Райчел Мид - Vampyrų akademija

Lisa šoko Kristianui į akis.

– Tu nė nepažinojai Andrė! Jis nebūtų padaręs nieko panašaus.

– Čia tu jo nepažinojai. Esu tikras, kad jis buvo geras savo mažajai sesutei, tave mylėjo. Bet mokykloje jis buvo toks pat niekšelis kaip kiti kilmingieji. Aš pastebiu viską. Kai niekas nekreipia į tave dėmesio, tai visai nesunku.

Lisa nurijo gerklėje užstrigusį gumulą, nežinodama, tikėti juo ar ne.

– Štai kodėl Mija manęs nekenčia?

– Taip. Nekenčia dėl Andrė. Ir dar dėl to, kad tu kilminga, o tarp kilmingųjų ji jaučiasi nesaugi, nors labai stengėsi su jais susidraugauti. Tai, kad ji susidėjo su tavo eks, mano galva, paprasčiausias atsitiktinumas, bet dabar, kai grįžai, viskas komplikavosi. Atimdamos iš jos Aroną ir paskleisdamos gandus apie jos tėvus, užgavot skaudžiausią vietą. Šaunuolės.

Giliai širdyje Lisa pajuto kaltę.

– Vis tiek manau, kad tu meluoji.

– Gali vadinti mane kaip nori, bet aš ne melagis. Tai tavo sritis. Ir Rouz.

– Mes ne...

– Neskleidžiat gandų apie kitų šeimas? Nesakei, kad manęs nekenti? Neapsimetinėji drauge tų, kuriuos laikai kvailiais? Nesusitikinėji su vaikinu, kuris tau nepatinka?

– Jis man patinka.

– Patinka ar patinka ?

– O yra skirtumas?

– Yra. Patinka – kai susitikinėji su aukštu šviesiaplaukiu kvailiu ir kikeni iš jo lėkštų juokelių.

Staiga Kristianas pasilenkė ir ją pabučiavo. Bučinys buvo greitas, karštas, kupinas įniršio. Jis išlaisvino Kristiano ilgesį, aistrą ir pyktį, kurį gniaužė savyje. Lisos dar niekas taip nebuvo bučiavęs ir aš pajutau, kaip ji atsako jam . Tas bučinys sujaudino ją labiau, negu Aronas ar kas kitas būtų galėjęs.

Kristianas atitraukė lūpas, bet jo veidas vis dar buvo arti jos.

– O štai ką reiškia patinka .

Lisos širdis daužėsi iš pykčio ir malonumo.

– Tu man nei patinki, nei patinki. Manau, abu su Mija meluojat dėl Andrė. Aronas niekada neišsigalvotų tokių dalykų.

– Aronas nesugeba išlementi žodžio, turinčio daugiau nei vieną skiemenį.

Lisa atšlijo.

– Dink. Palik mane ramybėj.

Kristianas išsiviepė.

– Negali manęs išmesti. Sudarėm nuomos sutartį.

– Dink! – suklykė Lisa. – Nekenčiu tavęs!

Jis nusilenkė.

– Kaip pasakysit, jūsų didenybe, – paskutinįkart iš padilbų metęs žvilgsnį jis išėjo iš palėpės.

Lisa suklupo ant žemės nebetramdydama seniai susitvenkusių ašarų. Negalėjau suprasti, kas ją skaudina. Aš taip pat buvau įskaudinta – kad ir to nutikimo su Džesiu – bet mane tai paveikė kitaip. Tuo tarpu jos galvoje viskas pynėsi, kalė per smegenis. Gandai apie Andrė. Mijos neapykanta. Kristiano bučinys. Mano gydymas. Pagaliau supratau, kas yra depresija. Kas yra beprotybė.

Apimta nevilties Lisa rado vienintelį būdą sutramdyti jausmų audrą. Ji atsisegė kuprinę ir išsitraukė mažytį peiliuką, kurį visada nešiojosi...

Negalėjau palikti jos minčių ir jaučiau, kaip ji raižo kairiąją ranką lygiais rėžiais ir stebi per baltą odą srūvantį kraują. Kaip ir anksčiau, Lisa neperpjovė venos, bet šįkart pjūviai buvo gilesni. Siaubingai skaudėjo, bet žalodama save ji galėjo susitelkti ties fiziniu skausmu ir pamiršti dvasines kančias.

Kraujas tiško ant dulkėtų grindų, viskas apie ją pradėjo suktis. Lisa susidomėjusi žiūrėjo į savo kraują. Ji visą gyvenimą gėrė kitų kraują. Mano. Maitintojų. Dabar ant žemės lašėjo jos pačios gyvybės esencija. Jai tai pasirodė juokinga ir ji nervingai sukikeno. Gal išliedama savo kraują grąžins jį tiems, iš kurių buvo atėmusi? O gal ji tiesiog norėjo išlieti šventą Dragomirų kraują, kurio visi jai taip pavydėjo?

Pamėginau grįžti į savo mintis, bet negalėjau. Lisos jausmai buvo pernelyg stiprūs. Bet aš turėjau iš ten ištrūkti – jaučiau tai visa savo esybe. Turėjau ją sulaikyti. Ji buvo pernelyg nusilpus nuo gydymo, kad netektų tiek kraujo. Laikas viską papasakoti.

