Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Kerai seniai išsisklaidė.

Papurčiau galvą.

– Anaiptol. Vis dar apie jį galvoju. Vis dar jo...

Man nutilus jis supratingai nusišypsojo.

– Mieloji, viskas prasidėjo dar prieš mano kerus.

– Taip nėra. Tai yra nebuvo taip blogai.

– Tiesiog tu to nesuvokei. Tačiau trauka – tiek fizinė, tiek dvasinė, atsirado gerokai anksčiau. Ir iš tavo, ir iš jo pusės. Kitaip kerai nebūtų suveikę. Užkeikimas nieko nepakeitė – tik panaikino susivaržymą ir sustiprino jausmus vienas kitam.

– Meluojat. Jis sakė, kad man nieko nejaučia.

– Tai jis meluoja. Jau sakiau, antraip užkeikimas būtų neveikęs. O jei atvirai, jam tai neatleistina. Neturėjo teisės taip elgtis. Tau galima atleisti už paauglišką susižavėjimą. Bet Dimitrijus? Jis turėjo parodyti daugiau valios slėpdamas savo jausmus. Natali suprato, kad tu jam patinki, ir papasakojo man. Užteko kelis kartus jus pamatyti drauge ir pats tuo įsitikinau. Todėl man pasitaikė puiki proga trumpam pašalinti jus iš kelio. Aš užkerėjau pakabutį, o kitką padarėt jūs patys.

– Jūs iškrypėlis. Dėl to, ką padarėt mudviem. Ir Lisai.

– Dėl to, ką padariau jai, nesigailiu, – pareiškė Viktoras atsiremdamas į sieną. – Jei galėčiau atsukti laiką, padaryčiau tą patį. Galvok, ką nori, bet aš myliu savo gentainius. Troškau apginti jų interesus. O dabar? Sunku pasakyti. Morojai neturi tikro lyderio. – Jis palinko į mano pusę. – Vasilisa galėjo tapti lydere – jei būtų patikėjusi savo jėgomis ir nugalėjusi dvasios įtaką. Ar ne ironiška? Dvasia gali padaryti lyderiu, bet sužlugdyti sugebėjimą juo išlikti. Baimė, nežinia, depresija paėmė viršų ir užgniaužė jos tikrąsias galias. Vis dėlto ji turi Dragomirų kraujo, o tai be galo svarbu. Ir dar ji turi tave, šešėlio pabučiuotą sergėtoją. Kas žino? Gal ji mus dar nustebins.

– Šešėlio pabučiuotą? – Ir vėl. Taip mane vadino Karp.

– Esi šešėlio pabučiuota. Matei mirtį, buvai anapus, bet sugrįžai. Manai, tokie dalykai nepaženklina sielos? Tu gerai pažįsti gyvenimą ir pasaulį – geriau negu aš tavo amžiaus – net jei kol kas pati šito nesupranti. Verčiau jau būtum mirusi. Vasilisa nugalėjo mirtį, sugrąžino tave į gyvenimą ir dabar jūs amžiams susietos. Tačiau mirtis buvo tave palietusi ir tu nuolatos tai prisiminsi, iš visų jėgų kabinsiesi į gyvenimą. Todėl tu nieko nepaisai. Netramdai savo jausmų, aistros, pykčio. Tuo esi nepaprasta. Ir pavojinga.

Nežinojau, ką atsakyti. Stovėjau be žado. Viktorui, regis, tai patiko.

– Taip užsimezgė jūsų ryšys. Lisa nuolat perduoda savo jausmus kitiems, bet dauguma to nejaučia, kol ji nepanaudoja įtaigos. Tačiau tavo protas imlus jausmams – ypač jos. – Beveik patenkintas Viktoras atsiduso, o aš prisiminiau skaičiusi, kad Vladimiras išgelbėjo Aną nuo mirties. Tikriausiai taip užsimezgė ir jų ryšys. – Taigi. Šitos juokingos akademijos valdžia nė nenutuokia, ką judvi sugebat. Jei nebūčiau turėjęs tavęs nužudyti, vėliau būčiau padaręs savo karališkąja sergėtoja.

– Jūs niekada nebūtumėt gavęs karališkųjų sergėtojų. Juk anksčiau ar vėliau jus būtų perkandę. Net jei ir nebūtų sužinoję apie Lisą, Tatjana nebūtų paskyrusi jūsų karalium.

– Gal ir tavo tiesa. Bet yra ir kitų būdų užimti valdžią. Tik to siekti reikia gudriai. Manai, Kenetas vienintelis mano pasekėjas morojus? Didžiausios revoliucijos dažnai gimsta šešėlyje. – Viktoras pažvelgė man į akis. – Nepamiršk to.

Nuo durų sklindantys grumtynių garsai patraukė mano dėmesį. Nebemačiau sergėtojų. Susiraukiau ir atsigręžiau.

Viktoras atsistojo.

– Pagaliau.

Mane užliejo baimė. Tada išvydau Natali.

Jaučiau ir užuojautą, ir pyktį, bet prisiverčiau maloniai nusišypsoti. Kai Viktorą išveš iš akademijos, ji greičiausiai jo nebepamatys. Jie abu niekšai, bet turi teisę atsisveikinti.

