Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Jie tarnauja Viktorui Daškovui, – žioptelėjau grįžusi į tikrovę. – Tai jo sergėtojai.

– Princo Viktoro Daškovo? – ironiškai paklausė vienas sergėtojų. Lyg būtų dar vienas Viktoras Daškovas.

– Maldauju, – suaimanavau spausdama rankomis galvą. – Darykit ką nors. Jie tolsta. Dabar jie... – galvoje pasirodė vaizdas, šmėstelėjęs pro automobilio langą. – 83-iajame greitkelyje. Važiuoja į pietus.

– Jau 83-iajame? Prieš kiek laiko jie išvažiavo? Kodėl neatėjai anksčiau?

Sutrikusi pažvelgiau į Dimitrijų.

– Įtaigos prakeiksmas, – iš lėto pasakė jis. – Jai dovanojo užkeiktą pakabutį, kuris privertė užpulti mane.

– Niekas nebenaudoja tokios įtaigos! – sušuko Kirova. – Jau seniai niekas nėra to daręs.

– Bet dabar panaudojo. Kol ją suvaldžiau ir atėmiau pakabutį, praėjo nemažai laiko, – toliau ramiausiu veidu kalbėjo Dimitrijus. Niekas nesuabejojo jo versija.

Pagaliau visi sukruto. Niekas nenorėjo imti manęs, bet Dimitrijus užsispyrė supratęs, kad galiu nuvesti pas Lisą. Trys sergėtojų komandos susėdo į juodus, grėsmingai atrodančius visureigius. Važiavau pirmajame, vairavo Dimitrijus, aš sėdėjau šalia. Laikas slinko kankinamai lėtai. Tylėjau, tik retkarčiais patikslindavau kelią.

– Jie vis dar 83-iajame... bet artėja posūkis. Jie sumažino greitį, nenori pakliūti policijai.

Nežiūrėdamas į mane Dimitrijus linktelėjo. Jis tai tikrai viršijo leistiną greitį.

Pašnairavusi į jį prisiminiau šio vakaro įvykius. Kaip jis į mane žiūrėjo, kaip mane bučiavo.

Bet kas tai buvo? Iliuzija? Pokštas? Einant į automobilį jis pasakė, kad pakabutis buvo užkerėtas aistros kerais. Nebuvau apie tokius girdėjusi, bet kai pradėjau klausinėti, jis tik pridūrė, jog kadaise tai buvo žemės magijos dalis, seniai nebenaudojama.

– Jie pasuko, – ištariau staiga. – Nematau kelio pavadinimo, bet atpažinsiu tą vietą, kai privažiuosim.

Dimitrijus linktelėjo, o aš susmukau sėdynėje.

Ką tai reiškia? Ar tai ką nors reiškė jam? Man tikrai labai daug.

– Čia reikia sukti, – pasakiau po dvidešimties minučių rodydama nelygų keliuką. Tai buvo žvyrkelis, todėl mūsų visureigis įgijo pranašumą prieš prabangų Viktoro automobilį.

Važiavom tylėdami, buvo girdėti tik iš po ratų lekiantis žvirgždas. Šoninius langus apnešė kelio dulkės.

– Jie vėl pasuko.

Pagrobėjai vis labiau tolo nuo pagrindinių greitkelių, mes sekėm įkandin vadovaudamiesi mano nuojauta. Pagaliau pajutau, kaip Viktoro automobilis sustojo.

– Jie išlipo prie miško trobelės, – pasakojau. – Vedasi ją vidun.

– Ką jūs darot? Ką visa tai reiškia?

Lisa. Susigūžusi ir išsigandusi. Jos jausmai įtraukė mane į jos mintis.

– Eikš, vaikeli, – pakvietė Viktoras ir nuėjo į trobelę pasiramsčiuodamas lazdele. Vienas sergėtojų laikė atidarytas duris. Kitas įstūmė Lisą vidun ir pasodino ant kėdės prie stalelio. Viduje buvo šalta, ypač su tokia kaip jos suknele. Priešais atsisėdo Viktoras. Kai Lisa norėjo atsistoti, sergėtojas perspėjo ją žvilgsniu.

– Manai, galėčiau tave nuskriausti?

– Ką padarėt Kristianui? – sušuko Lisa, nekreipdama dėmesio į Viktoro klausimą. – Jis negyvas?

– Ozerų vaikis? Nenorėjau to daryti. Nemanėm, kad ten bus ir jis. Tikėjomės užklupti tave vieną ir vėliau visus įtikinti, kad vėl pabėgai. Būtume paskleidę atitinkamų gandų.

Mes būtume paskleidę? Prisiminiau, kaip šią savaitę buvo prisiminta pabėgimo istorija. Tai padarė Natali.

– O dabar... – Viktoras atsiduso ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis. – Dabar nežinau. Abejoju, ar kas nors susies tavo dingimą su mumis, net jei ir nepatikės, kad pabėgai. Didžiausią pavojų kelia Rouz. Ketinom... ja atsikratyti ir visus įtikinti, kad ji taip pat pabėgo. Tačiau scena, kurią ji sukėlė per šokius, sugadino mūsų planus. Bet aš turiu kitą planą, jis turėtų kuriam laikui atitraukti jos mintis... greičiausiai iki rytdienos. Su ja susitvarkysim vėliau.

