Privertei paleisti!

– Kažkam reikėjo tai padaryti. Dar kiek, ir būtum ją pasmaugusi.

– Nebūčiau. – Stumtelėjau bibliotekos duris. – Neturi teisės taip elgtis. – Įtaiga, kad priverstų kitus daryti tai, ko nori, vampyrai naudodavosi retai. Tai buvo amoralu, ir dauguma vampyrų buvo per menkai ją įvaldę, kad galėtų kam nors pakenkti. Tačiau dvasia įtaigą stiprino, todėl tiek Adrianas, tiek Lisa šiuo atžvilgiu buvo gan pavojingi.

– O tu neturėjai teisės užsipulti tos vargšelės, kad nuramintum užgautą išdidumą.

– Rajenas neturėjo teisės taip kalbėti.

– Nežinau, ką jis tau pasakė, bet, jei neklystu dėl tavo amžiaus, tu per didelė, kad keltum vėją dėl gandų.