Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Jie ir buvo tokie kaip tu. Knygose netgi rašoma, kad Vladimiras buvo „kupinas dvasios“. – Viktorui tai pasirodė juokinga. Už tą šypseną norėjau jam trenkti.

– Maniau... – Lisa vis dar tikėjosi, kad jis klysta. Mintis, kad ji neturi specializacijos, viliojo labiau negu neaiškus elementas. – Maniau, tai reiškia „šventoji dvasia“.

– Visi taip mano, bet klysta. Tai visai kas kita. Dvasia – tai elementas, kurį turime visi. O valdantis šį elementą netiesiogiai gali valdyti kitus. – Taigi mano teorija, kad Lisa gali valdyti visus elementus, buvo arti tiesos.

Lisa stengėsi suvokti naujieną ir susitvardyti.

– Jūs neatsakėte į mano klausimą. Nesvarbu, koks mano elementas. Nereikėjo manęs grobti.

– Kaip pastebėjai, dvasia gali išgydyti fizinius sužeidimus. Deja, tai tinka tik nedidelėms žaizdoms, traumoms. Tokioms kaip Rouz kulkšnis. Lėtinėms ligoms – tarkim, Sadovskio sindromui – reikia nuolatinio gydymo. Antraip liga atsinaujins. Man reikia tavęs, Vasilisa. Turi nugalėti ligą ir neleisti jai sugrįžti. Kad galėčiau gyventi.

– Vis tiek nesuprantu, kodėl mane pagrobėt, – paprieštaravo ji. – Būčiau jums padėjusi, jei būtumėt paprašęs.

– Jie niekada nebūtų tau leidę. Akademija. Taryba. Pirmiausia juos būtų ištikęs šokas, kad mokinė gali valdyti dvasios elementą. Paskui būtų prisiminta etika. Kaip pasirinkti, ką gydyti ir ko ne? Pasakytų, kad tai nesąžininga. Tas pat, kaip vaidinti dievą. Arba būtų ėmę nerimauti, kaip gydymas pakenks tavo sveikatai .

Supratusi, ką jis turi omeny, Lisa krūptelėjo.

Pamatęs jos veido išraišką, jis palingavo galva.

– Taip, aš tau nemeluosiu. Bus sunku. Gydymas tave išsekins fiziškai ir dvasiškai. Bet aš neturiu kitos išeities. Atleisk. Už tavo paslaugas bus atsilyginta maitintojais ir pramogomis.

Lisa pašoko nuo kėdės. Akimirksniu šalia atsirado Benas ir pasodino ją.

– Tai štai kaip viskas bus? Tapsiu jūsų belaisve? Asmenine slauge?

Viktoras dar kartą skėstelėjo rankomis – erzinantis gestas.

– Atleisk. Nieko negaliu padaryti.

Pyktis užgožė Lisos baimę. Ji pagrasino:

– Taip. Jūs negalit nieko padaryti, nes gydomųjų galių turiu aš.

– Tau taip bus geriau. Pati žinai, kuo baigėsi kitiems. Vladimiras į gyvenimo pabaigą išprotėjo. Sonią Karp teko uždaryti. Depresiją, kurią patyrei po avarijos, lėmė ne tik artimųjų netektis. Ją lėmė dvasios elementas. Avarija pažadino šį elementą, baimė, kad Rouz mirė, privertė jį pasireikšti, leido išgydyti draugę. Sukūrė judviejų ryšį. O kartą išlaisvintos dvasios nebeuždarysi. Tai galingas ir kartu pavojingas elementas. Žemės elemento vartotojai energijos semiasi iš žemės, oro – iš oro. Kaip manai, iš kur energijos semiasi dvasios vartotojai?

Ji piktai žybtelėjo akimis.

– Tu jos semiesi iš savęs, iš savo sielos. Kad išgydytum kitą, turi paaukoti kažkiek savęs. Kuo dažniau tai darysi, tuo labiau naikinsi save. Turbūt jau pastebėjai. Mačiau, kaip tave slegia kai kurie dalykai, kokia esi pažeidžiama.

– Aš nesu pažeidžiama, – atkirto Lisa. – Ir tikrai nesikraustau iš proto. Todėl nustosiu naudoti dvasią, kol man nepablogėjo.

Viktoras nusišypsojo.

– Nustosi naudoti dvasią? Lygiai taip pat sėkmingai gali nustoti kvėpavusi. Dvasia renkasi pati... Visada jausi norą padėti ir gydyti. Tai tavo kraujyje. Tau pavyko atsispirti norui gydyti gyvūnus, bet dėl Rouz net nesusimąstei. Tu nuolatos naudoji įtaigą, dvasia suteikia jai ypatingų galių. Ir taip bus visada. Dvasios neišvengsi. Geriau lik čia, izoliuota, apsaugota nuo streso. Akademijoje arba galutinai palūši, arba tau skirs vaistų. Nuo jų gal ir palengvės, bet jie nuslopins tavo galias.

Pajutau, kaip Lisą užvaldo pasitikėjimas. Keletą pastarųjų dienų Lisa buvo sutrikusi, apimta prieštaringų jausmų.

