Райчел Мид - Vampyrų akademija

Ir svarbiausia, visi žinojo, kad Lisa su manim nesišneka.

Nežinau, kokį socialinį laiptelį buvau pasiekusi, bet dabar strimgalviais nusiritau žemyn. Ji manęs viešai nepasmerkė, bet jos tyla buvo iškalbinga ir visi pradėjo elgtis taip kaip ji.

Visą dieną klajojau po akademiją kaip vaiduoklis. Mokiniai mane stebėjo, retkarčiais užkalbindavo, bet keletas, sekdami Lisos pavyzdžiu, nustojo kalbėtis. Tiesa, niekas nerodė atviro priešiškumo – nenorėjo nemalonumų, jei kartais mudvi susitaikytume. Porą kartų už nugaros išgirdau žodžius „kraujo kekšė“.

Meisonas būtų pasikvietęs mane prie savo pietų stalo, bet tam pasipriešino keli jo draugai. Nenorėjau, kad per mane jis susipyktų su jais. Todėl pasirinkau Natali stalą.

– Girdėjau, kad Lisa vėl norėjo pabėgti, o tu ją sulaikei, – pasakė Natali. Kol kas niekas nežinojo, kodėl ji pateko į ligoninę. Tikėjausi, kad ši paslaptis neišaiškės.

Pabėgti? Iš kur šita nesąmonė?

– O ko jai bėgti?

– Nežinau, – Natali pritildė balsą. – O kodėl ji pabėgo anksčiau? Sakau, ką girdėjau.

Gandų ir versijų, kodėl Lisa pateko į ligoninę, vis daugėjo. Tarp populiariausių buvo nėštumas ir abortas. Kai kurie šnibždėjosi, kad ji užsikrėtė nuo Viktoro. Laimė, niekas nė neįtarė tikrosios priežasties.

Po paskutinės pamokos kuo skubiau nėriau pro duris ir labai nustebau pamačiusi prie manęs artėjančią Miją.

– Ko nori? – piktai paklausiau. – Šiandien manęs neišleis į lauką pažaisti, mažyle.

– Atrodo, nei šilta nei šalta, kad tave visi atstūmė.

– Kitaip nei tau? – paklausiau. Prisiminus, ką sakė Kristianas, man šiek tiek jos pagailo. Tačiau užteko pažvelgti į jos veidą ir gailestis kaipmat išgaravo. Gal ji ir buvo pamesta, bet dabar virto tikra pabaisa. Žvilgsnis šaltas ir klastingas, visiškai nepanašus į tą prislėgtą ir beviltišką, kurį mačiau prieš kelias dienas. Andrė elgesys jos nesugniuždė – jei ši istorija buvo tikra, o aš tuo tikėjau – ir abejojau, ar Lisai pavyks ją palaužti. Mija buvo nugalėtoja.

– Ji tave praspyrė, bet tu per daug išdidi, kad tai pripažintum. – Žydros Mijos akys išsiplėtė. – Negi nenori jai atkeršyti?

– Tapai dar kvailesnė nei paprastai? Ji geriausia mano draugė. Ir nesuprantu, ko tebesivelki iš paskos.

Mija piktai prunkštelėjo.

– Iš jos elgesio to nepasakysi. Nagi, kodėl ji pateko į ligoninę? Negi ji tikrai nėščia? Pasakyk.

– Eik sau.

– Jei išklosi, liepsiu Džesiui su Ralfu prisipažinti, kad jie viską išsigalvojo.

Sustojau ir atsigręžiau į ją. Išsigandusi ji žingtelėjo kelis žingsnius atgal. Tikriausiai prisiminė, kaip jai grasinau.

– Ir taip žinau, kad jie viską išsigalvojo, nes nieko panašaus nebuvo. O jei dar kartą pamėginsi nuteikti mane prieš Lisą, visi pradės kalbėti apie tavo kraują, nes perplėšiu tau gerklę!

Nejučia pakėliau balsą, paskutinius žodžius rėkte išrėkiau. Aiškiai persigandusi Mija atsitraukė dar toliau.

– Tu tikrai nesveika. Nieko keisto, kad Lisa tave metė. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Kaip nori. Išsiaiškinsiu ir be tavęs.

Atėjo šokių diena, bet nusprendžiau, kad visai nenoriu ten eiti. Šokiai – gryna kvailystė, mane domino tik po jų rengiami vakarėliai. Bet dabar, kai Lisa su manim nesišneka, abejojau, ar būsiu į juos pakviesta. Todėl pasislėpiau savo kambaryje stengdamasi – tuščiai – atlikti namų darbus. Per mūsų ryšį jaučiau permainingus Lisos jausmus, labiausiai nerimą ir susijaudinimą. Sunku visą vakarą leisti su vaikinu, kuris iš tiesų tau nepatinka.

Prasidėjus šokiams, nusprendžiau palįsti po dušu. Ėjau iš dušo apsivyniojusi galvą rankšluosčiu, kai prie savo kambario durų pamačiau Meisoną. Nepasakyčiau, kad būtų išsipustęs, bet ir ne su džinsais. Tai jau pradžia.

