Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Edis paprieštaravo sakydamas, kad turi gyventi kartu su Lisa. Šypsodamasis Dimitrijus paaiškino, kad tai nebūtina. Tokiose vietose sergėtojams nereikėjo sekioti paskui morojus. Čia jie išsiskirdavo, ir kiekvienas užsiimdavo savais reikalais. Rūmus saugojo kaip ir Akademiją. Tiesą sakant, ir Akademijoje sergėtojai retai kada sekiojo paskui lankytojus. Mes nuo savo morojų neatsilikome nė per žingsnį tik dėl pratybų. Edis nenoriai nusileido, ir mane dar kartą nustebino jo atsidavimas.

Alberta trumpai pasišnekėjo su sergėtojais ir atsisuko į mus.

– Pailsėkite ir pasiruoškite vakarienei, ji po keturių valandų. Lisa, karalienė tavęs laukia po valandos.

Nuostaba perbėgo Lisos veidu, mudvi greitai susižvelgėme. Per paskutinį susitikimą karalienė Tatjana ją pažemino prieš visą Akademiją sukritikavusi, kad pabėgo su manimi. Kažin ko jai prireikė iš Lisos šįkart?

– Gerai, – pasakė Lisa. – Mudvi su Rouz būsime pasi­rengusios.

Alberta papurtė galvą.

– Rouz niekur neis. Karalienė aiškiai pasakė, kad nori susitikti su tavimi viena.

Žinoma. Kodėl karalienei turėtų rūpėti Vasilisos Dragomir šešėlis? Galvoje išgirdau šlykštų balsą – nereikalinga, nereikalinga...

Ta mintis mane išgąsdino, pasistengiau ją nuginti. Nuėjau į savo kambarį. Laimė, buvo televizorius. Mintis apie keturias dykinėjimo dienas nuteikė džiugiai. Kambarys stilingas: grakštūs juodi stalai ir baltos odos minkštasuoliai. Net baisu ant jų sėstis. Ironiška, bet čia stigo slidinėjimo kurorto, kuriame praleidome Kalėdų atostogas, prabangos. Matyt, į rūmus visi atvykdavo dirbti, o ne ilsėtis.

Išsitiesiau ant sofos ir įsijungiau televizorių, bet staiga patekau į Lisos mintis. Ateik pasikalbėti , – paprašė draugė. Atsisėdau nustebusi tiek dėl pačios žinutės, tiek dėl turinio. Paprastai mūsų ryšys pasireikšdavo per jausmus. Konkrečių pageidavimų pasitaikydavo itin retai.

Išėjusi iš kambario, pabeldžiau į gretimas duris. Atidarė Lisa.

– Negalėjai pati ateiti? – paklausiau.

– Atleisk, – nuoširdžiai atsiprašė. Sunku pykti ant tokio mielo žmogaus. – Neturiu laiko. Suku galvą, kuo apsirengti.

Ant lovos gulėjo atidarytas lagaminas, drabužiai kabėjo spintoje. Skirtingai nei aš, drabužių ji pasiėmė tiek kasdienai, tiek iškilmingoms progoms. Priguliau ant sofos. Ji buvo aksominė, ne odinė.

– Vilkis palaidinukę ir maukis juodas kelnes, – pasakiau. – Tik ne suknelę.

– Kodėl ne suknelę?

– Kad neatrodytum nusižeminusi.

– Susitinku su karaliene, Rouz. Derama apranga reiškia pagarbą, ne nusižeminimą.

– Kaip pasakysi.

Bet Lisa vis tiek apsirengė taip, kaip siūliau. Su pavydu žiūrėjau, kaip ji dažosi. Nemaniau, kad man taip trūks kosmetikos. Kai gyvenome tarp žmonių, kasdien rūpestingai pasidažydavau. Akademijoje tam neturėjau nei laiko, nei noro. Tokiam chaotiškam gyvenimui makiažas buvo nereikalingas, be to, būtų greitai susigadinęs. Daugių daugiausia atgaivindavau veidą drėkinamuoju kremu. Rytais jo man būdavo per daug, jausdavausi tarsi su kauke, todėl nustebdavau, kad šaltu oru ir atšiauriomis sąlygomis oda sugerdavo viską.

Šiek tiek pasigailėjau, kad retai kada galėsiu savimi taip pasirūpinti. Lisa didžiąją dalį laiko leis karališkuosiuose priėmimuose, o manęs niekas nė nepastebės. Keista, ypač žinant, kad iki pernai metų visada pirmiausia pastebėdavo mane.

– Kaip manai, kodėl ji nori su manimi susitikti? – paklausė Lisa.

– Gal laukia paaiškinimo, ką čia veikiame.

– Gal.

Nors iš pažiūros Lisa atrodė rami, jaučiau, kad nervinasi. Ji dar nebuvo atsigavusi po paskutinio karalienės pažeminimo praėjusį rudenį. Mano vaikiškas pavydas ir verkšlenimas staiga pasirodė menki, palyginti su tuo, ką išgyveno ji. Mintyse save papurčiau primindama, kad aš – ne tik nematoma jos sergėtoja. Aš – geriausia jos draugė, bet pastaruoju metu retai pasišnekėdavome.

