Райчел Мид - Vampyrų akademija

Tokį Viktorą Lisa prisiminė iš vaikystės.

Išsekusi ji prarado sąmonę.

Mėginau nupasakoti, kas atsitiko. Dimitrijaus veidas pajuodo, jis paleido seriją rusiškų keiksmažodžių, kurių reikšmės nenorėjo man atskleisti.

Kai iki trobelės liko koks puskilometris, Alberta kažkam paskambino ir mūsų automobiliai sustojo. Visi sergėtojai – jų buvo daugiau kaip dešimt – susirinko aptarti strategijos. Kažkas leidosi į žvalgybą ir pranešė, kad trobelė saugoma ir iš lauko, ir iš vidaus. Kai sergėtojai susirengė išlipti, norėjau šokti laukan ir aš. Dimitrijus mane sulaikė.

– Ne, Roza. Tu liksi čia.

– Kurgi ne. Turiu jai padėti.

Jis suėmė mane už smakro ir griežtai pažiūrėjo į akis.

– Tu jau padėjai. Savo darbą puikiai atlikai. Bet čia tau ne vieta. Nenoriu, kad tu nukentėtum.

Nepuoliau ginčytis, nes supratau, kad gaišinu gelbėjimo operaciją. Sutikdama linktelėjau. Dimitrijus ir kiti sergėtojai pranyko miške, susiliejo su medžiais.

Atsidususi piktai spyriau į keleivio sėdynę ir priguliau. Jaučiausi išsekusi. Pro langą skverbėsi saulės spinduliai, bet mane lenkė nuovargis. Visą naktį nesudėjau akių. Nuo adrenalino pertekliaus ir Lisos skausmo tikriausiai praradau sąmonę.

Bet Lisa jau buvo ją atgavusi.

Pamažu jos jutimai išstūmė manuosius. Lisa gulėjo ant sofos. Tikriausiai ją paguldė vienas iš Viktoro parankinių. Pats Viktoras – gyvas ir sveikas dėl to, kad ja pasinaudojo – su kitais virtuvėje pusbalsiu aptarinėjo savo planus. Lisą saugojo vienas sergėtojas. Dimitrijus lengvai su juo susitvarkys.

Lisa nužvelgė sergėtoją, paskui metė žvilgsnį pro langą. Nuo gydymo jai tebesvaigo galva, bet pavyko atsisėsti. Sergėtojas atsigręžė. Lisa įsistebeilijo jam į akis ir nusišypsojo.

– Kad ir ką daryčiau, tu nieko nesiimsi, – pasakė ji. – Nekviesi pagalbos ir išvis niekam nesakysi, kad aš pabėgau. Supratai?

Paveiktas įtaigos jis linktelėjo.

Lisa priėjo ir atidarė langą. Paskui susimąstė. Ji buvo nusilpusi, nežinojo, ar toli akademija. Neturėjo supratimo, kiek pavyks nueiti, kol Viktoras apsižiūrės, kad ji paspruko.

Kita vertus, suprato, kad kitos progos gali ir nepasitaikyti. Ji neketino praleisti gyvenimo miško trobelėje.

Šiaip jau būčiau pasveikinusi ją už ryžtą, bet tik ne dabar. Į pagalbą skubėjo sergėtojai. Reikėjo ją sulaikyti. Deja, ji neišgirdo mano prašymo.

Lisa išlipo pro langą, o aš garsiai nusikeikiau.

– Kas? Ką matai? – paklausė balsas man už nugaros.

Iš netikėtumo pašokusi trenkiausi galva į lubas. Atsigręžusi pamačiau Kristianą, pasislėpusį visureigio gale.

– Ką čia veiki? – paklausiau.

– O tau kaip atrodo? Važiuoju zuikiu.

– Maniau, tau sutrenktos smegenys?

Jis abejingai truktelėjo pečiais. Jiedu su Lisa išties verti vienas kito. Nors ir sunkiai sužeisti, ryžtasi kvailiausiems žygiams. Žinoma, jei Kirova būtų manęs neišleidusi, ir aš būčiau pasislėpusi visureigyje.

– Kas atsitiko? – dar kartą paklausė jis. – Ką pamatei?

Skubiai papasakojau. Kalbėdama iššokau iš automobilio, jis sekė paskui.

– Lisa nežino, kad sergėtojai ateina jos gelbėti. Turiu ją surasti, kol galutinai neišseko.

– O kaip sergėtojai? Turiu omeny, mūsiškiai. Ar jiems pasakysi, kad Lisa pabėgo?

Papurčiau galvą.

– Tikriausiai jie jau laužia trobelės duris, taigi surasti ją turiu aš. – Išlipusi pro langą Lisa pasuko į dešinę. Jaučiau tik kryptį, bet prisivijusi galėsiu pasakyti tiksliau. Turėjau ją surasti. Pažvelgusi į Kristianą nesusilaikiau ir kreivai šyptelėjau.

– Taip, taip. Gali eiti su manim.

Dvidešimt trečias

Dar niekada nebuvo taip sunku vengti Lisos minčių. Antra vertus, nė sykio nebuvom taip įkliuvusios. Stiprios Lisos mintys ir jausmai vis grasino įtraukti į jos kūną bėgant mišku.

