Райчел Мид - Vampyrų akademija

Lisa irgi tai suprato. Ji išsigando, atrodė trapi ir pažeidžiama. Tai privertė mane apsispręsti. Nesvarbu, kad prieš kelias dienas Kirova pažadėjo man laisvę, nesvarbu, kad gerai leidau laiką, galėjau pamiršti rūpesčius ir linksmintis. Tuoj visa tai sugadinsiu, čia ir dabar.

Man sunkiai sekasi valdyti įniršį.

Iš visų jėgų trenkiau Mijai – netgi stipriau, negu vožiau Džesiui. Kai mano kumštis pasiekė jos nosį, išgirdau trekštelėjimą, pasipylė kraujas. Kažkas suklykė. Mija suriko ir nuvirto aukštielninka. Kelios spiegiančios merginos, kurios nenorėjo išsikruvinti suknelių, pasitraukė iš kelio. Puoliau paskui ją ir spėjau dar kartą gerai užvažiuoti, kai mane nuo jos atplėšė.

Nesipriešinau, kai mane vedė į Nadžio klasę. Kai ją užpuoliau, to ir tikėjausi. Dvi sergėtojos išvedė mane iš šokių, tuo tarpu Kirova mėgino nuraminti mokinius. Man nusispjaut, ką jie man padarys. Nubaus ar išmes. Nesvarbu. Susitvarkysiu.

Staiga minioje, besispraudžiančioje pro duris, pamačiau rausvą figūrėlę. Lisa. Pyktis buvo užgožęs visus jausmus, bet dabar ryšys sugrįžo. Žlugimas. Neviltis. Visi sužinojo jos paslaptį. Tai jau ne tuščios spėlionės, jie viską supras. Ji negalėjo to pakelti.

Supratau, kad niekur nepabėgsiu, todėl karštligiškai sukau galvą, kaip jai padėti. Mano akį patraukė tamsi figūra.

– Kristianai! – sušukau. Jis žiūrėjo į tolstančią Lisą, bet išgirdęs savo vardą atsisuko.

Viena sergėtojų paėmė mane už rankos.

– Nerėkauk.

Nekreipiau dėmesio.

– Vykis ją! – sušukau Kristianui. – Paskubėk!

Jis nesijudino, aš vos užgniaužiau dejonę.

– Paskubėk, kvaily!

Sergėtojos mane nutildė, bet Kristianas pagaliau atsipeikėjo. Jis pašoko ir išbėgo paskui Lisą.

Tą vakarą niekas nenorėjo su manim terliotis. Rytoj atsiimsiu su kaupu – girdėjau kalbas apie nušalinimą, gal net pašalinimą – bet dabar Kirova turėjo paguldyti į ligoninę sužeistą Miją ir nuraminti isterijos apimtus mokinius. Sergėtojos palydėjo mane į kambarį, aukšto prižiūrėtoja pažadėjo nenuleisti nuo manęs akių ir kas valandą tikrinti, ar esu kambaryje. Keli sergėtojai liko budėti prie bendrabučio durų. Matyt, kėliau rimtą pavojų. Tikriausiai sugadinau Edžiui vakarėlį, dabar jis niekaip slapčia neparsives draugų į savo kambarį.

Nekreipdama dėmesio į suknelę susmukau ant grindų ir sukryžiavau kojas. Pamėginau pasiekti Lisos mintis. Ji buvo aprimusi. Vis dar jautėsi įskaudinta, bet Kristianui pavyko ją nuraminti – paprastais žodžiais ar magija. Nežinojau to ir man nerūpėjo. Svarbiausia, kad jai geriau, kad ji neiškrės jokios kvailystės. Grįžau į realybę.

Dabar tai atsiimsiu. Mijos ir Džesio kaltinimai visus sukurstys. Mane tikriausiai išmes ir būsiu priversta gyventi su dampyrėmis. Na, Lisa bent jau suprato, koks nuobodus Aronas ir kad ji nori draugauti su Kristianu. Tai gerai, bet vis tiek...

Kristianas. Kristianas.

Kristianas sužeistas.

Lisą sukaustęs siaubas staiga įtraukė mane į jos mintis. Ją supo nežinia iš kur atsiradę vyrai ir moterys, sugužėję į palėpę, kur jiedu su Kristianu nuėjo pasišnekėti. Kristianas pašoko ant kojų, iš jo pirštų lėkė liepsnos. Vienas užpuolikų trenkė jam per galvą, Kristianas susmuko ant grindų.

Vyliausi, kad jam nenutiko nieko blogo, bet negalėjau eikvoti savo energijos nerimaudama dėl jo. Dabar labiausiai baiminausi dėl Lisos. Negalėjau leisti, kad jai nutiktų tas pats. Negalėjau leisti jos nuskriausti. Turėjau ją išgelbėti, išvesti iš ten. Bet nežinojau kaip. Ji buvo pernelyg toli, šią akimirką negalėjau ištrūkti iš jos minčių, ką jau kalbėti apie tai, kad nubėgčiau į palėpę ar pakviesčiau pagalbą.

