Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Tu tik pažiūrėk, – patenkintas pasakė. – Vėl Alisa.

– Nesuprantu, ko taip ja žaviesi? – svarsčiau einant prie pagyvenusios maitintojos. – Lisa kažkodėl irgi visada apsidžiaugia ją pamačiusi. Bet Alisa paplaukusi.

– Žinau, – pritarė Kristianas. – Tuo ji man ir patinka.

Alisa su mumis pasisveikino, Kristianas atsisėdo šalia. Aš atsišliejau į sieną ir sukryžiavau rankas.

– Alisa, aplinka nepasikeitė. Ta pati, kaip ir praėjusį kartą, – išdidžiai pareiškiau.

Ji pakėlė apsvaigusias akis.

– Kantrybės, Rouz. Turi būti kantri. Ir pasirengusi. Ar esi pasirengusi?

Temos pakeitimas mane išmušė iš vėžių. Tas pats, kaip kalbėtis su Džil, jei ji būtų pamišusi.

– Pasirengusi kam? Kitai aplinkai?

Nors mano balse suskambo ironija, į mane ji pažvelgė taip, lyg beprotė būčiau aš.

– Tu apsiginklavusi? Tu mus apsaugosi?

Įkišau ranką į palto kišenę ir išsitraukiau pratybų kuolelį.

– Apsaugosiu, – pažadėjau.

Jai iškart palengvėjo, ji aiškiai neskyrė tikro kuolelio nuo pratybų.

– Tai gerai, – pasakė ji. – Dabar mes saugūs.

– Iš tiesų, – pritarė Kristianas. – Kai Rouz ginkluota, nėra ko bijoti. Morojai gali ramiai ilsėtis.

Alisa nepastebėjo ir jo sarkazmo.

– Niekur nebėra saugu.

Kuolelį įsidėjau į kišenę.

– Mes saugūs, nes saugo geriausi pasaulyje sergėtojai, be to, yra žiedai. Strigojai čia nepateks.

Nepasakiau, ką sužinojau visai neseniai. Strigojai galėjo paprašyti žmonių pažeisti žiedus. Apsauginiai žiedai – nematomos keturių elementų linijos, kurias sukuria keturi morojai, valdantys skirtingus elementus. Apeidami teritoriją, jie skleidžia magiją ir sukuria apsauginę sieną. Morojų magija kupina gyvybės ir saugo nuo strigojų, kurių gyvybė užgesusi. Žiedais morojai dažnai apsaugo savo namus, o apie Akademiją jų yra šimtai. Kadangi kuoleliai taip pat kaldinami pasitelkus visų keturių elementų magiją, kuoleliu perkirstas žiedas išsklaido apsauginius kerus. Anksčiau dėl to niekas nesuko galvos, nes prie kuolelių strigojai negalėjo prisiliesti. Bet per paskutinius išpuolius strigojams padėjo žmonės – galėdami liesti kuolelius jie pažeidė apsauginius žiedus. Manėme, kad mano nužudytas strigojus buvo tos gaujos vadas, bet nebuvome tikri.

Alisa tyrinėjo mane padūmavusiu žvilgsniu, tarsi skaitytų mano mintis.

– Niekur nesaugu. Kerai išsisklaido. Sergėtojai žūsta.

Pažvelgiau į Kristianą, bet jis tik gūžtelėjo pečiais, tarsi sakydamas: „O ko tu iš jos tikėjaisi?“

– Merginos, jei jau baigėte plepėti, gal leisite man gerti?

Alisa džiaugsmingai sutiko – tądien ji dar nedavė kraujo. Greitai ji užsimiršo įkandimo ekstazėje. Aš taip pat pamiršau žiedus. Ramybės nedavė vienintelė mintis – norėjau žinoti, ar Meisonas tikras, ar ne. Nepaisydama kunigo aiškinimo, turėjau pripažinti, kad Meisono pasirodymai veikiau gąsdinantys nei grasinantys. Jei nusprendė man atkeršyti, jam ne itin sekėsi. Dar kartą pradėjau save įtikinėti, kad dėl visko kalti nuovargis ir stresas.

– O dabar man laikas valgyti, – pasakiau, kai Kristianas baigė. Užuodžiau ir keptą šoninę. Kristianui patiks. Galės užsidėti ant skrebučio.

Nespėję išeiti iš kambario, susidūrėme su Lisa, kurią vijosi Edis. Jos veidas buvo susijaudinęs, bet per ryšį pajutau, kad ji ne itin džiaugiasi.

– Girdėjai? – paklausė ji, stengdamasi atgauti kvapą.

– Ką?

– Greičiau susidėk daiktus. Vykstame į Viktoro teismą – dabar pat.

Mums niekas nesakė, kada prasidės teismas, ką jau kalbėti apie tai, kad duosime parodymus. Su Kristianu greitai susižvelgėme ir nuskubėjome į jo kambarį daiktų.

