Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Taip, ir vėl! Kodėl nesupranti, kaip tai svarbu? Viktoras kelia rimtą grėsmę.

– Žinau.

– Jei jį paleis, imsis senų darbelių.

– Mažai tikėtina, kad paleistų. Kalbos, kad karalienė jį išteisins – tik gandai. Kas kas, o tu turėtum skirti gandus nuo tiesos.

Žvelgiau į priekį atsisakydama pripažinti jo žodžių logiką.

– Vis tiek turėtumėte leisti mums duoti parodymus. Bent jau... – giliai įkvėpiau, – ...bent jau Lisai.

Kad ir kaip buvo sunku ištarti, galvojau tikrai taip. Nesivaikiau šlovės, kaip kad sakė Stenas. Tiesiog visada troškau būti įvykių sūkuryje, padėti kitiems. Kaip ir duoti parodymus Viktoro teisme. Norėjau pažiūrėti jam į akis ir įsitikinti, kad gavo pelnytą bausmę.

Tačiau, laikui bėgant, viltys blėso. Niekas mums neleis duoti parodymų. Nors, jei pakviestų bent vieną iš mūsų, juos turėtų duoti Lisa. Ji tapo Viktoro auka, ir nors mintis, kad į teismą ji vyks viena, o manęs kaip sergėtojos neprireiks, kėlė nerimą, būčiau linkusi rizikuoti, kad tik Viktoras būtų nuteistas.

Dimitrijų, žinantį mano nekantrumą ir norą veikti, toks netikėtas požiūris nustebino.

– Tu teisi, ji turėtų duoti parodymus, bet aš negaliu nieko padaryti. Maniau, mano žodis kažką lemia, deja...

– Ar tikrai padarei viską, ką galėjai? – Prisiminiau Adriano žodžius, kad Dimitrijus galėjo labiau pasistengti. – Visi tave gerbia, turėtų paklausyti.

– Ne taip, kaip manai. Gal Akademijoje ir esu vertinamas, bet, palyginti su kitais sergėtojais, esu jaunas. Beje, aš tave užtariau.

– Gal reikėjo pasistengti labiau?

Pajutau, kaip jis užsisklendė. Jis noriai leisdavosi į diskusijas, bet kai pradėdavau elgtis kaip mažvaikė, nutildavo. Mėginau pasitelkti logiką.

– Viktoras žino apie mudu, – pasakiau. – Jis gali ką nors leptelėti.

– Per teismą Viktoras turės didesnių rūpesčių nei tu ir aš.

– Taip, bet tu jį pažįsti. Jis nenuspėjamas. Jei pajus, kad praranda viltį būti išteisintas, gali paleisti liežuvį vien norėdamas atkeršyti.

Lisai taip ir nepasakiau apie savo santykius su Dimitrijumi, bet apie juos sužinojo didžiausias mūsų priešas. Netgi Adrianas žinojo. Užteko į mus pasižiūrėti. Matyt, visi aferistai tam turi talentą. Viktoras niekam nieko nesakė, bet tai panaudojo prieš mus, užleido aistros kerus. Tiesa, kerai nebūtų suveikę, jei tarp mūsų nebūtų buvusios abipusės traukos. Kerai ją tik sustiprino. Su Dimitrijumi nesuartėjome tik per plauką. Labai sumanu iš Viktoro pusės nukreipti mūsų dėmesį nenaudojant smurto. Jei kas nors būtų užpuolęs, būtume pasipriešinę. Bet užsiundyti vieną kitu? Atsispirti aistrai mums buvo itin sunku.

Dimitrijus tylėjo. Suprato, kad aš teisi.

– Tada teks susitaikyti su galimomis pasekmėmis, – galiausiai pasakė. – Jei Viktoras nuspręs apie tai papasakoti, tai tikrai ne dėl to, kad duosi parodymus ar ne.

Visą kelią iki bažnyčios tylėjau. Atėjus tėvas Endrius pasakė, kad peržiūrėjo dėžes, o mokytojai Deivis reikės tik vienos.

– Nunešiu, – šaltai pasakiau Dimitrijui, kai kunigas nebegalėjo mūsų girdėti. – Nebūtina manęs lydėti.

– Rouz, tai ne pasaulio pabaiga...

– Kaip tik pasaulio pabaiga! – atkirtau. – Tu nesupranti.

– Suprantu. Manai, aš noriu, kad Viktorą paleistų? Kad visi rizikuotume? – Pirmą kartą po ilgo laiko mačiau, jog jis iš paskutiniųjų tvardosi. – Bet, kaip jau sakiau, padariau viską, ką galėjau. Aš ne toks kaip tu – nepriekaištauju, kai reikalai krypsta ne taip, kaip tikėjausi.

– Ir aš ne.

– Dabar priekaištauji.

Jis buvo teisus. Širdies gilumoje jaučiau, kad persistengiau... bet pastaruoju metu buvo labai sunku valdytis.

– Kodėl atėjai padėti? – paklausiau. – Ką išvis čia veiki?

