Райчел Мид: Vampyrų akademija

– Tokia nuostabi, kad kartais net skauda.

Jo lūpos palietė manąsias, iš pradžių švelniai, paskui godžiai. Paskendau jo bučiny. Jo rankos glamonėdamos slydo žemyn, kol pasiekė suknelės kraštą. Jis suėmė medžiagą ir pradėjo traukti aukštyn. Tirpau nuo jo prisilietimų, nuo deginančių bučinių. Galiausiai jis nuvilko suknelę ir nusviedė ant grindų.

– O tu greitas, – tariau sunkiai gaudydama kvapą. – Maniau, suknelė tau patinka?

– Patinka. – Jo kvėpavimas buvo nelygus kaip ir mano. – Aš ją dievinu.

Ir tada jis nusinešė mane į lovą.

Dvidešimt pirmas

Dar niekada nebuvau visiškai apsinuoginusi prieš vaikiną. Mane tai velniškai gąsdino, bet kartu ir jaudino. Gulėjom apsikabinę ir bučiavomės, bučiavomės. Jo rankos ir lūpos užvaldė mano kūną, kiekvienas prisilietimas degino odą.

Taip ilgai apie jį svajojau, kad dabar buvo sunku patikėti tuo, kas vyksta. Glamonės buvo nuostabios, be to, man patiko būti su juo. Patiko, kaip žiūri į mane – lyg būčiau seksualiausia, nuostabiausia mergina pasaulyje. Patiko, kaip rusiškai tarsi maldą kartoja mano vardą: Roza, Roza ...

Staiga vėl išgirdau balsą, atvedusį mane į jo kambarį, balsą, kurio negalėjau ignoruoti. Būk su juo, negalvok apie nieką, išskyrus jį. Liesk jį. Pamiršk visa kita.

Ir aš paklusau – įkalbinėti nereikėjo.

Degančios Dimitrijaus akys sakė, kad jis norėtų nuveikti kai ką daugiau, bet jis neskubėjo, tikriausiai suprato, kaip jaudinuosi. Todėl pasiliko su pižamos kelnėmis. Vienu metu atsidūriau viršuje, plaukais uždengiau jam veidą. Jis kilstelėjo galvą ir pamačiau jo sprandą. Pirštų galiukais paliečiau šešias mažytes tatuiruotes.

– Tikrai nužudei šešis strigojus? – Jis linktelėjo. – Nieko sau.

Dimitrijus prikišo lūpas man prie kaklo ir pabučiavo. Jo dantys švelniai palietė mano odą, kitaip nei vampyro, bet lygiai taip pat jaudinamai.

– Nenusimink. Kada nors turėsi jų daugiau už mane.

– Ar jautiesi kaltas?

– Mmm?

– Dėl to, kad juos nužudei? Esi sakęs, kad nors tai ir teisinga, vis tiek negali pamiršti. Ar todėl vaikštai į bažnyčią? Stebėjau tave, eini ne pamokslų klausytis.

Jis nusišypsojo, nustebęs ir nudžiugęs, kad atspėjau dar vieną jo paslaptį.

– Kaip tau tai pavyksta? Nesakau, kad jaučiuosi kaltas... tiesiog kartais pasidaro liūdna. Kadaise jie visi buvo žmonės, dampyrai ar morojai. Žudyti bjauru, bet, kaip jau sakiau anksčiau, turiu tą daryti. Visi turime. Kartais mane kamuoja abejonės, o bažnyčia gera vieta pamąstyti. Retkarčiais ten atrandu ramybę. Bet su tavim jos randu daugiau.

Dimitrijus vėl atsidūrė viršuje. Pradėjom bučiuotis, šįkart kur kas karščiau, nekantriau. Dieve, pagalvojau, pagaliau aš tai padarysiu. Jaučiu, kad tai padarysiu.

Tikriausiai jis išskaitė šį norą iš mano akių. Šypsodamasis atsegė Viktoro pakabutį ir padėjo ant naktinio stalelio. Kai tik jo pirštai paleido pakabutį, pasijutau, lyg gavusi antausį. Nustebusi sumirksėjau.

Dimitrijus tikriausiai pajuto tą patį.

– Kas atsitiko? – paklausė.

– Nežinau. – Jaučiausi taip, lyg būčiau miegojusi dvi dienas ir dabar mėginčiau pabusti. Turėjau kažką prisiminti.

Lisa. Tai susiję su Lisa.

Keistas jausmas. Galvos neskaudėjo ir ji nesvaigo, bet... Balsas, staiga supratau. Balsas, vertęs eiti pas Dimitrijų, dingo. Nesakau, kad jo nebenorėjau – plika krūtinė ir tamsiais plaukais apkritęs veidas vis dar traukė mano žvilgsnį. Bet niekas iš pašalies nebestūmė manęs prie jo.

Dimitrijus susiraukė – susijaudinimas dingo. Šiek tiek pagalvojęs jis vėl paėmė pakabutį. Kai tik prisilietė, pamačiau, kad jį vėl užvaldo geismas. Kitą ranką jis uždėjo man ant klubo ir mane staiga apėmė aistra. Pilvas sutrūkčiojo, oda pašiurpo ir pradėjo degti. Kvėpavimas tapo nelygus. Jo lūpos palinko prie manųjų.