Susidėjome akimirksniu. Mano kuprinė buvo paruošta, Kristianas saviškę susikrovė per kelias minutes. Mažiau nei po pusvalandžio jau buvome Akademijos lėktuvų aikštelėje. Ten stovėjo du lėktuvai, vienas užvestas ir pasiruošęs kilti. Keli morojai baigė parengiamuosius darbus.

Niekas nežinojo, kas vyksta – tik buvo pasakyta Lisai, kad ji, aš ir Kristianas duosime parodymus teisme, o Edis vyks kartu ir tęs pratybas. Niekas neaiškino, kodėl persigalvota, mus apėmė nekantrumas ir nerimas. Visi norėjome, kad Viktoras sėstų iki gyvos galvos, bet dabar, laukdami akistatos su juo, jautėmės šiek tiek išsigandę.

Šalia lėktuvo trapo stoviniavo sergėtojai. Atpažinau, jog tai tie patys sergėtojai, kurie sugavo Viktorą. Greičiausiai vykdys dvigubas pareigas – saugos mus ir duos parodymus teisme. Dimitrijus stovėjo kiek atokiau; pamačiusi iškart nuskubėjau prie jo.

– Atsiprašau, – pasakiau. – Labai atsiprašau.

Jis atsigręžė, veidas, kaip visada, ramus.

– Už ką atsiprašai?

– Už tuos siaubingus dalykus, kurių prišnekėjau vakar. Tau pavyko juos perkalbėti.

Nors ir nervinausi prieš susitikimą su Viktoru, dabar mane užliejo džiaugsmas. Dimitrijus ištesėjo pažadą. Žinojau, kad jam rūpiu – ką tik tai įrodė. Jei būtume buvę vieni, būčiau jį apkabinusi.

Dimitrijaus veido išraiška nepasikeitė.

– Dėkok ne man, Rouz. Aš čia niekuo dėtas.

Alberta davė ženklą lipti į lėktuvą, ir jis nuėjo prie kitų. Likau stovėti kaip įkasta. „Ką visa tai reiškia?“ – svarsčiau, lydėdama jį akimis. Jei jis nieko nedarė, kodėl mus paėmė? Diplomatinės Lisos pastangos buvo atmestos anksčiau. Iš kur tokios permainos?

Mano draugai jau buvo lėktuve, tad nuskubėjau pas juos. Viduje išgirdau kažką mane šaukiant.

– Mažoji dampyre! Seniai laikas.

Apsidairiusi pamačiau mojuojantį Adrianą. Kitoje rankoje jis laikė taurę. Nuostabu. Iš kailio nėrėmės, kad mus paimtų, o Adrianas tiesiog skrenda, ir viskas. Lisa sėdėjo su Kristianu, aš atsisėdau prie Edžio – tikėjausi išvengti Adriano. Edis užleido vietą prie lango. Adrianas persėdo į eilę priešais mus, nors, galėjo atsisėsti ir šalia – vis tiek visą laiką gręžiojosi su manimi pasišnekėti. Jo plepumas ir atviras flirtavimas bylojo, kad kokteilius pradėjo gurkšnoti dar prieš įlipdamas į lėktuvą. Pakilus į orą pasigailėjau, kad pati neišgėriau. Žiauriai įsiskaudėjo galva. Svajojau apie taurelę vodkos, lengvinančios kančias.

– Vykstame į rūmus, – pasakė Adrianas. – Negi nesidžiaugi?

Užsimerkiau ir pasitryniau smilkinius.

– Dėl ko? Dėl teismo ar dėl rūmų?

– Dėl rūmų. Ar pasiėmei suknelę?

– Niekas nesakė, kad reikia.

– Vadinasi, nepasiėmei.

– Taip.

– Taip? Maniau, norėjai pasakyti ne?

Atsimerkiau ir sužaibavau akimis.

– Gerai žinai, ką norėjau pasakyti. Suknelės nepasiėmiau.

– Nieko, suveiksime, – išdidžiai pareiškė.

– Vesies mane apsipirkti? Bet manęs vienos neišleis ir abejoju, ar tave pripažins tinkamu globėju.

– Apsipirkti? Nieko panašaus. Rūmuose yra siuvėjų. Užsakysime ką nors specialiai tau.

– Nebus kada. Be to, teismui suknelės nereikia.

– Ne, bet aš noriu pamatyti tave su suknele.

Atsidusau ir priglaudžiau galvą prie lango. Skaudėjo nežmoniškai. Matyt, kaltas slėgis. Akies krašteliu kažką pastebėjau ir nustebusi pasukau galvą, bet pro langą buvo matyti tik žvaigždės.

– Juodą, – toliau svajojo Adrianas. – Satininę, su nėriniais. Tau patinka nėriniai? Kai kurios merginos skundžiasi, kad jie dirgina odą.

– Adrianai! – Atrodė, galvą lyg kas kaltu kalė.

– Galima rasti ir su aksominiais nėriniais. Jie nedirgina.

– Adrianai! – Pradėjo skaudėti netgi akis.

– Su skeltuku, kuris atidengs tavo nuostabias kojas. Su ilgu skeltuku ir mažu kaspinėliu viršuje.