Райчел Мид - Vampyrų akademija

Pamačiusi Kirovą su berankove languota suknele atsisukau į Meisoną.

– Gal jau pereinam prie gėrimų?

Jis nusijuokė ir vėl paėmė mane už rankos.

– Eikš, metas staigmenai.

Leidausi vedama pro grupelę pirmakursių, kurie atrodė per jauni tokiems judesiams, kokius raitė klubais. Kur pradingo prižiūrėtojai? Bet kai supratau, kur jis mane veda, įsispyriau kaip asilas.

– Ne, – pasakiau nejudėdama, kai Meisonas truktelėjo mane už rankos.

– Eime, bus šaunu.

– Tu vedi mane pas Ralfą su Džesiu. Prie jų prieisiu tik tada, kai turėsiu kokį buką daiktą, nutaikytą į tarpukojį.

Jis vėl truktelėjo mane už rankos.

– Viskas baigta. Eime.

Nenoriai patraukiau iš paskos. Kai visi pradėjo gręžiotis, pasitvirtino didžiausia mano baimė. Nuostabu. Istorija kartojasi. Iš pradžių Džesis su Ralfu mūsų nepastebėjo, paskui jų veidus nušvietė skirtingi jausmai. Pirmiausia jie išvydo mano figūrą išryškinančią suknelę. Testosteronas paėmė viršų ir jų veiduose atsispindėjo vyriškas geismas. Paskui jie susivokė, kad prieš juos stoviu aš, ir iš baimės suakmenėjo. Jėga.

Meisonas bakstelėjo pirštu Džesiui į krūtinę.

– Gerai, Zeklai. Pasakyk jai.

Džesis tylėjo, todėl Meisonas dar kartą bakstelėjo, šįsyk smarkiau.

– Pasakyk jai.

Nežiūrėdamas man į akis Džesis sumurmėjo:

– Rouz, mes žinom, kad nieko nebuvo.

Vos nepaspringau juoku.

– Žinot? Geras. Smagu girdėt. Kol nepasakei, maniau, kad taip ir buvo. Ačiū Dievui, kad mane apšvietėt ir pasakėt, ką esu dariusi ir ko ne!

Jie krūptelėjo, Meisono veidas apniuko.

– Ji tą žino ir pati, – supyko jis. – Klokit kitką.

Džesis atsiduso.

– Skleidėm paskalas, nes mums liepė Mija.

– Ir? – spyrė Meisonas.

– Ir mes atsiprašom.

Meisonas pasisuko į Ralfą.

– Iš tavęs noriu išgirsti tą patį.

Ralfas taip pat neišdrįso pažvelgti man į akis, tik išstenėjo apgailėtiną atsiprašymą.

Matydamas juos susigėdusius Meisonas pralinksmėjo.

– Dar negirdėjai svarbiausios naujienos.

Pašnairavau į jį.

– Pavyzdžiui? Kad galim atsukti laiką ir užkirsti kelią apkalbom?

– Ne, bet vis tiek neblogai. – Jis vėl bakstelėjo Džesiui. – Pasakyk jai. Kodėl taip pasielgėt?

Susinepatoginęs Džesis susižvelgė su Ralfu.

– Vaikinai, – perspėjo Meisonas, aiškiai kažkuo džiaugdamasis. – Mes su Hetavėj pykstam. Paaiškinkit jai, kodėl taip pasielgėt.

Supratęs, kad blogiau jau nebus, Džesis pagaliau pakėlė į mane akis.

– Todėl, kad ji su mumis permiegojo. Su abiem.

Dvidešimtas

Man atvipo žandikaulis.

– Pala... turi omeny... seksą?

Buvau taip apstulbusi, kad nesugalvojau nieko protingesnio. Meisonas iš juoko vos neprileido į kelnes. Džesis būtų mielai prasmegęs skradžiai žemėn.

– Aišku, seksą. Ji pasakė, kad su mumis permiegos, o mes... pati supranti...

Susiraukiau.

– Tik nesakyk, kad su abiem iš karto?

– Ne, – atsakė pasišlykštėjęs Džesis. Tuo tarpu iš Ralfo išraiškos buvo matyti, kad jis nebūtų prieštaravęs.

– Dieve, – sušnibždėjau braukdama nuo veido plaukus. – Negaliu patikėti, kad ji taip mūsų nekenčia.

– Nagi! – sušuko Džesis supratęs mano užuominą. – Ką nori pasakyti? Ne tokie jau mes blogi. Juk mudu irgi buvom artimi...

– Tikrai ne tokie artimi, gali nesvaičiot. – Meisonas nusikvatojo, o man staiga toptelėjo viena mintis. – Bet tai nutiko... Ar tada ji vis dar susitikinėjo su Aronu?

Visi trys linktelėjo.

– Oho.

Mija tikrai mūsų nekentė. Pamiršo nuskriaustos mergaitės įvaizdį ir tapo šalta kerštinga kale. Permiegojo su tais dviem ir apgavo savo vaikiną, kurį tariamai dievino.

Kai mudu nuėjom šalin, Džesiui su Ralfu palengvėjo. Meisonas apkabino mane per pečius.

