Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Tau pasisekė. Tave atnešė su tokiu triukšmu, jau maniau, kad reikės amputuoti koją. – Ji kiek atsitraukė. – Rytdienos treniruotes siūlyčiau praleisti, o šiaip nėra prasmės ilgiau čia tave laikyti.

Su palengvėjimu atsidusau. Nelabai ką prisiminiau, tiesą sakant, man buvo gėda, kad sukėliau tiek rūpesčių. Kita vertus, jei būčiau kažką susilaužiusi ar pasitempusi, turėčiau daugiau bėdų. Negalėjau gaišti laiko, turėjau dalyvauti pratybose ir pavasarį baigti mokslus.

Leidusi man grįžti į bendrabutį daktarė Olendzki išėjo iš palatos. Dimitrijus atnešė man batus ir švarką. Žiūrėdama į jį vėl pajutau kūną užliejančią šilumą – prisiminiau, kas nutiko prieš pat ateinant daktarei.

Jis žiūrėjo, kaip aunuosi batus.

– Tu turi angelą sargą.

– Netikiu angelais, – atsakiau. – Tikiu tik savo gebėjimais.

– Tada tavo kūnas išties nepaprastas. – Klausiamai žvilgtelėjau į jį. – Tu sparčiai gyji. Girdėjau apie avariją...

Dimitrijus nepaaiškino, kurią avariją turi omeny, bet kalbėti galėjo tik apie vieną. Paprastai tos temos vengdavau, bet jam galėjau viską papasakoti.

– Visi tvirtino, kad turėjau žūti. Kai automobilis trenkėsi į medį, stipriausias smūgis teko man. Vienintelė Lisa sėdėjo saugioje vietoje. Tačiau mes abi išsisukom vos su keliais įbrėžimais.

– O tu dar netiki angelais ar stebuklais.

– Ne. Aš...

Tai išties stebuklas. Tavo gyvenimas nepakartojamas...

Ir tada mane užplūdo daugybė minčių. Gal... gal vis dėlto turiu savo angelą sargą?

Dimitrijus iškart pastebėjo pasikeitusią mano nuotaiką.

– Kas nutiko?

Pamėginau išsklaidyti nuskausminamųjų poveikį ir mintimis pasiekti Lisą. Pajutau nerimą ir liūdesį.

– Kur Lisa? Ar ji čia buvo?

– Nežinau, kur ji dabar. Bet kai tave atnešiau, ji nesitraukė nė per žingsnį. Sėdėjo prie lovos, kol atėjo daktarė. Tu nusiraminai, kai ji buvo šalia.

Užsimerkiau ir pajutau, kad tuoj apalpsiu. Nusiraminau, kai Lisa atsisėdo greta, nes ji pasiėmė mano skausmą. Ji mane išgydė...

Kaip ir per avariją.

Staiga viską supratau. Aš turėjau mirti – visi taip sakė. Kas žino, kaip baisiai iš tiesų susižeidžiau? Vidinis kraujavimas. Kaulų lūžiai. Tai nesvarbu, nes Lisa mane išgydė, kaip išgydydavo kitus. Štai kodėl ji buvo pasilenkusi virš manęs, kai atgavau sąmonę.

Tikriausiai todėl vežama į ligoninę pati Lisa neteko sąmonės – po gydymo ji keletą dienų jausdavosi išsekusi. Kaip tik tada jai ir prasidėjo depresija. Visiems atrodė normalu, nes ji neteko artimųjų, bet dabar susimąsčiau, ar prie to nebus prisidėjęs gydymas.

Vėl pamėginau pasiekti ją mintimis. Jei ji mane išgydė, dabar turėtų jaustis klaikiai. Jos nuotaika priklausydavo ir nuo panaudotų galių, o man išgydyti prireikė daug jėgų.

Vaistų poveikis beveik baigėsi, tad patekau į jos mintis. Dabar tai buvo visai paprasta. Mane užliejo jausmų, baisesnių nei jos ankstesni košmarai, banga. Dar niekada nejaučiau tokių stiprių jausmų.

Lisa sėdėjo bažnyčios palėpėje ir verkė. Pati nežinojo kodėl. Ji džiaugėsi, kad man nenutiko nieko baisaus, kad gebėjo mane išgydyti. Bet jautėsi labai silpna – ir kūnu, ir protu. Ji visa degė, lyg būtų netekusi dalelės širdies. Nerimavo, kad supyksiu, jog ji pasinaudojo galiomis. Jai kėlė pasišlykštėjimą dar viena diena mokykloje, kai reikės apsimetinėti, kad patinka tie, kuriems tik rūpi kaip iššvaistyti tėvų pinigus ir pasityčioti iš mažiau gražių ir populiarių. Ji nenorėjo eiti į šokius su Aronu ir matyti jo susižavėjusio žvilgsnio, jausti, kaip jis liečia ją. Lisa jautė Aronui tik draugiškumą.

Sakyčiau, įprastas nerimas, bet jis užgriuvo ją smarkiau negu ką nors kitą. Ji sutriko ir nežinojo, ką daryti.

