Райчел Мид - Vampyrų akademija

Tuo tarpu Dimitrijus puikiai išmanė kovos meną. Keli klastingi smūgiai, ir jis užsimojo. Sidabro kuolelis įsmigo tiesiai Natali į širdį. Dimitrijus greit atsitraukė ir abejingai žiūrėjo, kaip ji krinta ant grindų. Netrukus Natali nurimo.

Dimitrijus paėmė mane ant rankų ir pasileido prie durų. Nešė kaip ir tada, kai susilaužiau koją.

– Ei, drauge, – sumurmėjau silpnu balsu. – Buvai teisus dėl strigojų. – Man aptemo akyse ir aš užsimerkiau.

– Roza! Roza, atsimerk. – Dar nebuvau girdėjusi jo balse tokio išgąsčio ir įtampos. – Tik neužmik. Tik ne dabar.

Pašnairavau į jį. Dimitrijus išbėgo laukan ir pasuko į ligoninę.

– Tai jis buvo teisus?

– Kas?

– Viktoras... Jis sakė, kad kerai šiaip sau neveikia.

Pajutau, kad vėl netenku sąmonės, bet Dimitrijus greitai mane prižadino.

– Ką čia šneki?

– Apie kerus. Viktoras sakė, kad turėjai manęs norėti... mane mylėti... antraip kerai nebūtų suveikę. – Dimitrijus tylėjo, todėl pamėginau sugriebti jį už marškinių, bet buvau pernelyg nusilpusi. – Tai kaip? Ar norėjai manęs?

Šįkart jis buvo atviras.

– Taip, Roza. Norėjau tavęs. Vis dar noriu. Norėčiau... kad galėtume būti kartu.

– Tai kodėl man melavai?

Jis sugebėjo atidaryti ligoninės duris tebelaikydamas mane ant rankų. Tik įėjęs į vidų puolė šaukti gydytojus.

– Kodėl man melavai? – neatstojau.

Dimitrijus pažvelgė man į akis. Išgirdau artėjančius žingsnius ir balsus.

– Todėl, kad mes negalim būti kartu.

– Dėl amžiaus skirtumo, tiesa? – paklausiau. – Ir dar dėl to, kad tu – mano mokytojas?

Jis švelniai nubraukė ašarą išdavikę, nuriedėjusią mano skruostu.

– Ne tik dėl to. Kada nors abu sergėsim Lisą. Turėsiu ją apsaugoti bet kokia kaina. Jei puls strigojai, turėsiu užstoti ją savo kūnu.

– Žinau. Tai tavo pareiga. – Vėl aptemo akys.

– Ne. Jei leisiu sau tave mylėti, užstosiu tave, o ne ją.

Gydytojai paėmė mane iš jo rankų.

Vos po dviejų dienų vėl atsidūriau ligoninėje. Trečiąkart per du mėnesius. Savotiškas rekordas. Tikriausiai man buvo sukrėstos smegenys, gal net prasidėjęs vidinis kraujavimas, bet to nesužinojau. Kai geriausia draugė yra gydūnė, dėl kai kurių dalykų paprasčiausiai nesuki galvos.

Pragulėjau ligoninėje kelias dienas, bet Lisa ir jos naujasis draugas Kristianas beveik nuo manęs nesitraukė, išeidavo tik į pamokas. Iš jų sužinojau visas naujienas. Dimitrijus suprato, kad akademijoje yra strigojus, kai surado Natali auką – senąjį mokytoją Nadžį. Keistas pasirinkimas, bet būdamas vyresnis jis mažiau priešinosi. Taigi slavų meno pamokų nebebus. Viktorą saugoję sergėtojai liko gyvi. Natali paprasčiausiai juos pritrenkė, kaip ir mane.

Viktorą sulaikė nespėjusį pabėgti iš akademijos. Apsidžiaugiau, bet Natali auka pasirodė beprasmė. Pasak gandų, kai jo pasiimti atvyko karališkieji sargybiniai, Viktoras neatrodė išsigandęs. Jis visą laiką šypsojosi, lyg saugotų paslaptį, kurios niekas nežino.

Pamažu gyvenimas grįžo į vėžes. Lisa daugiau nebežalojo savęs. Gydytojai skyrė jai antidepresantų ir ji pasijuto geriau. Nieko nenusimanau apie tabletes. Mano galva, jos paverčia kvailais ir laimingais. Svarbiausia, kad vaistai padėjo jai atsikratyti nuotaikų kaitos.

Tiesa, liko keletas neišspręstų klausimų. Pavyzdžiui, istorija su Andrė. Lisa pagaliau patikėjo Kristiano pasakojimu ir pripažino, kad Andrė nebuvo toks, kokiu jį laikė. Buvo nelengva, bet ji susitaikė su mintim, kad jis turėjo ir gerų, ir blogų savybių. Ją liūdino, kad jis apgavo Miją, bet jis vis tiek buvo geras brolis ir ją mylėjo. Lisa suprato neprivalanti sekti jo pėdomis. Dabar ji galėjo būti savimi. Tą ir darė draugaudama su Kristianu.

