Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Taip, – pritarė Kristianas nenujausdamas, kokios mintys sukasi mano galvoje. – Nenustebk, bet mudu ne tokie jau ir skirtingi. Tiesa, aš sumanesnis ir sąmojingesnis, bet abu norime ją apsaugoti. – Jis patylėjo. – Klausyk... iš tavęs jos neatimsiu. Negaliu. Niekas negali, kai judvi sieja ryšys.

Nustebau, kad jis apie tai prakalbo. Visad maniau, kad ginčijamės dėl dviejų priežasčių. Viena – mūsų prigimtis. Kita – daug svarbesnė – abu vienas kitam pavydėjome santykių su Lisa. Bet, kaip Kristianas ir sakė, abu tai darėme dėl tos pačios priežasties. Mylėjome Lisą.

– Nemanau, kad mūsų ryšys jus išskirs. – Supratau, kas jam neduoda ramybės. Kaip gali suartėti su mergina, kai ją, tegu ir su drauge, sieja toks ryšys? – Tu jai patinki... – Neprisiverčiau pasakyti: „Ji tave myli.“ – Tau jos širdyje skirta ypatinga vieta.

Kristianas įdėjo mėsą į orkaitę.

– Ką aš girdžiu? Galbūt tuoj pulsime glėbesčiuotis ir vienas kitą vadinti meiliais žodeliais. – Jis neva bjaurėdamasis susiraukė, bet mačiau, kaip džiaugiasi išgirdęs, jog Lisai patinka.

– Turiu tau keletą meilių žodelių, bet jei juos pasakysiu garsiai, skrisiu iš pamokos.

– Aha, – apsidžiaugė Kristianas. – Šitą Rouz aš pažįstu.

Kol kepė mėsa, jis nuėjo pasišnekėti su draugu. Mano saugomos durys buvo strategiškai svarbi vieta, todėl negalėjau plepėti su kitais, nesvarbu, kad visi tai darė. Kitapus klasės pastebėjau Džesį ir Ralfą. Kaip ir Kristianas, jie pasirinko lengvą pamoką.

Mūsų niekas neužpuolė, tik sergėtojas Dastinas užsuko pažiūrėti, kaip sekasi saugoti morojus. Jis stovėjo šalia manęs, kai pro šalį praėjo Džesis. Maniau, atsitiktinumas, bet Džesis prakalbo:

– Atsiimu savo žodžius, Rouz. Siunti ne dėl Lisos ar Kristiano. Siunti, nes pagal taisykles turi saugoti mokinį, o Adrianas Ivaškovas tam per senas. Girdėjau, nemažai praktikavotės saugodami vienas kitą...

Bet kuris kitas būtų pasakęs šmaikščiau, bet aš jau žinojau, kad iš Džesio nėra ko per daug tikėtis. Žinojau, kad jam nusišvilpt į mane su Adrianu, netgi įtariau, kad jis ir pats netiki, kad tarp mūsų kažkas yra. Bet Džesis siuto dėl mano ankstesnio grasinimo ir nutarė atkeršyti. Dastinas į Džesio žodžius nekreipė dėmesio, bet būtų atkreipęs, jei būčiau trenkusi morojų į sieną.

Tačiau tai nereiškė, kad turiu tylėti. Sergėtojai dažnai kalbėdavosi su morojais, tiesiog elgėsi pagarbiai ir stebėjo aplinką. Nusišypsojau.

– Jūs toks sąmojingas, pone Zeklai. Mirk iš juoko. – Tai pasakiusi nusisukau ir apžvelgiau klasę.

Supratęs, kad daugiau nieko nedarysiu, Džesis nusijuokė ir nuėjo sau, tikriausiai manydamas, jog pasiekė svarbią pergalę. Netrukus pasišalino ir Dastinas.

– Debilas, – sumurmėjo Kristianas, grįždamas į savo vietą. Iki pamokos pabaigos liko penkios minutės.

Akimis nulydėjau Džesį.

– Kristianai, visai džiaugiuosi, kad man skyrė tave.

– Jei mane lygini su Zeklu, menkas komplimentas. Verčiau paragauk. Tada tikrai apsidžiaugsi, kad gavai mane.

Mėsytė iškepė, ir jis davė man kąsnelį. Nė nepastebėjau, kaip, prieš dėdamas į orkaitę, kiekvieną kukulį apvyniojo juostele šoninės.

– O Dieve, tikras vampyrų maistas.

– Tik tada, jei mėsa žalia. Na, ir kaip?

– Skanu, – nenoriai pripažinau. Kas būtų pamanęs, kad juostelė šoninės gali taip pakeisti skonį? – Labai skanu. Iš tavęs išeis gera namų šeimininkė, o Lisa rūpinsis jūsų šeimos finansais.

– Juokinga, bet kaip tik apie tai ir svajoju.

Iš pamokos išėjome kur kas geresnės nuotaikos. Mūsų santykiai tapo draugiškesni. Ėmiau manyti, kad tos šešios savaitės nebus tokia kančia.