Braudamiesi pro medžius ir krūmus mudu su Kristianu vis labiau tolom nuo trobelės. Kaip troškau, kad Lisa būtų likusi tenai – mielai būčiau stebėjusi gelbėjimo operaciją jos akimis. Bet dabar nieko nebepakeisi. Lėkdama per mišką supratau, kodėl Dimitrijus reikalavo ugdyti ištvermę. Lisa bėgo palyginti lėtai, jaučiau, kaip atstumas tarp mūsų mažėja. Bet Kristianas nespėjo. Man teko sulėtinti žingsnį, bet netrukus pasigailėjau. Jis taip pat.

– Bėk, – mostelėjo ranka Kristianas sunkiai gaudydamas orą.

Kai Lisa jau galėjo mane girdėti, pašaukiau ją vardu tikėdamasi susigrąžinti. Tačiau man atsakė šunų skalijimas.

Psi šunys. Na, žinoma. Viktoras jais medžioja, taigi gali juos valdyti. Staiga supratau, kodėl niekas akademijoje nepatikėjo pasakojimu, kad Čikagoje ant mūsų buvo užsiundyti psi šunys. Tą padarė Viktoras.

Įlėkiau laukymėn, kur atsirėmusi į medį stovėjo Lisa. Sprendžiant iš išvaizdos, jau seniai turėjo būti praradusi sąmonę. Laikėsi tik sukaupusi visą valią. Išbalusi ir iš siaubo išplėtusi akis Lisa stebėjo, kaip ją supa psi šunys. Saulė pasiekė zenitą. Supratau, kad jiedviem su Kristianu mestas dar vienas iššūkis.

– Ei! – suklykiau norėdama nukreipti šunų dėmesį. Viktoras užsiundė juos ant Lisos, bet spėjau, kad jie suuos ir puls dampyrę. Kaip ir kiti gyvūnai, psi šunys mūsų nekenčia.

Šunys atsigręžė į mane iššiepę iltis, apsiputojusiais nasrais. Jie buvo panašūs į vilkus, tik rudos akys žėrėjo oranžine liepsna. Tikriausiai Viktoras buvo liepęs Lisos neliesti. O mane jie rengėsi pulti.

Vilkai. Prisiminiau pamokas apie gyvūnus. Ką ten sakė Meisner? Kad viską lemia valia? Pasistengiau nukreipti į juos savo valią, bet šunys nesitraukė. Net mažiausias buvo stipresnis už mane, be to, jų buvo daug. Jiems tikrai nebuvo ko bijoti.

Įtikinusi save, kad tai dar viena treniruotė su Dimitrijum, pakėliau nuo žemės storą kaip beisbolo lazda pagalį. Tik spėjau patogiau jį suimti ir du šunys šoko ant manęs. Pajutau, kaip į odą sminga iltys, bet per stebuklą man pavyko išsilaikyti ant kojų – padėjo pastarųjų mėnesių pratybos ir įgytos žinios.

Nenorėjau jų nudėti – pernelyg priminė tikrus šunis. Tačiau reikėjo rinktis – arba aš, arba jie – ir išlikimo instinktas nugalėjo. Vieną šunį nubloškiau žemėn. Antras tebebuvo įsikabinęs į mane. Kiti šunys irgi rengėsi pulti, kai staiga pasirodė Kristianas.

– Dink iš čia! – surikau mėgindama nusikratyti šunim, suleidusiu dantis man į koją. Tebevilkėjau suknelę, aukštakulnius buvau nusispyrusi.

Bet Kristianas, kaip ir reikėjo tikėtis iš įsimylėjėlio, nepaklausė. Jis griebė šaką ir užsimojo. Šaka užsiliepsnojo. Šunys atsitraukė. Jie vis dar buvo pasiryžę vykdyti Viktoro įsakymus, bet bijojo ugnies.

Vienas gyvūnas išsisuko nuo deglo ir puolė Kristianą iš nugaros. Gudrus bjaurybė. Deglas išlėkė jam iš rankų, ugnis iškart užgeso. Suklupusį Kristianą puolė dar du šunys. Tuo metu aš pribaigiau savąjį – vis dar šlykštėdamasi tuo, ką darau, – ir atsigręžiau į kitus. Nebuvau tikra, ar man užteks jėgų išguldyti visus.

Bet ir nereikėjo. Iš už medžių išniro Alberta.

Ji nedvejodama iššaudė gyvūnus. Šautuvai nepadeda įveikti strigojų, bet šiaip tai patikimas ginklas. Šunys susmuko prie Kristiano kūno.

Kristianas...

Visos puolėm prie jo – mudvi su Lisa kone keturiom. Klaikus vaizdas privertė mane nusigręžti. Iš paskutiniųjų valdžiausi, kad nesusivemčiau. Kristianas dar buvo gyvas, bet siaubingai sužalotas.

Lisos akys įsmigo į jį. Ji nuleido tiesiamą ranką.

– Negaliu, – sušnibždėjo silpnai. – Aš neturiu jėgų.

Albertos veidas buvo griežtas ir kupinas užuojautos.