– Na? Ką pasakysi? Ar aš ne kietas? Ištark tai garsiai. Neprieštarausiu.

Nusijuokiau.

– Kaip tau pavyko?

– Kai ką papirkau, kai kam pagrasinau. Padėjo ir tai, kad Mija nelaiko liežuvio už dantų.

Prisiminiau savo pokalbį su Mija prieš kelias dienas. Jau tada maniau, kad ji tikra kalė, bet to nepasakiau.

– Pirmadienį jie papasakos kitiems, – toliau kalbėjo Meisonas. – Jie pažadėjo. Iki pietų visi žinos.

– Kodėl ne dabar? – niūriai paklausiau. – Jie su ja permiegojo. Blogiau bus jai, ne jiems.

– Tiesa. Tačiau šįvakar jie nenori apie tai kalbėti. Kita vertus, tau niekas nedraudžia. Galim pasidaryti plakatą.

Kiek kartų Mija pavadino mane kekše? Meisono mintis nebloga.

– Turi popieriaus ir flomasterių?..

Nebaigusi sakinio patraukiau į kitą salės galą, kur apsupta gerbėjų stovėjo Lisa. Aronas buvo apkabinęs ją per liemenį. Ji vilkėjo siaurą aptemptą plonytės rausvos vilnos suknelę – gyvenime į tokią neįsisprausčiau. Šviesūs plaukai susukti į kuoduką, sutvirtintą krištoliniais smeigtukais. Atrodė tarsi su karūna. Princesė Vasilisa.

Pajutau tuos pačius jausmus kaip ir anksčiau – nerimą ir susijaudinimą. Šįvakar ji neįstengė linksmintis.

Iš kito tamsaus salės kampo ją stebėjo Kristianas.

– Nereikia, – sudraudė Meisonas, pamatęs mano žvilgsnį. – Šįvakar nesuk dėl jos galvos.

– Negaliu.

– Tave tai slegia. O su šita suknele atrodai taip gražiai, kad negali būti prislėgta. Štai ir Edis. Eime.

Meisonas nutempė mane šalin, paskutinįkart per petį žvilgtelėjau į Lisą. Mūsų akys trumpai susitiko. Pajutau, kad ji gailisi.

Bet aš išstūmiau ją iš galvos – tikrąja to žodžio prasme – ir pasistengusi nutaisyti nerūpestingą veido išraišką prisidėjau prie grupelės novicų. Įgijom daugiau populiarumo perpasakoję skandalą su Mija. Žema tai ar ne, bet atgavusi reputaciją ir atkeršijusi iškart pasijutau geriau. Mūsų grupelė susimaišė su kitais, pamačiau, kad naujienos perduodamos iš lūpų į lūpas. Taigi pirmadienio laukti nebereikės.

Dabar man tai buvo nebesvarbu. Man buvo gera. Džiaugiausi, kad nepraradau sugebėjimų flirtuoti ir laidyti sąmojus. Tačiau artėjant Edžio vakarėliui pradėjau jausti didėjantį Lisos nerimą. Susiraukusi nutraukiau pokalbį ir pradėjau dairytis Lisos.

Štai ji. Apsupta kelių morojų, vis dar saulė savo mažytėje planetų sistemoje. Aronas pasilenkė prie jos norėdamas kažką pasakyti į ausį. Lengvai atpažinau dirbtinę šypseną, Lisos susierzinimas ir nerimas dar labiau sustiprėjo.

Ir tada prasidėjo. Prie jų priėjo Mija.

Ji negaišo laiko. Stebima Lisos gerbėjų mažoji Mija raudona suknele smarkiai gestikuliuodama kažką kalbėjo. Žodžių negirdėjau, bet jaučiau, kad Lisos nuotaika vis labiau genda.

– Turiu eiti, – pasakiau Meisonui.

Pusiau bėgte pasileidau prie Lisos ir išgirdau tik tirados pabaigą. Dabar Mija rėkė visa gerkle, tiesiai Lisai į veidą. Kaip supratau, ją pasiekė žinia, kad Džesis su Ralfu išpliurpė jos paslaptį.

– ...tu ir tavo kekšė draugė! Visiems pasakysiu, kad tu beprotė ir kad dėl to buvai uždaryta ligoninėje. Tave gydo vaistais. Todėl judvi su Rouz ir pabėgot, kad niekas nesužinotų, jog tu pjaustaisi...

O čia jau negerai. Kaip ir per pirmąjį mūsų susitikimą valgykloje griebiau Miją už rankos ir nutempiau šalin.

– O štai ir kekšė draugė! Pamiršai, kad liepiau prie jos nesiartinti?

Mija suurzgė apnuogindama iltis. Nebegalėjau jos gailėtis – ji tapo pernelyg pavojinga. Parsidavė, kad atkeršytų man. O dabar iš kažkur sužinojo, kad Lisa save žaloja. Ir ji tai žinojo, ne spėjo. Atrodė, ji žino viską: ką pranešė sergėtojai, ką papasakojau apie Lisos praeitį. Gal net tai, ką pasakė daktarė. Mijai pavyko atkapstyti šią informaciją.