Jiedu su Lisa buvo susitarę susitikti bibliotekoje – mokytis arba apsimesti, kad mokosi, bet prieš tai jam reikėjo užsukti į bendrabutį. Išėjome į šaltą žiemos orą. Nusileidus saulei, dar labiau atvėso. Nuo saulės pažliugęs sniegas vėl sušalo į ledą, tad turėjome saugotis, kad neparkristume. Pakeliui prie mūsų prisidėjo Brendonas Lazaras, morojus, gyvenąs Kristiano bendrabutyje. Brendonas iškart pradėjo pasakoti apie dvikovą per matematikos pamoką. Visi nusijuokėme įsivaizdavę, kaip Alberta lenda pro langą.

– Gal ir sena, bet susitvarkytų su beveik kiekvienu iš mūsų, – pasakiau. Tada nustebusi pažvelgiau į Brendoną. Jo veidas buvo sumuštas ir subraižytas. Prie ausies tarsi nudeginta. – O tau kas nutiko? Ir tu koveisi su sergėtojais?

Šypsena akimirksniu dingo, jis nusuko akis.

– Ne, pargriuvau.

– Neskiesk. – Nors morojai nesimokė kautis kaip dampyrai, mušdavosi kaip ir visi kiti. Pagalvojau, su kuo jis galėjo susikibti – Brendonas buvo visų mėgstamas. – Tai labiausiai nevykęs pasiteisinimas pasaulyje.

– Tai tiesa, – atsakė jis, vis dar vengdamas mano žvilgsnio.

– Jei nuo kažko gauni į kailį, galėčiau pamokyti keleto pratimų.

Brendonas pažvelgė man tiesiai į akis.

– Užteks, gerai? – balsas ne priešiškas, tik tonas griežtas, turįs padaryti galą mano kamantinėjimui.

Nusijuokiau.

– Sugalvojai panaudoti įtaigą?

Staiga kairėje pastebėjau šešėlį. Jis pasislėpė už tamsių pušų kamienų, bet to užteko, kad patrauktų mano dėmesį. Iš tamsos išniro Stenas – jis mus puolė.

Pagaliau. Mano pirmasis išbandymas.

Pajutau adrenalino antplūdį, lyg mus būtų užpuolęs tikras strigojus. Sureagavau akimirksniu – užstojau Brendoną ir Kristianą. Pirmas judesys – morojų užstoti savo kūnu. Tada atsigręžiau į užpuoliką, ranka jau siekė kuolelio...

Ir tada pasirodė jis.

Meisonas.

Jis stovėjo vos už poros žingsnių, Stenui iš dešinės, ir atrodė lygiai taip kaip aną naktį. Permatomas. Švytintis. Liūdnas.

Pajutau, kaip per nugarą perbėgo šiurpas. Sustingau negalėdama nei pajudėti, nei suimti kuolelio. Pamiršau, ką dariau, pamiršau saugomus morojus. Mačiau tik Meisoną – vaiduoklišką, švytintį Meisoną. Atrodė, kad jis nori kažką pasakyti. Mane apėmė tas pats bejėgiškumo jausmas kaip ir Spokane. Tada nesugebėjau jam padėti, nepadėsiu ir dabar. Pajutau tuštumą. Stovėjau sustingusi ir svarsčiau, ką jis nori pasakyti.

Meisonas pakėlė perregimą ranką ir parodė į priešingą pusę, bet nesupratau, į ką jis rodo. Papurčiau galvą. Jis dar labiau nusiminė.

Staiga kažkas trenkė man per petį, nuo smūgio susvyravau. Dar spėjau ištiesti rankas, kad nepargriūčiau. Tarsi pabudau iš sapno. Pakėlusi akis pamačiau Steną.

– Hetavėj! – užriko jis. – Ką darai?

Sumirksėjau norėdama galutinai pamiršti Meisono viziją. Man svaigo galva. Žvilgtelėjau į perpykusį Steno veidą, paskui tenai, kur stovėjo Meisonas. Jo nebebuvo. Vėl atsigręžiau į Steną ir pagaliau supratau, kas atsitiko. Kol buvau atsijungusi, jis užpuolė morojus. Viena ranka gniaužė Kristiano kaklą, kita – Brendono. Jis jų nesmaugė, bet tiesa buvo akivaizdi.

– Jei čia būtų buvęs strigojus, – suniurzgė Stenas, – jie jau būtų negyvi.

PENKTAS

Daugumą su drausme susijusių klausimų Akademijoje sprendė direktorė Kirova. Ji prižiūrėjo tiek dampyrus, tiek morojus ir garsėjo dažnomis bei išradingomis bausmėmis. Nebuvo žiauri, bet ir atlaidžia pavadinti negalėjai. Ji rimtai žiūrėjo į mokinių nusižengimus ir bausdavo taip, kaip jai atrodė tinkama.

Tačiau kai kurie klausimai buvo ne jos valioje.

Sergėtojų drausmės komiteto posėdžiai buvo reti. Mokinys turėdavo kaip reikiant prisidirbti, kad jis būtų sušauktas. Pavyzdžiui, sąmoningai rizikuoti morojaus gyvybe. Arba tariamai sąmoningai rizikuoti morojaus gyvybe.