Aplinkiniams vis dar buvo sunku su tuo susitaikyti, bet jai buvo tiesiog nusispjaut. Lisa juokėsi iš apstulbusių ir apimtų paniekos kilmingųjų. Beje, taip manė toli gražu ne visi. Kai kurie mokiniai pamėgo ją dėl puikaus būdo, nereikėjo jokios įtaigos. Labiau už kilmingųjų žaidimėlius žavėjo jos atvirumas ir sąžiningumas.

Žinoma, dauguma kilmingųjų ją ignoravo, o už akių šmeižė. Keisčiausia, kad Mija – nors, rodos, buvo visiškai pažeminta – sugebėjo prisiplakti prie kilmingųjų. Buvau tikra, kad ilgai ji netylės. Ir netrukus pastebėjau pirmuosius keršto ženklus. Vieną dieną eidama į klasę nugirdau mokinių pokalbį. Mija kalbėjo garsiai, aiškiai norėdama, kad ir aš išgirsčiau.

– ...abu labu tokiu. Iš žemai puolusių ir atstumtų šeimų.

Sukandusi dantis praėjau pro šalį. Mačiau, kaip Mija spokso į Lisą su Kristianu, jie buvo panirę į savo pasaulėlį. Jiedu iš tiesų buvo graži pora. Ji šviesiaplaukė, jis tamsiaplaukis žydromis akimis. Nejučia įsistebeilijau ir aš. Mija buvo teisi. Abiejų šeimos užsitraukė nešlovę. Tatjana viešai pažemino Lisą, ir nors niekas nekaltino Ozerų dėl to, kas nutiko Kristiano tėvams, kitos kilmingųjų morojų šeimos laikėsi atstu.

Bet Mija buvo teisi ir dėl kitko. Lisa su Kristianu idealiai tiko vienas kitam. Gal jie ir buvo atstumtieji, bet Dragomirai ir Ozeros kadaise vadovavo morojams. Ir per trumpą laiką Lisa su Kristianu pradėjo veikti vienas kitą taip, kad prilygtų savo garsiesiems protėviams. Iš jos jis perėmė rafinuotumą ir socialinę elgseną, ji išmoko kovoti už savo įsitikinimus. Kuo daugiau juos stebėjau, tuo daugiau mačiau tarp jų spinduliuojančios energijos ir pasitikėjimo.

Jie vienas kito nenuvils.

Kitus traukė Lisos gerumas. Mūsų draugų tolydžio daugėjo. Prie jų prisidėjo ir Meisonas, jis jau nebeslėpė simpatijų man. Lisa dažnai mane dėl to pašiepdavo, o aš tiesiog nežinojau, ką daryti. Kartais pagalvodavau, ar ne laikas suteikti jam galimybę, nors be galo ilgėjausi Dimitrijaus.

Dimitrijus elgėsi su manim kaip mokytojas su mokine. Rūpestingas. Švelnus. Griežtas. Supratingas. Aplinkiniai neįtarė, kad tarp mūsų šis tas nutiko – susidurdavo tik mudviejų žvilgsniai. Ir kai pagaliau nusiraminau, supratau, kad jis teisus. Kliudė amžiaus skirtumas, juo labiau kad tebebuvau akademijos mokinė. O jei kalbėsim apie kitą jo paminėtą priežastį... Apie ją negalvojau, nors turėjau. Du vienas kitą mylintys sergėtojai gali primiršti morojų, kurį turi nuolat saugoti. Negalėjom rizikuoti Lisos gyvybe dėl savo užgaidų. Antraip būtume nė kiek ne geresni už pasprukusius Badikos sergėtojus. Daug kartų sakiau Dimitrijui, kad mano jausmai nesvarbūs, svarbiausia yra Lisa. Tikėjausi, tai ne šiaip tušti žodžiai.

– Gaila, – pasakė man Lisa.

– Mhm?

Sėdėjom jos kambary ir mokėmės, bet mano mintys sukosi apie Dimitrijų. Nors pati skaitydavau jai pamokslus, kaip negerai turėti nuo manęs paslapčių, nieko nepapasakojau nei apie jį, nei apie tai, kaip vos nepraradau nekaltybės. Pati nežinau, kodėl neprisiverčiau jai atskleisti tiesos.

Lisa numetė istorijos vadovėlį.

– Kad teks atsisakyti gydymo ir įtaigos, ypač jos. – Gydymas buvo laikomas reta dovana, kurią dar reikėjo ištirti, o už įtaigą Kirova su Karmak pareiškė griežtą papeikimą. – Dabar esu laiminga. Jau seniai reikėjo paprašyti pagalbos – buvai teisi. Džiaugiuosi, kad geriu vaistus. Kita vertus, ir Viktoras neklydo. Daugiau nebegaliu naudoti dvasios, nors vis dar ją jaučiu... Ilgiuosi nebegalėdama prie jos prisiliesti.

Nežinojau, ką atsakyti. Tokia Lisa man patiko labiau. Pamiršusi beprotybę vėl tapo savimi, draugiška ir tvirta, kokią pažinojau ir mylėjau. Stebėdama ją patikėjau Viktoro žodžiais, kad ji gali tapti lydere. Gebėjimu sužavėti Lisa priminė man savo tėvus ir Andrė.