– Ar tai taip keista? – įskaudintas paklausė jis.

– Taip. Tu mane šnipinėji? Aiškiniesi, kodėl vis susimaunu? Rūpiniesi, kad neprisidirbčiau?

Jis žvelgė į mane, paskui nuo akių nusibraukė plaukus.

– Kodėl visada ieškai slaptų tikslų?

Mano galvoje sukosi šimtai minčių. Jei nėra kito tikslo, vadinasi, jis tiesiog norėjo pabūti su manimi. Bet tai nelogiška, nes abu žinojome, kad mus sieja tik mokytojo ir mokinės santykiai. Ypač iš jo pusės. Pats taip pasakė.

– Visi turi tikslų.

– Taip. Bet jie ne visada tokie, kaip atrodo. – Dimitrijus atidarė duris. – Pasimatysime vėliau.

Nulydėjau jį žvilgsniu, kamuojama prieštaringų jausmų. Kad kiek, būčiau pasakiusi, jog buvome pasimatyme.

DEŠIMTAS

Kitą dieną toliau saugojau Kristianą. Asmeninis gyvenimas, kaip visada, buvo nustumtas į antrą vietą.

– Kaip tavo bausmė? – paklausė jis einant iš bendrabučio.

Užgniaužiau žiovulį. Naktį miegojau prastai – tiek dėl jausmų Dimitrijui, tiek dėl tėvo Endriaus žodžių. Tačiau budrumo nepraradau. Čia Stenas buvo užpuolęs du kartus, be to, sergėtojai užtektinai gudrūs, kad mane užpultų tada, kai jaučiuosi visiškai išsekusi.

– Gerai. Kunigas mus anksti paleido.

– Mus?

– Padėjo Dimitrijus. Matyt, manęs pagailo.

– Arba jis neturi ką veikti, kai baigėsi jūsų treniruotės.

– Gal, nors kažin. Šiaip ar taip, diena buvo visai smagi. – Jei neminėsime žinių apie kerštaujančius vaiduoklius.

– Man diena buvo puiki, – patenkintas pasakė Kristianas.

Iš paskutiniųjų stengiausi būti santūri.

– Žinau.

Pasinaudoję proga, kad jų sergėtojams laisva diena, Kristianas su Lisa ėmėsi „saugoti“ vienas kitą. Tikriausiai turėjau džiaugtis, nes jie palaukė, kada šalia nebus mūsų su Edžiu, kita vertus, tai nesvarbu. Nemiegodama galėjau nesikapstyti detalėse, nors vis tiek žinojau, kas vyksta. Kankino ankstesnis pavydas ir pyktis. Sena kaip pasaulis problema – Lisa daro viską, ko negaliu aš.

Tiesiog miriau iš bado. Kone užuodžiau skrebutį su karštu klevų sirupu. Angliavandeniai kvadratu. Niam. Tačiau Kristianui prieš pusryčius reikėjo kraujo, o jo poreikiai svarbiau už manuosius. Svarbiausia jie . Matyt, vakar jis apsiėjo be kasdienės kraujo dozės, kad ilgiau pabūtų su Lisa.

Maitintojų kambaryje grūsties nebuvo, bet vis tiek teko laukti.

– Klausyk, – staiga paklausiau. – Ar pažįsti Bretą Ozerą? Juk jūs giminės, tiesa? – Po susitikimo su Džil prisiminiau, kur buvau girdėjusi panašią istoriją. Breto Ozeros ir Deino Zeklo sumušimai man priminė Brendoną. Po pirmos dienos fiasko su Stenu jis man visai iškrito iš galvos, bet kiti du panašūs nutikimai sužadino smalsumą. Visus tris sumušė. Visi trys tai slėpė.

Kristianas linktelėjo.

– Taip, giminės. Tiesa, jo gerai nepažįstu – jis trečios ar ketvirtos eilės pusbrolis. Jo šeima nutolo nuo manęs, kai... pati žinai.

– Apie jį išgirdau keistą dalyką.

Papasakojau, ką Džil buvo sakiusi apie Deiną ir Bretą.

– Keista, – pritarė Kristianas. – Bet berniukai dažnai susimuša.

– Žinoma, tačiau sutapimai labai keisti. Be to, kilmingieji paprastai nenukenčia, o jie nukentėjo.

– Gal čia šuo ir pakastas? Pati žinai, kaip yra. Kilmingieji siunta, kad nekilmingieji nori pakeisti sergėtojų skyrimo tvarką ir pradėti kautis. Dėl to Džesis ir Ralfas ir įkūrė tą savo kvailą klubą. Jie nori, kad kilmingieji išsaugotų valdžią. Nekilminguosius tai suerzino, ir jie ėmėsi veiksmų.

– Tai kilmingiesiems keršija kažkoks aktyvistas?

– Visai nenustebčiau, jeigu taip ir būtų, – pabrėžė Kristianas.

– Tai jau tikrai, – sumurmėjau.

Pakvietė Kristianą. Jis žvilgtelėjo, kas jam teko.