Viktoras nesitikėjo, kad Dimitrijus perkąs jo klastą. Manė, kad būsim pernelyg užsiėmę visą naktį.

– Kodėl? – paklausė Lisa. – Kodėl taip darot?

Žalios Viktoro akys išsiplėtė, Lisai jos priminė tėvą. Jie buvo tolimi giminaičiai, bet nefrito žalumo spalva buvo būdinga tiek Dragomirams, tiek Daškovams.

– Stebiuosi, kad klausi, mieloji. Man tavęs reikia. Noriu, kad mane išgydytum.

Dvidešimt antras

– Išgydyti jus?

Išgydyti jį? Mano mintys aidu atkartojo jos mintis.

– Tu vienintelė mano viltis, – paaiškino jis kantriai. – Vienintelė viltis išgydyti šitą ligą. Stebėjau tave daug metų, norėjau įsitikinti, ar tikrai turi šią galią.

Lisa papurtė galvą.

– Aš negaliu... Nieko panašaus.

– Tavo gydomosios galios tiesiog neįtikėtinos. Niekas nė nenumano, ką sugebi.

– Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.

– Liaukis, Vasilisa. Žinau apie kranklį. Natali matė, kaip jį išgydei – ji tave sekė. Ir dar žinau, kad išgydei Rouz.

Lisa suprato, kad neigti beprasmiška.

– Tai... tai kas kita. Rouz nebuvo rimtai sužeista. Bet jūs... Sadovskio sindromas ne mano jėgoms.

– Nebuvo rimtai sužeista? – nusijuokė jis. – Kalbu ne apie jos kulkšnį, nors ją irgi puikiai sugydei. Kalbu apie avariją. Beje, tu teisi. Rouz nebuvo sužeista. Ji buvo mirusi.

Viktoras luktelėjo, leido Lisai suvirškinti jo žodžius.

– Ne... Ji liko gyva, – galiausiai išlemeno Lisa.

– Ji mirė. Na gerai, nemirė. Bet aš skaičiau medikų ataskaitas. Ji tikrai nebūtų išgyvenusi. Tu ją išgydei. Sugrąžinai į gyvenimą. – Jis atsiduso, atrodė liūdnas ir pavargęs. – Jau kurį laiką įtariau, kad turi šią galią, todėl vis pakišdavau užduočių... kad pamatyčiau, ką sugebi.

Lisa krūptelėjo.

– Negyvi paukščiai ir gyvūnai. Tai jūsų darbas.

– Ir Natali.

– Bet kodėl? Kaip jūs galėjot?

– Turėjau žinoti. Man gyventi liko kelios savaitės, Vasilisa. Jei išties gali prikelti iš mirusiųjų, gali išgydyti ir Sadovskio sindromą. Tačiau prieš tave pagrobdamas privalėjau įsitikinti, kad gali gydyti bet kada, o ne tik apimta panikos.

– Kam išvis reikėjo mane grobti? – Jos balse pasigirdo pyktis. – Jūs mano dėdė. Jei norėjot, kad jus išgydyčiau – jei manot, kad tikrai tą galiu... – Lisos balsas ir jausmai išdavė, kad ji abejoja savo gebėjimais. – Kodėl reikėjo mane grobti? Kodėl tiesiog nepaprašėt?

– Tai ne vienkartinis gydymas. Prireikė nemažai laiko suvokti, kas esi, man pavyko gauti keletą senų pasakojimų... rankraščių iš morojų muziejų. Kai perskaičiau apie dvasios valdymą...

– Kieno valdymą?

– Dvasios. Tai tavo specializacija.

– Aš neturiu specializacijos. Jūs išprotėjot.

– Kaip manai, iš kur tavo galios? Dvasia – tai dar vienas elementas, pavaldus vos keletui išrinktųjų.

Lisos mintys vis dar sukosi apie pagrobimą ir apie tai, ar ji iš tikrųjų prikėlė mane iš mirusiųjų.

– Negali būti. Net jei jis retas, vis tiek būčiau girdėjusi apie dar vieną elementą.

– Niekas nežino apie dvasios elementą. Jis seniai pamirštas. Jei kas nors jį ir valdo, kiti to nebesupranta. Mano, kad morojus tiesiog neturi specializacijos.

– Jei norit mane... – staiga ji nutilo. Nors išsigandusi ir supykusi, Lisa įtemptai mąstė apie Viktoro žodžius. Pagaliau susiprato. – Dieve mano! Vladimiras ir Karp...

Viktoras nuvėrė ją supratingu žvilgsniu.

– Vadinasi, tu viską žinai.

– Ne! Prisiekiu. Tiesiog tuo domėjosi Rouz... Ji sakė, kad buvo tokių kaip aš... – Lisos baimė peraugo į siaubą. Žinia buvo pernelyg sukrečianti.