– Myliu jus, dėde Viktorai, bet gyvenimas mano ir aš sprendžiu, ką daryti, ne jūs. Verčiat dėl jūsų paaukoti gyvybę. Tai nesąžininga.

– O kurio iš mūsų gyvybė svarbesnė? Ir aš tave myliu, labai myliu. Tačiau morojai nyksta. Strigojai mus medžioja ir mūsų mažėja. Anksčiau patys juos medžiodavom, bet Tatjana su kitais nusprendė, kad saugiau bus slapstytis. Jie verčia izoliuoti tokius kaip tu. Seniau mes buvom mokomi kautis drauge su sergėtojais, naudotis magija kaip ginklu. Dabar viskas pasikeitė. Mes laukiam. Mes esam aukos. – Viktoras nusuko akis, bet mudvi su Lisa matėm, kaip jos dega. – Jei aš būčiau karalius, pakeisčiau tvarką. Sukelčiau tokią revoliuciją, kokios nematė nei morojai, nei strigojai. Po Tatjanos sostas turėjo atitekti man. Ji jau buvo pasirengusi paskelbti mane įpėdiniu, bet paskui sužinojo apie ligą ir persigalvojo. Bet jei pasveikčiau... jei pasveikčiau... užimčiau teisėtą vietą.

Jo žodžiai privertė Lisą susimąstyti apie morojų likimą. Jai niekada nedingtelėjo, kaip viskas pasikeistų, jei morojai kautųsi drauge su sergėtojais ir išvaduotų pasaulį nuo strigojų ir jų skleidžiamo blogio. Lisa prisiminė Kristianą. Jis taip pat sakė, kad magija gali būti panaudota kaip ginklas. Bet jei ji ir pritarė Viktoro mintims, nė viena iš mūsų nemanė, kad dėl jo verta aukotis.

– Atleiskit, – sušnibždėjo ji. – Man labai jūsų gaila, bet neverskit to daryti.

– Privalau.

Lisa pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Aš to nedarysiu.

Viktoras mostelėjo galva ir iš tamsaus kampo išniro morojus. Aš jo nepažinojau. Jis užėjo Lisai už nugaros ir atrišo rankas.

– Tai Kenetas, – Viktoras ištiesė Lisai rankas. – Maldauju, Vasilisa. Paimk mano rankas. Paskleisk savo magiją, kaip tai padarei dėl Rouz.

Ji papurtė galvą.

– Ne.

Viktoro balse pasigirdo piktų gaidelių:

– Vienaip ar antraip, tu mane išgydysi. Norėčiau, kad tai padarytum savo noru, o ne verčiama.

Ji vėl papurtė galvą. Viktoras vos vos linktelėjo Kenetui.

Nutvilkė klaikus skausmas.

Lisa suklykė. Aš irgi.

Iš netikėtumo Dimitrijus pasuko vairą ir automobilį sumėtė. Neramiai pažvelgęs į mane jis nuspaudė stabdžius.

– Ne, ne, važiuok! – Delnais suspaudžiau smilkinius. – Reikia paskubėti!

Sėdinti gale Alberta pasilenkė ir uždėjo ranką man ant peties.

– Rouz, ką tai reiškia?

Sumirksėjau stengdamasi sulaikyti ašaras.

– Jie ją kankina... oru. Vienas tipas... Kenetas... stumia orą jai į galvą. Spaudimas nepakeliamas. Atrodo, kad mano... kad jos galva tuoj sprogs, – kūkčiojau.

Dimitrijus žvilgtelėjo į mane akies krašteliu ir nuspaudė greičio pedalą.

Tačiau Kenetas neapsiribojo spaudimu, jis suvaržė Lisai kvėpavimą. Tai dusino, tai atimdavo visą orą ir Lisa imdavo žiopčioti. Patyrusi tai savo kailiu – nors man užteko ir to, ką jaučiau per ją, – tikrai būčiau padariusi, ko reikalaujama.

Ir galiausiai ji pasidavė.

Iškankinta, prigesusiomis akimis Lisa suėmė Viktoro rankas. Dar niekada nebuvau jos mintyse, kai ji naudojo magiją, tad nežinojau, ko tikėtis. Iš pradžių pajutau tik susikaupimą. Bet paskui... tai buvo... nė nežinau, kaip apibūdinti. Spalvos, šviesa, muzika, gyvybė, džiaugsmas, meilė... nuostabiausi dalykai pasaulyje, dėl kurių verta gyventi.

Lisa sutelkė savyje visa, kas gražiausia, ir perdavė Viktorui. Magija tekėjo mumis, šilta ir gera. Ji buvo gyva. Tai buvo jos gyvybė. Lisa silpo su kiekviena akimirka. Tuo tarpu Viktoras, veikiamas paslaptingojo dvasios elemento, vis stiprėjo.

Permaina buvo stulbinama. Jo oda išsilygino, išnyko raukšlės. Žili, reti plaukai sutankėjo, atgavo spalvą ir žvilgesį. Nefrito žalumo akys vėl suspindo, tapo gyvos ir budrios.