– Štai ir vakarėlių liūtė. Jau buvau beprarandąs viltį.

– Sukėlei dar vieną gaisrą? Čia vaikinų niekas neleidžia.

– Koks skirtumas. – Tiesa. Akademija puikiai gynė mus nuo strigojų, tačiau neįstengė sutrukdyti matytis vieniems su kitais. – Įsileisk mane, o pati persirenk.

Prireikė šiek tiek laiko, kad suprasčiau, apie ką jis kalba.

– Ne. Aš niekur neisiu.

– Baik. – Meisonas paskui mane įėjo į kambarį. – Tik dėl to, kad susipykai su Lisa? Vis tiek greitai susitaikysit. Nėra jokio reikalo visą vakarą tupėti kambaryje. O jei nenori jos matyti, Edis savo kambaryje rengia vakarėlį.

Senoji vakarėlių liūtė atgijo. Vakarėlis be Lisos ir kilmingųjų. Jėga!

Supratęs, kad pavyks mane perkalbėti, Meisonas nusišypsojo. Žvelgdama jam į akis suvokiau, kaip jam patinku. Ir vėl susimąsčiau – kodėl negaliu turėti normalaus vaikino? Kodėl trokštu vyresnio gražuolio mokytojo? Jį dėl manęs greičiausiai atleistų.

– Ten bus tik novicai, – kalbėjo Meisonas nenutuokdamas, kokios mintys sukasi mano galvoje. – Be to, turiu tau staigmeną.

– Butelį? – Jei Lisa mane ignoruoja, nematau jokios priežasties visą vakarą likti blaivi.

– Ne, jis pas Edį. Paskubėk ir persirenk. Taip juk neisi.

Nužvelgiau suplyšusius džinsus ir Oregono universiteto marškinėlius. Taip tikrai neisiu.

Po penkiolikos minučių mes žingsniavom per kiemą juokdamiesi iš vieno nerangaus klasės draugo, kuris per treniruotę sugebėjo įsistatyti mėlynę. Aukštakulniai slydinėjo ant pašalusios žemės ir Meisonas vis mane prilaikydavo, kad nesitėkščiau. Tai mus prajuokino dar labiau. Buvau kone laiminga – skausmo dėl Lisos tai nenumaldė, bet jaučiausi geriau. Tegu nebendrausiu su ja ir jos draugais, bet turiu savo draugų. Be to, nusimatė galimybė prisigerti iki žemės graibymo, ir nors tai neišspręs mano problemos, bus velniškai smagu. Būna ir blogesnių dienų.

Ir tada susidūrėm su Dimitrijum ir Alberta.

Jie kažkur ėjo aptarinėdami savo reikalus. Mus pamačiusi Alberta atlaidžiai nusišypsojo – taip vyresni šypsosi matydami kvailiojančius paauglius. Galima pamanyti, kad mes jai patinkam. Mudu sustojom kaip įbesti, Meisonas ištiesė ranką, kad mane prilaikytų.

– Ešfordai, Hetavėj, stebiuosi, kad judu dar ne šokiuose.

Meisonas nusišypsojo jai angeliška šypsena.

– Užtrukom, sergėtoja Petrova. Pati žinot, kokios tos merginos. Prieš veidrodį gali praleisti visą amžinybę. Kas jau kas, o jūs turėtumėt suprasti.

Paprastai būčiau kumštelėjusi jį už tokias nesąmones, tačiau negalėjau atitraukti akių nuo Dimitrijaus. Svarbiausia, jis irgi nenuleido nuo manęs žvilgsnio.

Vilkėjau juodą suknelę ir atrodžiau tiesiog pritrenkiamai. Net nustebau, kad Alberta neišpeikė pernelyg seksualios aprangos. Prie kūno prigludusi medžiaga išryškino klubus ir krūtinę – jokios morojės krūtinė nebūtų tikusi šiai suknelei. Ant kaklo segėjau Viktoro dovanotą pakabutį, palaidi plaukai plaikstėsi taip, kaip labiausiai patiko Dimitrijui. Buvau be pėdkelnių, nes šiais laikais prie suknelių niekas nebemūvi pėdkelnių, ir mano kojos šalo. Mados auka.

Žinojau, kad atrodau velniškai patraukliai, bet Dimitrijaus veido išraiška buvo neįskaitoma. Jis tiesiog žiūrėjo į mane negalėdamas atplėšti akių. Ir jau vien tai kai ką reiškė. Prisiminusi, kad Meisonas laiko mane už rankos, ją ištraukiau. Jiedu su Alberta apsikeitė dar keliomis sąmojingomis pastabomis ir mes patraukėme kas sau.

Salėje pasitiko kurtinanti muzika, tamsą sklaidė tik kalėdinės girliandos ir – kokia seniena – disko rutulys. Šokių aikštelėje sukosi vyresniųjų klasių mokiniai, mūsų bendraamžiai grupelėmis stoviniavo pasieniais laukdami progos nusiplauti. Po salę vaikštinėjo prižiūrėtojai, sergėtojai ir mokytojai morojai, retkarčiais išskirdami pernelyg susiglaudusius šokėjus.