– Tau nėra ko nerimauti, Lis. Nepadarei nieko blogo. Viską atlieki gerai. Tavo pažymiai puikūs. Elgesys nepriekaištingas. Prisimink, kokį padarei įspūdį per slidinėjimo išvyką. Ta kalė neturi tau ko prikišti.

– Nevadink jos taip, – mechaniškai pataisė Lisa. Ji pasidažė blakstienas, patyrinėjo save veidrodyje ir užsitepė dar vieną sluoksnį tušo.

– Visus vadinu tikraisiais vardais. Jei ji pradės tave ėsti, tai tik todėl, kad tavęs bijo.

Lisa nusijuokė.

– Ko jai manęs bijoti?

– Prie tavęs visus traukia, o tokiems kaip ji nepatinka, kai nuo jų nukrypsta dėmesys. – Tokia išmintis nustebino mane pačią. – Be to, tu paskutinė iš Dragomirų. Visada būsi dėmesio centre. O kas ji tokia? Tik viena iš Ivaškovų. Jų tūkstančiai. Tikriausiai todėl, kad visi tokie kaip Adrianas ir turi šimtus neteisėtų vaikų.

– Adrianas vaikų neturi.

– To mes nežinom, – pasakiau mįslingai.

Lisa sukikeno ir pasitraukė nuo veidrodžio, patenkinta savo išvaizda.

– Kodėl visada taip bjauriai kalbi apie Adrianą?

Vaidindama nustebusią, kilstelėjau antakius.

– Tai dabar jį gini? O kaip tavo pačios perspėjimas laikytis nuo jo atokiau? Pirmąkart sužinojusi, kad su juo susitikau, vos nenukandai man galvos – o juk susitikome atsitiktinai.

Ji iš lagamino išsiėmė auksinę grandinėlę ir pradėjo segtis ant kaklo.

– Taip... Bet tada jo gerai nepažinojau. Ne toks jis ir blogas. Sutinku – ne šventasis, kita vertus, manau, kai kurie pasakojimai apie jį ir kitas merginas gerokai perdėti.

– Užtat aš taip nemanau, – paprieštaravau stodamasi. Lisai nesisekė užsisegti grandinėlės, todėl padėjau.

– Ačiū, – padėkojo Lisa ranka perbraukdama papuošalą. – Manau, Adrianui tu patinki. Rimtai patinki.

Papurčiau galvą ir pasitraukiau.

– Ne. Jis tik nori nuo žavios dampyrės nuplėšti drabužius.

– Netikiu.

– Todėl, kad tiki visų gerumu.

Skeptiškai nusiteikusi, ji pradėjo šukuotis lygius plaukus.

– Nemanau. Kaip ir nemanau, kad jis toks blogas, kokiu jį laikai. Žinau – praėjo nedaug laiko po Meisono... Bet tau reikėtų pradėti su kuo nors susitikinėti.

– Susikelk plaukus. – Iš lagamino išėmiau plaukų segtuką. – Be to, žinai, kad mudu su Meisonu nesusitikinėjome.

– Taip. Taigi dar viena priežastis pradėti susitikinėti su kitu. Akademija dar nebaigta, turėtum džiaugtis gyvenimu.

Džiaugtis gyvenimu. Ar ne ironiška? Prieš kelis mėnesius dėl to susiginčijau su Dimitrijumi, esą nesąžininga, kad kaip būsima sergėtoja turiu saugoti savo reputaciją ir nekrėsti kvailysčių. Jis sutiko, esą nesąžininga, kad negaliu daryti to, ką daro mano amžiaus merginos, tačiau tai kaina, kurią turiu mokėti už savo ateitį. Nusiminiau, tačiau po Viktoro darbelių supratau, kad Dimitrijus teisus – bent jau tuo požiūriu, kai tarp eilučių man pasakė, kad nereikia atsisakyti visų malonumų. Po Spokano jaučiausi visai kitas žmogus. Iki baigimo liko keli mėnesiai. Akademija... šokiai... vaikinai... Iš tiesų jie nieko nereiškia, jei nori tapti gera sergėtoja.

– Nemanau, jog reikia vaikino, norint, kad mano patirtis Akademijoje būtų visapusiška, – pasakiau.

– Aš to ir nesakau, – sutiko draugė suimdama plaukus į uodegą. – Bet anksčiau flirtuodavai ir susitikinėdavai su vaikinais. Būtų smagu, jei ir dabar retkarčiais tai darytum. Niekas nesako, kad su Adrianu viskas turi būti rimta.

– Čia jis tau tikrai neprieštarautų. Deja, manau, kad jį mažiausiai domina rimti santykiai.

– Pasak kai kurių gandų, jūsų santykiai labai rimti. Anądien girdėjau, kad judu susižadėję. Dar girdėjau, jog šeima jo išsižadėjo, nes jis pasakė tėvui, kad niekada nepamils kitos.