– Gerai jautiesi?

Lisa pakėlė akis ir nuo šlapių skruostų nubraukė plaukus. Palėpės tarpduryje stovėjo Kristianas. Ji nė neišgirdo, kaip jis užlipo – buvo pernelyg susikrimtusi. Sukilo ilgesys ir pyktis.

– Viskas gerai, – piktai atrėžė ji. Šniurkščiodama mėgino sulaikyti ašaras, nenorėjo, kad jis matytų ją tokią pažeidžiamą.

Kristianas atsišliejo į sieną ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Jo veidas buvo neįskaitomas.

– Gal... nori pasikalbėti?

– O, – piktai nusijuokė ji. – Dabar jau nori kalbėtis? Po to, kai tiek kartų mėginau...

– Tai ne aš! Tai vis Rouz...

Jis nutilo, o aš krūptelėjau. Man šakės.

Lisa atsistojo ir priėjo prie jo.

– Ką Rouz?

– Nieko. – Jis vėl užsidėjo abejingumo kaukę. – Nesvarbu.

– Ką Rouz? – Lisa priėjo arčiau. Nepaisant pykčio ją vis dar prie jo traukė. Ir staiga ji viską suprato. – Čia ji tau liepė, ar ne? Liepė su manim nebesišnekėti?

Kristianas žiūrėjo tiesiai priešais save.

– Gal taip ir geriau. Būčiau viską sugadinęs. Nebūtum tuo, kuo esi dabar.

– Ką tai reiškia?

– O kaip tau atrodo? Dabar visi gyvena ir miršta jums paliepus, jūsų didenybe.

– Nebūk melodramatiškas.

– Nejaugi? Visą dieną tik ir girdžiu kitus kalbant, ką veiki, ką galvoji, ką vilki. Kas tau patinka. Ko nekenti. Jie tarsi tavo marionetės.

– Visai ne. Be to, neturiu kitos išeities. Turiu atkeršyti Mijai...

Kristianas tik pavartė akis.

– Tu nė nežinai, už ką jai keršiji.

Lisa įsiuto.

– Mija pakurstė Džesį su Ralfu apšmeižti Rouz. Nedovanosiu jai.

– Rouz kieta. Būtų pati susitvarkiusi.

– Tu jos nematei, – atkirto Lisa. – Ji verkė.

– Tai kas? Visi verkia. Tu irgi verkei.

– Tik ne Rouz.

Kristianas atgręžė jai nugarą, lūpas iškreipė šypsnys.

– Dar neteko sutikti tokių kaip jūs. Amžinai nerimauja viena dėl kitos. Ją dar suprantu – keista sergėtojo manija – bet ir tu tokia pat.

– Ji mano draugė.

– Kaip viskas paprasta. Nebūčiau pamanęs. – Jis atsiduso, patylėjo, paskui prabilo su įprastiniu sarkazmu: – Taigi Mija. Keršiji už tai, ką ji padarė Rouz. Bet nežinai svarbiausio. Kodėl ji taip pasielgė?

Lisa susiraukė.

– Ji pavydėjo man Arono.

– Ne tik, princese. Ko jai pavydėti? Jinai jau jį turėjo. Jai nereikėjo tavęs šmeižti. Galėjo didžiuotis savo nuosavybe, kaip dabar tai darai tu, – pridūrė jis kandžiai.

– Tai kodėl? Kam jai mane žlugdyti? Nieko nesu jai padarius, bent jau iki dabar.

Kristianas palinko į priekį ir įsmeigė į ją žydras akis.

– Tu teisi. Tu jai nieko nepadarei. Padarė tavo brolis.

Lisa atšlijo.

– Tu nieko nežinai apie mano brolį.

– Žinau, kad jis dulkino Miją.

– Nutilk. Tai melas.

– Ne. Galiu prisiekti Dievu ar tuo, kuo tu tiki. Kai ji pradėjo čia mokytis, retkarčiais pasišnekėdavau su Mija. Nebuvo labai populiari, bet sumani. Ir dabar tokia. Dalyvavo daugybėje kilmingųjų komitetų. Nenusimanau apie tokius dalykus. Viename jų susipažino su tavo broliu ir jie susikukavo.

– Nieko panašaus. Būčiau žinojusi. Andrė būtų man pasakęs.

– Ne. Jis niekam nesakė. Ir jai liepė niekam nesakyti. Skiedė jai, esą tai jųdviejų romantiška paslaptis, o iš tiesų nenorėjo, kad draugeliai sužinotų, jog miega su nekilminga mažvaike.

– Jei tau taip sakė Mija, ji viską išsigalvojo! – sušuko Lisa.

– Ji tikrai nevaidino, kai radau ją verkiančią. Po kelių savaičių Mija jam nusibodo ir jis metė ją. Pasakė, kad esanti per jauna, kad jis negali turėti rimtų santykių su mergina iš paprastos šeimos. Kiek supratau, jis nė nesistengė būti mandagus, nepasiūlė tradiciškai „likti draugais“.