Pagaliau man pavyko išsilaisvinti. Vėl atsidūriau ligoninėje. Dimitrijus laikė mane suėmęs už pečių ir švelniai purtė kartodamas mano vardą, mėgindamas patraukti dėmesį. Šalia jo stovėjo daktarė Olendzki, jos veidas buvo susirūpinęs.

Žiūrėdama į Dimitrijų supratau, kaip jis nerimauja ir kaip jam rūpiu. Kristianas patarė ieškoti pagalbos, papasakoti apie Lisą žmogui, kuriuo pasitikiu. Nekreipiau dėmesio į jo patarimą, nes pasitikėjau tik Lisa. Tačiau dabar supratau, kad yra dar vienas žmogus, kuriuo galiu pasitikėti.

Ir lūžinėjančiu balsu ištariau:

– Žinau, kur Lisa. Turim jai padėti.

Devynioliktas

Sunku pasakyti, kas paskatino mane taip pasielgti. Ilgą laiką saugojau daugybę paslapčių manydama, kad taip padėsiu Lisai. Tačiau nutylėdama polinkį žalotis tikrai jos neapsaugosiu. Nesugebėjau jos sulaikyti, o dabar svarsčiau, ar tik ne dėl manęs ji ir pradėjo taip elgtis. Iki avarijos to nebuvo. O jei ji būtų palikusi mane sužeistą? Gal ir taip būčiau atsipeikėjusi. Gal ji šiandien būtų sveika.

Likau ligoninėje, o Dimitrijus nuėjo atsivesti Albertos. Jis nė akimirkos nesudvejojo, kai pasakiau, kur Lisa. Pridūriau, kad jai gresia pavojus ir jis tuoj pat išbėgo pro duris.

Paskui viskas klostėsi kaip sulėtintam siaubo filme. Laikas slinko kankinamai lėtai. Kai Dimitrijus atnešė sąmonę praradusią Lisą, ligoninėje kilo sumaištis, manęs prie jos neleido. Ji neteko daug kraujo. Jai buvo surastas maitintojas, bet buvo sunku priversti ją atsipeikėti ir gerti kraują. Tik apie vidurnaktį man buvo leista ją aplankyti.

– Tai tiesa? – paklausė Lisa, kai įžengiau į palatą. Ji gulėjo lovoje, riešai kietai sutvarstyti. Žinojau, kad ji atgavo prarastą kraują, bet vis tiek atrodė siaubingai išblyškusi. – Man sakė, kad tu jiems viską papasakojai.

– Neturėjau kitos išeities, – teisinausi bijodama prieiti arčiau. – Šįkart tavo žaizdos buvo labai gilios. Be to, buvai ką tik išgydžiusi mane... dar ta istorija su Kristianu... viena nebūtum susitvarkiusi. Tau reikėjo pagalbos.

Lisa užsimerkė.

– Kristianas. Ir apie jį žinai. Aišku, žinai. Tu viską žinai.

– Atleisk. Aš tik norėjau padėti...

– Pamiršai, ką sakė Karp? Apie paslapčių saugojimą?

– Ji ne tai turėjo omeny. Nemanau, kad būtų norėjusi, jog save žalotum.

– Ar papasakojai jiems viską?

Papurčiau galvą.

– Dar ne.

Ji įsmeigė į mane šaltą žvilgsnį.

– Dar ne. Bet ketini.

– Privalau. Tu gali gydyti kitus... bet tave tai žudo.

– Aš išgydžiau tave.

– Būčiau ir taip pasveikusi. Koja būtų sugijusi. Neverta dėl to taip savęs kankinti. Manau, viskas prasidėjo tada, kai išgydei mane pirmą kartą...

Paaiškinau, kad kaip tik po avarijos Lisa pajuto turinti galių ir jai prasidėjo depresija. Pridūriau, kad mūsų ryšys irgi atsirado po avarijos, nors pati nesupratau kodėl.

– Nežinau, kas čia dedasi, bet tai išsiaiškinti ne mūsų jėgoms. Mums reikia pagalbos.

– Mane išveš, – pasakė ji abejingu balsu. – Kaip Karp.

– Tau mėgins padėti. Visi labai nerimauja. Lisa, darau tai dėl tavęs. Noriu, kad pasveiktum.

Ji nusigręžė.

– Išeik, Rouz.

Aš paklusau.

Lisą paleido kitą rytą. Jai buvo liepta kasdien lankytis pas psichologą. Dimitrijus sakė, kad jai netgi skirs antidepresantų. Tabletėmis nesižavėjau, bet tikėjausi, kad nuo jų Lisai pagerės.

Deja, tuo metu ligoninėje gulėjo ir vienas vyresnių klasių moksleivis, sergantis astma. Jis matė, kaip Dimitrijus su Alberta atnešė Lisą. Nežinojo, kodėl ji čia pateko, bet viską išpasakojo draugams. Šie per pusryčius paskleidė gandus. Per pietus visi vyresnieji jau žinojo, kad vakar vakare Lisa buvo atnešta į ligoninę.