Užpuolikai artinosi prie jos, vadino princese, prašė nebijoti, esą jie sergėtojai. Jie iš tiesų buvo panašūs į sergėtojus, į dampyrus. Judesiai buvo tikslūs ir apskaičiuoti. Bet tarp jų neatpažinau nė vieno akademijos sergėtojo. Neatpažino ir Lisa. Sergėtojai nebūtų užpuolę Kristiano. Ir tikrai nebūtų jos surišę ir užkimšę burnos...

Staiga kažkas išmetė mane iš jos minčių – susiraukusi apsidairiau po kambarį. Turėjau grįžti į jos mintis, išsiaiškinti, kas atsitiko. Paprastai ryšys arba susilpnėdavo, arba pati jį nutraukdavau, bet dabar atrodė, tarsi kažkas būtų atjungęs mane.

Nesąmonė. Kas sugebėtų...

Galva ištuštėjo.

Staiga nebegalėjau prisiminti, apie ką prieš akimirką galvojau. Mano smegenys tarsi apmirė. Kur aš buvau? Su Lisa? O ką Lisa?

Atsistojau ir sutrikusi apkabinau save rankomis mėgindama suprasti, kas darosi. Lisa. Kažkas atsitiko Lisai.

Dimitrijus , staiga tarė balsas galvoje. Susirask Dimitrijų .

Taip. Dimitrijus. Kūnas ir siela veržėsi pas jį, norėjau būti su juo labiau negu kada nors anksčiau. Negaliu be jo. Jis žinos, ką daryti. Be to, jei iškils pavojus Lisai, buvo liepęs eiti pas jį. Gaila, kad pamiršau, kas jai nutiko. Nesvarbu. Jis viską sutvarkys.

Pasiekti sergėtojų sparną nebuvo sunku, saugomi buvo tik išėjimai. Nežinojau, kur jo kambarys, bet nuojauta vedė mane tiesiai pas jį. Ji pastūmėjo mane prie vienų durų, kurias pradėjau trankyti kaip pašėlusi.

Netrukus durys atsivėrė, pamačius mane rudos Dimitrijaus akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Rouz?

– Įsileisk mane. Lisa.

Jis iškart įleido mane vidun. Tikriausiai jau buvo atsigulęs, nes ant lovos buvo matyti sujaukta antklodė, kambario tamsą sklaidė naktinė lempa. Be to, Dimitrijus mūvėjo tik pižamos kelnes, buvo iki pusės nuogas. Jo krūtinė atrodė pritrenkiamai. Tamsių plaukų galiukai sukosi apie smakrą ir buvo drėgni, tarsi jis neseniai būtų maudęsis duše.

– Kas atsitiko?

Jo balsas mane taip sužavėjo, kad nebegalėjau pratarti nė žodžio. Negalėjau atitraukti nuo jo akių. Jėga, atvedusi mane čia, pastūmėjo prie jo. Taip norėjau jį paliesti, kad nebegalėjau tverti. Jis buvo nuostabus. Neįtikėtinai gražus. Žinojau, kad kažkas atsitiko, bet dabar tai buvo nebesvarbu – tik ne tada, kai jis šalia.

Nors stovėjau labai arti, supratau, kad nepasieksiu jo pabučiuoti, todėl nusitaikiau į krūtinę norėdama pajusti tą šiltą, lygią odą.

– Rouz! – sušuko jis traukdamasis atatupstas. – Ką darai?

Vėl palinkau prie jo norėdama jį paliesti, pabučiuoti ir padaryti daug daugiau.

– Tu girta? – paklausė jis sulaikydamas mane ranka.

– Gerai būtų. – Jau norėjau jį apeiti, paskui sudvejojau. – Maniau, tu nori... Nemanai, kad aš graži? – Per visą laiką, kai pajutom vienas kitam simpatiją, jis nė karto nepasakė, kad aš graži. Užuominų buvo, bet tai visai kas kita. Kiti vaikinai tikino, kad esu seksualumo įsikūnijimas, bet turėjau tai išgirsti iš to vienintelio, kurio tikrai troškau.

– Rouz, nesuprantu, kas darosi, bet tau bus geriau grįžti į savo kambarį.

Kai vėl palinkau prie jo, Dimitrijus sugriebė mane už riešų. Nuo to prisilietimo mus abu perliejo tarsi elektros srovė ir aš pajutau, kad jis liovėsi nerimavęs. Jį užvaldė paslaptinga jėga ir dabar jis norėjo manęs lygiai taip pat kaip aš jo.

Dimitrijus paleido mano riešus ir paglostė pečius. Žiūrėdamas tamsiomis, alkanomis akimis jis prisitraukė mane ir prisispaudė visu kūnu. Viena ranka glostė man kaklą, pirštai pynėsi plaukuose, kita kilstelėjo smakrą. Jo veidas palinko prie manojo, mūsų lūpos beveik lietėsi.

Sunkiai nurijusi seilę pakartojau klausimą:

– Nemanai, kad aš graži?

Kaip ir į visus mano klausimus, jis atsakė rimtai:

– Manau, tu nuostabi.

– Nuostabi?