– Labas, – pasakiau. Jos eisena buvo keistai ryžtinga ir vidinis balsas pakuždėjo, kad tai ne prieš gera. – Maniau, tavęs čia neleidžia? – Kita vertus, neturėjo įleisti ir manęs.

Natali priėjo prie manęs ir – nė kiek neperdedu – bloškė į sieną. Skausmas persmelkė visą kūną, iš akių pasipylė žiežirbos.

– Kas?.. – trindamasi kaktą pamėginau atsistoti.

Natali atrakino Viktoro kamerą raktais iš ryšulio, kurį mačiau kabant prie vieno iš sergėtojų diržo. Svyruodama atsistojau.

– Ką tu darai?

Ji žvilgtelėjo į mane ir staiga viską supratau. Siaura raudona linija, juosianti vyzdžius. Balta oda, pernelyg blyški net morojei. Lūpų kamputyje sukrešėjęs kraujas. Šaltas ir piktas žvilgsnis, nuo jo kone sustojo širdis. Supratau, kad jos nebėra tarp gyvųjų. Natali tapo strigoje.

Dvidešimt ketvirtas

Nors buvau mokoma apie strigojų elgesį ir kaip su jais kovoti, pirmąkart susidūriau su strigoje akis į akį. Buvo baisiau, negu tikėjausi.

Kai Natali puolė antrąkart, buvau pasirengusi. Na, beveik pasirengusi. Atšokau svarstydama, kokios mano galimybės. Prisiminiau Dimitrijaus pokštavimą prekybos centre. Nei sidabrinio kuolelio, nei kito įnagio, kuriuo galėčiau nukirsti galvą. Padegti irgi nepavyks. Bėgti išties atrodė geriausia išeitis, bet ji pastojo man kelią.

Jausdamasi niekam tikusi pradėjau trauktis atatupsta. Natali judesiai buvo labai grakštūs.

Stulbinamu greičiu ji puolė mane, sugriebė ir trenkė galvą į sieną. Pervėrė skausmas, burnoje pajutau kraujo skonį. Karštligiškai priešinausi mėgindama apsiginti, bet sekėsi ne ką geriau, negu kovoti su Dimitrijum.

– Mieloji, – sumurmėjo Viktoras, – nežudyk jos, jei nebūtina. Rouz dar gali mums praversti.

Natali sudvejojo duodama man laiko atsikvėpti, bet nesiliovė piktai spoksojusi.

– Pasistengsiu, – jos balse buvo justi abejonė. – Eik iš čia. Susitiksim, kai baigsiu.

– Negaliu patikėti! – suklykiau Viktorui pavymui. – Pavertėt savo tikrą dukrą strigoje?

– Paskutinė viltis. Būtina auka dėl kilnaus tikslo. Natali supranta. – Ir jis išėjo.

– Tikrai supranti? – tikėjausi kalbomis vilkinti laiką, kaip tai daroma filmuose, taip pat vyliausi, kad klausimai paslėps mano išgąstį. – Tikrai supranti? Dieve, Natali! Tapai strigoje tik todėl, kad jis tau liepė?

– Mano tėvas – didi asmenybė, – atsakė ji. – Jis išgelbės morojus nuo strigojų.

– Gal tu pamišusi? – sušukau. Traukdamasi atatupsta atsirėmiau į sieną. Įsikabinau į ją nagais tarsi tikėdamasi pralįsti kiaurai. – Tu ir esi strigojė.

Ji truktelėjo pečiais, beveik kaip senoji Natali.

– Turėjau tai padaryti, kad išlaisvinčiau jį, kol nepasirodė karališkieji sargybiniai. Viena strigojė, kad būtų išgelbėti visi morojai. Verta atsisakyti saulės ir magijos.

– Bet tu jausi norą žudyti morojus! Negalėsi susilaikyti.

– Tėvas man padės valdytis. Jei nesusivaldysiu, turės mane nužudyti. – Natali sugriebė mane už pečių. Mane sukrėtė, kaip abejingai ji kalba apie savo mirtį. Lygiai taip pat abejingai svarstė, ar pribaigti mane.

– Tu pamišusi. Negali jo taip mylėti. Negali...

Natali vėl bloškė mane į sieną. Susmukau ant grindų ir suvokiau, kad šįkart nebeatsikelsiu. Viktoras jai liepė manęs nežudyti, tačiau jos žvilgsnis sakė, kad labai to nori. Ji troško mano kraujo, mačiau alkį jos akyse. Natali tapo strigoje. Supratau, kad nereikėjo jos šnekinti. Sudvejojau, ar ją įveiksiu, kaip ir buvo perspėjęs Dimitrijus.

Ir staiga išvydau jį patį, tarsi giltinė šluojantį grindis ilgu apsiaustu.

Natali atsigręžė. Ji judėjo žaibo greičiu. Bet Dimitrijus išvengė puolimo. Jo veidas spinduliavo jėgą ir stiprybę. Susižavėjusi žiūrėjau, kaip jie suka ratus tarsi mirties šokio partneriai. Ji buvo už jį stipresnė, bet tik visai neseniai tapo strigoje. Įgijo antžmogiškų galių, bet dar nebuvo jų įvaldžiusi.