Tačiau man pavyko pasipriešinti.

– Lisa, – sumurmėjau stipriai užsimerkusi. – Turiu tau kažką pasakyti apie Lisą. Tik... neprisimenu ką. Jaučiuosi labai keistai.

– Žinau. – Jis priglaudė skruostą man prie kaktos. – Čia kažkas yra... – Jis atsitraukė ir aš atsimerkiau. – Šitas pakabutis... Tas pats, kurį tau dovanojo princas Viktoras?

Linktelėjau matydama, kaip Dimitrijus mąsto. Paskui giliai įkvėpęs jis atitraukė ranką nuo mano klubo ir atšlijo.

– Ką darai? – sušukau. – Eikš čia...

Mačiau, kad ir jis to nori – netgi labai – bet užuot grįžęs išlipo iš lovos. Jiedu su pakabučiu nutolo nuo manęs. Jaučiausi taip, lyg kas būtų išplėšęs dalelę širdies, bet tarsi nubudau, galėjau aiškiai mąstyti, manęs nebevaldė kūno geiduliai.

Tuo tarpu Dimitrijaus akyse tebešvietė ta pati gyvuliška aistra, jam prireikė nemažai valios pastangų, kad pereitų kambarį. Jis atidarė langą. Į kambarį ėmė plūsti šaltas oras ir aš pasitryniau pašiurpusias rankas.

– Ką ketini?.. – Atsakymo laukti nereikėjo – pamačiusi, kaip pakabutis skrenda pro langą, pašokau lovoje. – Ne! Ar žinai, kiek jis kainavo?

Pakabutis pradingo iš akių, o kartu su juo ir mano apsnūdimas. Aš pabudau. Staigiai ir skausmingai.

Apsižvalgiau. Dimitrijaus kambarys. Aš nuoga. Suglamžyta patalynė.

Bet visa tai buvo niekis, palyginti su tuo, ką staiga prisiminiau.

– Lisa! – žioptelėjau. Sugrįžo prisiminimai ir jausmai. Į mane pradėjo lietis Lisos jausmai. Dar didesnis siaubas. Jie traukė mane į jos kūną, bet negalėjau to leisti. Bent kol kas. Kovojau su ja, nes turėjau likti čia. Paskubom papasakojau Dimitrijui, kas nutiko.

Nespėjus baigti jis jau buvo apsirengęs – tikras kovos dievas. Liepęs apsivilkti numetė savo marškinėlius su rusišku užrašu, kad užsimesčiau juos ant trumputės suknelės.

Vos spėjau paskui jį laiptais – šįkart jis nelėtino žingsnio. Aidėjo pavojaus signalai ir įsakymai. Netrukus atsidūrėme pagrindiniame sergėtojų kabinete. Ten jau laukė Kirova su kitais mokytojais ir dauguma akademijos sergėtojų. Visi kalbėjo vienas per kitą. Jaučiau Lisos baimę ir kaip ji tolsta nuo manęs.

Suklykiau, kad jie paskubėtų ir ką nors darytų, bet niekas, išskyrus Dimitrijų, nepatikėjo mano pasakojimu apie pagrobimą, kol sergėtojai bažnyčioje surado Kristianą ir įsitikino, kad Lisos akademijoje nėra.

Du sergėtojai atvedė Kristianą. Netrukus pasirodė daktarė Olendzki, apžiūrėjo ir aptvarstė jam sukruvintą galvą.

Pagaliau jie susiprotės.

– Kiek strigojų ten buvo? – paklausė manęs vienas sergėtojų.

– Kaip, po galais, jie pateko į akademiją? – sumurmėjo kitas.

Išverčiau akis.

– Ką? Ten nebuvo jokių strigojų.

Į mane įsmigo nepatiklūs žvilgsniai.

– O kas dar galėjo ją pagrobti? – griežtai paklausė Kirova. – Tikriausiai tavo vizija buvo... ne visai aiški.

– Ne. Esu tikra. Ten buvo... sergėtojai.

– Ji teisi, – sumurmėjo Kristianas, apie jį tebetupinėjo daktarė. Jai palietus pakaušį, vaikinas susiraukė. – Ten buvo sergėtojai.

– Neįmanoma, – paprieštaravo kažkas.

– Tai buvo ne akademijos sergėtojai. – Pasitryniau kaktą iš paskutiniųjų stengdamasi palaikyti pokalbį ir neperšokti į Lisos mintis. Mano susierzinimas didėjo. – Ar nepaskubėsit? Ją kažkur veža!

– Nori pasakyti, ją pagrobė privatūs sergėtojai? – Kirovos tonas aiškiai rodė, kad ji laiko mano pasakojimą pramanais.

– Taip, – atsakiau sukandusi dantis. – Jie...

Lėtai, atsargiai įsiskverbiau į Lisos kūną. Sėdėjau automobilyje, prabangiame automobilyje tamsintais stiklais. Pas mus gal ir buvo „naktis“, bet žmonių pasaulyje buvo diena. Vairavo vienas sergėtojų, buvusių bažnyčioje, kitas sėdėjo šalia – pažinau jį. Tai buvo Spiridonas. Lisa sėdėjo ant užpakalinės sėdynės surištomis rankomis, iš vienos pusės sergėtojas, iš kitos...