Райчел Мид: Vampyrų akademija

– Ir dar viena, – kalbėjo ji toliau. – Jis sakė, kad negalėsiu jos visiškai atsisakyti. Jis buvo teisus. Sunku apsieiti be magijos. Kartais baisiai norisi ją panaudoti.

– Suprantu, – pasakiau. Jaučiau jos skausmą. Vaistai nuslopino magiją, bet ne mūsų ryšį.

– Vis dar svarstau, ką galėčiau padaryti, kam galėčiau padėti, – tarė Lisa su gailesčiu.

– Visų pirma padėk sau pačiai, – pasakiau griežtai. – Nenoriu, kad vėl žalotumeis. Aš tau neleisiu.

– Žinau. Kristianas sako tą patį, – ir nusišypsojo ta paika šypsena, kuri visada pasirodydavo jos veide, vos kalba pasisukdavo apie jį. Jei būčiau žinojusi, kokiais kvailiais juos pavers meilė, gal ir nebūčiau taip stengusis, kad būtų kartu. – Tikriausiai jūs teisūs. Verčiau trokšti magijos, bet likti sveiko proto, nei tapti magiją naudojančia pamišėle. Aukso vidurio čia nėra.

– Ne, – pritariau. – Nėra.

Ir staiga man šovė viena mintis. Aukso vidurys yra. Prisiminiau Natali žodžius. Verta atsisakyti saulės ir magijos.

Magija.

Karp tapo strigoje ne todėl, kad išprotėjo. Ji tapo strigoje, kad neprarastų sveiko proto. Tapęs strigojum nebegali naudoti magijos. Tapusi strigoje Karp nebegalėjo naudoti magijos, jos nebejautė, nebenorėjo. Žiūrėdama į Lisą pajutau nerimą. O kas, jei ji tai supras? Jei ir ji to užsigeis? Ne, greitai nusprendžiau. Lisa taip nepasielgs. Ji pernelyg stipri, pernelyg dora. Ir kol ji geria vaistus, sveikas protas neleis jai daryti drastiškų sprendimų.

Tačiau tokios mintys paskatino mane išsiaiškinti dar vieną rūpimą klausimą. Nuėjau į bažnyčią ir palaukiau kunigo.

– Labas, Rozmari, – pasisveikino jis aiškiai nustebęs. – Kuo galiu padėti?

Atsistojau.

– Noriu daugiau sužinoti apie šv. Vladimirą. Perskaičiau knygą, kurią davėt. – Jam verčiau nežinoti apie knygas iš palėpės. – Niekur nerašoma, kaip jis mirė. Kodėl nutrūko jo gyvenimas? Ar jis mirė kankinio mirtimi?

Kunigas iš nuostabos kilstelėjo vešlius antakius.

– Ne, jis mirė nuo senatvės. Tyliai ir ramiai.

– Jūs tikras? Jis netapo strigojum, nenusižudė?

– Žinoma, ne. Kas tau šovė į galvą?

– Na... Jis buvo šventasis ir taip toliau, bet pamišėlis, ar ne? Skaičiau apie tai. Pamaniau, gal... jį užvaldė beprotybė.

Kunigas surimtėjo.

– Tiesa, jis visą gyvenimą kovojo su demonais – su beprotybe. Tai buvo tikrų tikriausia kova, kartais jam norėdavosi mirti. Bet jis ją nugalėjo, nepasidavė.

Nustebau. Vladimiras negėrė jokių vaistų ir toliau naudojo magiją.

– Kaip jam pavyko?

– Turbūt valios pastangomis... – Jis patylėjo. – Ir, žinoma, Anos.

– Šešėlio pabučiuota Ana, – sumurmėjau. – Jo sergėtoja.

Kunigas linktelėjo.

– Ji nuolat buvo šalia. Kai Vladimirui užeidavo silpnumas, palaikė, ragino išlikti stipriam ir nepasiduoti beprotybei.

Iš bažnyčios išėjau tarsi sapnuodama. Anai pavyko. Ana suteikė Vladimirui aukso vidurį, padėjo jam daryti stebuklus ir išvengti baisių padarinių. Karp nepasisekė. Ji neturėjo sergėtojo, su kuriuo sietų ryšys. Neturėjo, kas ją palaiko.

O Lisa turi.

Šypsodamasi pasukau į valgyklą. Jau seniai gyvenimas neatrodė toks šviesus. Mums su Lisa pavyks. Drauge mums pavyks.

Ir tada akies krašteliu pastebėjau kažką tamsaus. Pro mane praskrido ir ant artimiausio medžio nutūpė paukštis. Didelis ir piktas kranklys žvilgančiomis juodomis plunksnomis.

Staiga supratau, kad tai ne šiaip kranklys, o tas pats, kurį išgydė Lisa. Joks kitas paukštis neskristų taip arti dampyro. Joks kitas paukštis nežiūrėtų tokiu protingu, pažįstamu žvilgsniu. Sunku buvo patikėti, kad jis vis dar čia. Šiurpas perbėgo nugara, ėmiau trauktis. Netikėtai suvokiau tiesą.

– Ir tave su ja sieja ryšys, ar ne? – paklausiau nesibaimindama būti palaikyta aplinkinių pusprote. – Ji grąžino tau gyvybę. Tu irgi šešėlio pabučiuotas.

Buvo šaunu. Ištiesiau ranką tikėdamasi, kad kranklys nutūps. Tačiau jis tik pažvelgė į mane kaip į kvaišą, mostelėjo sparnais ir nuskrido.

Nulydėjau jį akimis skrendantį į saulėlydį. Paskui apsigręžiau ir patraukiau ieškoti Lisos. Tolumoje išgirdau kranksėjimą, panašų į juoką.